2010 m. kovo 19 d.
Nr. 22
(1807)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Taikiai subyrėjusios imperijos taikiai atsigauna

Gintaras Visockas

Tarp konferencijos dalyvių –
Rusijos disidentas Sergejus
Kovaliovas (antras iš kairės)

Buvęs Latvijos liaudies fronto
lyderis Dainis Ivansas pastebėjo,
jog Lietuvos Kovo 11-osios aktas
buvo labai svarbus ir Latvijai,
kurioje tuo metu buvo susiklosčiusi
itin nepalanki demografinė situacija

Kovo 11-ąją Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta tarptautinė konferencija „Imperijos griūtis“, kuriai vadovavo istorikas Egidijus Aleksandravičius ir buvęs Estijos politikas Martas Tarmakas. Konferencijoje kalbėjo Rusijos disidentas Sergejus Kovaliovas, buvęs Latvijos liaudies fronto lyderis Dainis Ivansas, Lenkijos istorikas, publicistas Adamas Michnikas, Kovo 11-osios signatarai Audrius Butkevičius, Nikolajus Medvedevas, Rūta Gajauskaitė. Taip pat būta svečių iš Ukrainos, Švedijos, Didžiosios Britanijos. Įdomių įžvalgų tądien pateikė visi be išimties konferencijos dalyviai, pradedant politologu, istoriku, knygos „Naujasis šaltasis karas“ autoriumi Edvardu Luku ir baigiant buvusiu Lietuvos premjeru Aleksandru Abišala.

Beje, dauguma „Imperijos griūties“ dalyvių akcentavo, jog nepriklausomybė buvo pasiekta beveik be kraujo ir aukų. Net Švedijos diplomatas prisipažino: „man iki šiol vis dėlto nėra iki galo aišku, kaip jūs, lietuviai, sugebėjote išsiveržti iš SSRS imperijos“.

Kaip ir kitos SSRS tautos, lietuviai savo nepriklausomybę iškovojo išskirtinai taikiomis, nesmurtinėmis priemonėmis, be didelių praradimų ir be didelio skausmo. Tačiau ši aplinkybė neturėtų labai džiuginti. Tokią paradoksalią mintį konferencijoje iškėlė save neprofesionaliu politiku įvardijęs Romas Pakalnis. Būtent jis pabrėžė tai, ko daugelis iš mūsų nedrįsta arba nenori pastebėti: taikiai subyrėjusios imperijos taikiai ir atsigauna. R. Pakalnio įsitikinimu, šiandieninė Rusija mokosi iš SSRS klaidų: taikiai sugriuvusi, ji bando be kraujo praliejimo ir atsigauti. Tiksliau kalbant, Rusijos imperijos sukūrimo šalininkai šiandien mokosi iš taikių Baltijos šalių nacionalinių judėjimo taktikos. Kremlius nūnai puikiai suprato: tankais dabar toli nenuvažiuosi, o štai per bankus, naftos perdirbimo įmones, dujotiekius ir naftotiekius galima pasiekti stulbinančių laimėjimų. Taigi R. Pakalnis labai aiškiai įvardino tai, ko nedrįso pasakyti kai kurie svečiai iš užsienio: Rusijos imperija atsigauna išskirtinai demokratinėmis priemonėmis, o Vakarai apsimeta, jog šios klastos nepastebi. O jei nepastebi, vadinasi, Rusijos ekspansijai ir nesipriešina.

Garsus Rusijos disidentas S. Kovaliovas tvirtino, jog imperinės nuotaikos Rusijoje tik stiprėja. Ir dėl šių liūdnų tendencijų kaltas visas demokratinis Vakarų pasaulis. Mat Vakarai spaudžia ranką Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui bei premjerui Vladimirui Putinui, kurie į valdžią atėjo neteisėtu, nedemokratiniu būdu. „Baisiausia tai, kad ir Vakarai, ir V. Putinas su D. Medvedevu puikiai žino, kad jie į Kremlių atėjo neteisėtai, ir vis tiek visi vaizduoja, esą valdžia Rusijoje – teisėta“, – pasakojo S. Kovaliovas. Demokratinės, žmogaus teises ir laisves gerbiančios, padorios valstybės privalėjo V. Putinui rėžti tiesiai į akis, jog jis – apsišaukėlis. Bet, užuot taip pasakiusios, demokratinės valstybės, įskaitant ir Lietuvą, neteisėtai Kremliaus klikai tik šypsosi ir pataikauja. Tad mes verti vieni kitų, ironizavo svečias iš Rusijos S. Kovaliovas.

