2010 m. kovo 26 d.
Nr. 24
(1809)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Orumas visuomenėje ir politikoje

Dr. Aldona Kačerauskienė

Europos valstybių jungimasis turėjo krikščioniškųjų tautų vienybės idėją. 1948 metais priimta „JT visuotina žmogaus teisių deklaracija“ skelbia: „Visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų tiesių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“. Žmogaus prigimtis, išskiriant ją iš gyvūnų pasaulio, suprantama taip: žmogiškoji būtybė yra sukurta pagal Dievo, savo Kūrėjo, atvaizdą ir panašumą. Šią tiesą atpažįstame savyje su tokia gilia ir baiminga pagarba, kad žmogaus gyvybę laikome šventa ir neliečiama nuo prasidėjimo iki natūralios mirties.

Slenkant dešimtmečiams, krikščioniškosios Europos visuomenė darėsi vis labiau pasaulietiška. Parengtoje, bet nepriimtoje ES konstitucijoje ir ją pakeitusioje Lisabonos sutartyje vengta minėti Dievo vardą, krikščioniškąsias šaknis. Ir tai suprantama. Jeigu paminėsi, nebegalėsi įteisinti abortų, eutanazijos ir kt.

Siekdamas šiuos nesusipratimus sušvelninti, Tarptautinis žmogaus orumo komitetas 2008 m. pabaigoje priėmė „Visuotinę žmogaus orumo deklaraciją“. Joje net 12 punktų. Vienas jų „primygtinai pažymi, kad ignoruodami kiekvieno žmogaus gyvybės begalinės vertės pagrindą, pasaulio įstatymų leidėjai šiuo metu dirba pagal pavojingą darbotvarkę, paremtą iškreiptu žmogaus asmens supratimu, kuris yra tikrąja to žodžio prasme mirtinai ydingas – priesakai, kuriais grindžiamos žmogaus teisės, yra ištuštinami ir pakertami; be to, tokia darbotvarkė ir toliau kenkia tikrajai žmogaus prigimčiai, griaudama gyvenimo orumą ir menkindama Žmogaus žmogiškumą“.

Siekdamas Lietuvos visuomenę plačiau supažindinti su šia deklaracija, Demokratinės politikos institutas ir Konrado Adenauerio fondas kovo 11-ąją Bažnytinio paveldo muziejuje surengė diskusiją apie žmogiškąjį orumą ir jo svarbą gyvenime ir politikoje. Diskusiją vedė LR Seimo narys dr. Mantas Adomėnas.

Visi, dalyvavusieji diskusijoje, apgailestavo dėl to, kas dabar vyksta Europoje. Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luidžis Bonacis: „Matome priklausomybes nuo sekso, alkoholio, narkotikų. Deklaruojamos žmogaus teisės, bet jos pažeidžiamos, prarandamas asmenybės žmogiškasis orumas. Kiekvienas žmogus yra pašauktas į šventumą, todėl niekam nesuteikta išskirtinė teisė save laikyti aukščiau kitų. Tai neturi būti pamiršta, kuriant įstatymus. Gera vertybių sistema turi būti prieinama visuomenei“.

Prof. Rudolfas Iurtcas, knygos „Žmogiškasis orumas“ autorius: „Žmogiškasis orumas pabrėžiamas Vokietijos konstitucijoje. Demokratinė ir teisinė valstybė remiasi vertybių sistema. Tačiau liberali, laisva, supasaulėjusi valstybė, nepripažįstanti religijos, nebegali reikiamai pristatyti savo ideologijos. Krikščionybės simboliai išstumiami iš viešosios erdvės. O juk kryžius – ne tik tikėjimo, bet ir krikščioniškosios meilės, orumo simbolis. Mums, krikščionims, būtų naivu tikėtis, kad krikščioniškosios vertybės savaime įsilies į visuomenę. Mums tvirtinama, jog prostitucija, abortai, eutanazija – tai žmogaus teisės. Tačiau tuo piktnaudžiauti negalima, reikia matyti ribą, ties kuria būtina pasakyt NE!“

Benjaminas Harnvelas, Žmogiškojo orumo instituto pirmininkas: „Visuotinė žmogaus orumo deklaracija pradėta kurti prieš penkerius metus. Deklaracijai priešinosi socialistai. Niekada neturime pamiršti, kad žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, todėl žmogus turi teisę laisvai išpažinti krikščioniškąsias tiesas. Europos kultūra, jos 27 valstybės atsidūrė kryžkelėje - vis dažniau iškyla pamatiniai klausimai: Kas yra žmogus? Kokioje visuomenėje norime gyventi? Jeigu nepamiršime, kad žmogų Kūrėjas sukūrė pagal savo atvaizdą ir panašumą (juk savyje atpažįstame dieviškumo kibirkštį), tai turėsim pripažinti, kad žmogaus gyvybė negali būti pažeidžiama nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties. Tai turėtų būti įteisinta įstatymais. Kiekviena visuomenė turėtų formuotis pagal vertybes, kurios yra įsišaknijusios mūsų kultūroje“.

Vysk. dr. Mindaugas Sabutis, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas: „Atpažįstame tendenciją – žmogus vertinamas tik kaip darbo jėga, neįgalieji tampa našta visuomenei; taip bandoma paneigti nuostatą, kad žmogus yra Dievo kūrinys. Taigi iškilo problema orumui. Turime gręžtis į pirmųjų krikščionių bendruomenę, mokytis iš jos, kaip galėtume savo gyvenime liudyti Kristų. Privalome daryti meilės darbus, likti ištikimais krikščioniškosios bendruomenės nariais iki galo“.

Kun. Ričardas Doveika, Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėjas: „Pastebimas pasipriešinimo krikščioniškosioms vertybėms puoselėjimas, viešoji nuomonė bando sumenkinti žmogiškąjį orumą; pastebime susvetimėjimą, pyktį, depresiją, nusivylimą valstybe ir nepriklausomybe. Iš kitos pusės, matome valdžios apkurtimą, ekonominę emigraciją. Pamirštama, kad esu Dievo sukurtoji būtybė, kad mano esmė atsiskleidžia santykyje su kitais. Privalau puoselėti meilę ir pagarbą kitam žmogui. Dievas leidžia mums gyventi visavertį gyvenimą. Valstybės uždavinys – padėti skleistis žmogiškajam orumui. Įstatymai turi būti leidžiami vardan žmogaus ir žmogui, o ne nukreipiami prieš jį. Dabar įstatymais ginama gyvybė, bet leidžiami abortai, įteisinama eutanazija“.

Ir pabaigai deklaracijos žodžiai: „Visuomenė, kuri giliausiuose savo kultūros kloduose išsaugojo įsitikinimą, kad Dievas, apsireikšdamas žmonijai, pasiekė pilnatvę Jėzaus Kristaus asmenyje, kad Dievas visus žmones sukūrė lygiais, kad Jo svarbiausias įsakymas žmonėms buvo mylėti vienas kitą ir kad žmogus yra tikslingas gera norinčio Dievo kūrinys, – tokios visuomenės politinė praktika labai skirsis nuo tos, kuri tiki, kad žmogus yra atsitiktinis ir beprasmis išlikimo kovoje už būvį rezultatas“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija