Pirmasis puslapis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Susitikimai
Valstybė
    ir bažnyčia

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Trys liudijimai

Chaimas BARGMANAS

Autorius ir Stasė Motiejūnienė su dviem apdovanojimais: vienas – jos, kitas – jos motinos Onos Navickienės

Kai sužinojau šią neįprastą istoriją, pasiryžau žūtbūt atskleisti ją visuomenei, tačiau turėjo prabėgti keleri metai, kol subrendau šiai misijai. Apie savo kelionę į Žagarę ir Pašvitinį galėčiau papasakoti daug, bet tegul kalba dokumentai.

Pirmasis liudijimas

Aš, Marijona Tiesnesienė, gimiau 1924 10 07 Pakruojo rajone, Pašvitinio miestelyje. Vaikystėje buvau Mera Šneiderytė. Mano tėvas Israelis (Srolis) Šneideris vertėsi smulkia prekyba žemės ūkio produktais. Mama, Sara Šneider, buvo namų šeimininkė. Šeimoje dar buvo sūnus Judelis. Naciams okupavus Lietuvą, mes visi buvome įkalinti Žagarės gete.

Piliečiai, pasirodykim!

Neiškelti savo valstybės vėliavos prie savo namo – vadinasi, lyg ir neturėti savo valstybės, nebūti piliečiu, lyg ir neturėti vardo, paso, vietos po saule...

Kai prireikia pagalbos, pirmiausia kreipiamės į artimus žmones. Kai iškeliame savos valstybės vėliavą per valstybines šventes, mums valstybė tampa  artimesnė, įgyjame teisę iš jos prašyti geresnio gyvenimo. Kviečiame būti tikrais piliečiais ir atminti, jog turėti sau artimą valstybę pirmieji žingsniai yra: iškelti savo valstybės vėliavą prie savo namo per valstybines šventes; nenumesti šiukšlės ant žemės nei prie savo namo, nei prie kaimyno, nei kitoje Tėvynės vietoje.

Dėl amžinosios ugnies sovietų armijos kareivių kapinėse

Žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad Lietuvos didžiausių miestų savivaldybės davė sutikimus įrengti amžinosios ugnies aukurus okupacinės sovietų armijos kareivių kapinėse. Už aukurų įrengimą ir sunaudotas dujas mokės su Kremliumi siejama Rusijos dujų įmonė „Gazprom“. Šie savivaldybių sprendimai, mūsų nuomone, ne tik lengvapėdiški, bet ir absurdiški. Lietuvoje yra daug kitų valstybių kareivių, kurie čia atėjo plėšimo ir užkariavimo tikslais, kapinių. Visi jie tvarkomi ir prižiūrimi. Tačiau amžinoji ugnis yra ypatingos pagarbos ir dėkingumo simbolis, skiriamas kariams, žuvusiems už Laisvę ir Nepriklausomybę. Lietuvos sukilėlių, savanorių, partizanų kapinėse amžinoji ugnis nedega. Mums neteko girdėti, kad kurioje nors valstybėje, o juo labiau Rusijoje, amžinoji ugnis degtų kitos valstybės karių garbei. Griežtai protestuojame prieš ketinimus įrengti amžinosios ugnies aukurus okupacinės sovietų armijos kareivių kapinėse ir reikalaujame tuos sandorius tuojau pat nutraukti.