Pasak S. Kovaliovo, šiandieninėje Rusijoje nėra nei būtino valdžių pasidalijimo, nei laisvų rinkimų, nei laisvos teisėsaugos. Nėra net teisėtos Rusijos Federacijos: „Galų gale ir mūsų Konstitucija mažai kuo skiriasi nuo stalininės, bet ir Vašingtonas, ir Briuselis, ir Londonas apsimeta, jog rusiška Konstitucija – demokratiška. O tai reiškia, kad Rusija dar ilgai bus nepadori valstybė, nes valdžią joje užgrobusios jėgos savo prigimtimi yra nepadorios, o Rusijos kaimynės vengia rėžti tiesą į akis akiplėšai. Ir jokio spaudimo nepatiriantiems nepadoriems vadovams nėra ko baimintis – jie ir toliau krečia šunybes“. Taigi Rusija, pasak S. Kovaliovo, ne vienintelė melagė šiame pasaulyje.

Dalydamasis įžvalgomis S. Kovaliovas panaudojo įdomią metaforą. Jis tvirtino, jog šiandieninė Rusija Vakarų valstybių ratelyje primena žmogų, padorioje kompanijoje nusimovusį kelnes. Deja, tiesa – kiek kitokia. „Iš tiesų mes visi stovime be kelnių ir tik vaizduojame, jog esame padoriai apsirengę“, – apgailestavo disidentas, politikas S. Kovaliovas.

Prisimindamas Antrąjį pasaulinį karą svečias teigė, jog 1941–1945-aisiais Kremlius neturėjo jokios gynybinės koncepcijos. Stalinas tomis dienomis vadovavosi vieninteliu principu: užversti priešą savo kareivių lavonais. „Jei tai – pagarbos verta taktika, jei tokiu vadovu Rusija vis dar žavisi, jei dėl tokio sumanymo Stalinas įvardinamas kaip puikus vadybininkas, tokiu atveju galiu tik tiek pasakyti: man labai skaudu ir gėda“, – kalbėjo S. Kovaliovas. Jo įsitikinimu, dėl milžiniškų nuostolių Antrajame pasauliniame kare kaltas ne Hitleris, o Stalinas. Galų gale išvaduotojais negalima rusų vadinti vien dėl to, kad šie Rytų Prūsijoje masiškai prievartavo vokiečių moteris bei tankais masiškai traiškė civilius – moteris ir vaikus.

Apibendrindamas savo kalbą S. Kovaliovas pabrėžė, jog esminių pokyčių didžiojoje politikoje nebus tol, kol Vakarų valstybės neapsispręs, ką iš tikrųjų gina – universalias vertybes ar siaurus pragmatiškus poreikius. Jei Vakarai ir toliau didžiąsias vertybes gins tik tais atvejais, kai joms tai naudinga, o tuomet, kai nenaudinga ekonomiškai, jas ignoruos, pasaulyje bus mažai padorumo ir tvarkos. „Trečio kelio tiesiog nėra. Arba mes visada ir visur giname universaliąsias vertybes, arba mes pataikaujame blogiui. Bet jeigu mes einame su velniu obuoliauti, jei mes garbiname vadinamąją realią politiką, tokiu atveju savo rinkėjams turime atvirai ir prisipažinti – mums iš tiesų nusispjauti į demokratiją, padorumą bei pagrindines žmogaus teises“, – susijaudinęs kalbėjo disidentas S. Kovaliovas.

Buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius pateikė konkretų pavyzdį, kaip Lietuva negarbingai pasielgė bendraudama su Gruzija. A. Butkevičius pastebėjo, jog į Kovo 11-osios Nepriklausomybės šventę atvyko Gruzijos parlamento atstovas, tačiau jam kažkodėl nebuvo leista kalbėti iš tribūnos. Kovo 11-osios akto signataro replika bylojo, jog šitaip atstumdama oficialų Gruzijos atstovą Lietuva bando pataikauti Rusijai.

Buvęs Latvijos liaudies fronto lyderis Dainis Ivansas pastebėjo, jog Lietuvos Kovo 11-osios aktas buvo labai svarbus ir Latvijai. Mat Latvijoje tuo metu buvo susiklosčiusi itin nepalanki demografinė situacija. „Dar keletas metų, dar koks dešimtmetis, ir dėl kryptingai į Latviją siunčiamų rusakalbių darbininkų latviai būtų atsidūrę mažumoje. Ne veltui sovietų politikas Michailas Suslovas pasakė savo garsiąją frazę: „Lietuva bus, bet be lietuvių“. Šis pavojus ypač grėsė latviams. Todėl lietuviai, skubėdami į nepriklausomybę, padėjo ir latviams sustabdyti klastingą Kremliaus politiką: kiekvienais metais į Latviją perkelti po keliasdešimt tūkstančių rusakalbių iš tuometinės Maskvos, Leningrado ar Pskovo“, – kalbėjo D. Ivansas.

Svečias iš Rygos prisiminė konferenciją, į kurią buvo susirinkę Rusijos, Padniestrės, Abchazijos atstovai: „Jie labai rimtai ir nuodugniai analizavo, kaip būtų galima atkurti buvusią SSRS. Taigi mes čia svarstome, kaip prieš 20 metų išsivadavome, o imperinės jėgos intensyviai kuria planus, kaip susigrąžinti tai, kas buvo prieš du dešimtmečius prarasta“.

Kovo 11-osios akto signataras Nikolajus Medvedevas apgailestavo, kad Lietuva, išsivaduodama iš SSRS imperijos, pamiršo Rusijoje likusius demokratus. „Mes neturėjome teisės nė akimirkai nutraukti ryšių su padoriomis, sąžiningomis, tauriomis Rusijos jėgomis. Mes privalėjome su jais palaikyti draugiškus ryšius iki šiol. Privalėjome juos visur ir visada remti, nes Rusijoje juos šiandien šaudo, sodina į kalėjimus, muša. Deja, mes pamiršome Rusijos demokratus. Todėl privalome prisipažinti, jog ir mes kalti, kad Rusijoje nūnai labai mažai padorumo ir tvarkos. Rusijai bus labai sunku pasveikti be Baltijos valstybių paramos“, – savo versiją dėstė Kovo 11-osios signataras.

Svečias iš Ukrainos teigė, kad Lietuva, pirmoji paskelbusi nepriklausomybę, sudavė pagrindinį ir lemiamą smūgį imperinėms jėgoms. Tačiau šiandien kovos už nepriklausomybę prioritetai – kiek kitokie. Jei Rusijai pavyks susigrąžinti Ukrainą į savo imperinį glėbį, pavojuje atsidurs ir Baltijos valstybių nepriklausomybė. Todėl Lietuva neturi pamiršti Kijevo interesų. Tapusi NATO ir Europos Sąjungos nare Lietuva galėtų atkakliau ginti Ukrainą, kurią šiandieninė ES vadovybė, deja, ignoruoja. Ukrainos politikas taip pat apgailestavo, jog ES, miglotai žadėdama narystę sąjungoje, kelia ukrainiečiams begėdiškus, sunkiai įgyvendinamus reikalavimus. Pavyzdžiui, reikalauja, kad Ukraina oficialiai pasmerktų savo partizanus, pokario metais kovojusius su sovietų kareiviais. Mat ukrainiečių partizanus tarnavimu fašizmui absoliučiai neteisingai kaltina oficialusis Kremlius. Žodžiu, Rusija dabar turi didelę įtaką ES valstybėms ir bet kokiomis priemonėmis bando sutrukdyti Ukrainos integracijai į Vakarų struktūras.

Švedijos diplomatas žavėjosi tuo, kad Lietuva nepriklausomybę atgavo taikiai. Esą tokių pavyzdžių šiuolaikinėje istorijoje – labai mažai. Pasak svečio iš Stokholmo, jis žinąs vos kelis atvejus, kaip negausios tautos naujausiais laikais iš galingų imperijų ištrūkdavo taikiai, be didelių praradimų. Jis taip pat pripažino, jog prieš dvidešimt metų Vakarai akivaizdžiai nebuvo pasiruošę pripažinti Lietuvos, Latvijos ar Estijos nepriklausomybės. Jie buvo įsitikinę, jog Sovietų Sąjunga – amžina, o Michailas Gorbačiovas – puikus reformatorius. Švedas neneigė ir to, kad prieš du dešimtmečius jo valstybėje buvo labai mažai žinoma, ko iš tiesų nori Baltijos šalys, Ukraina ar Moldova. Taigi prieš du dešimtmečius Švedijoje būta ir skeptiško požiūrio į Kovo 11-osios aktą. Ir lietuviai dėl to neturėtų pykti.

Svečio iš Švedijos teigimu, jis ir šiandien nepajėgia suvokti, kaip Baltijos valstybėms pavyko pergudrauti Kremlių. Juk tuometinė Kremliaus vadovybė buvo labai priešiška bet kokiam savarankiškumui. „Kodėl sovietai anksčiau nesureagavo, lieka paslaptis“, – tvirtino Švedijos diplomatas.

Konferencijos „Imperijos griūtis“ moderatoriaus E. Aleksandravičiaus tvirtinimu, imperijos taikus žlugimas įmanomas tik todėl, kad didelė dalis sovietinio elito taip pat ėjo nepriklausomybės keliu. Taip, tai tiesa. Tačiau ar ne laikas rengti konferenciją, kaip taikiai sugriuvusios imperijos nūnai taikiai ir atsigauna? Toji esą neprofesionalaus politiko R. Pakalnio replika apie taikius imperijos atsigavimo būdus – verta rimtų, išsamių diskusijų. Ir nė kiek ne mažesnės auditorijos.

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija