Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Į Kovo 11-ąją vedė ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“

Arvydas Kšanavičius

Neseniai iškilmingai paminėjome valstybės atkūrimo 20-metį. Garbingi prelegentai savo kalbose akcentavo – Lietuvą į nepriklausomybę atvedė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS). Žinoma, LPS nuopelnai – neabejotini. Tačiau negalima pamiršti titaniško disidentų triūso, pogrindinės spaudos įtakos valstybingumo atkūrimui.

Neabejotina, vienas reikšmingiausių pogrindinių leidinių – tai sovietų okupuotoje Lietuvoje brežnevinės stagnacijos atmosferoje 1972 m. kovo 19 dieną pradėtas leisti pogrindinis žurnalas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (toliau – „Kronika“). Šio, drąsiai galima sakyti, unikalaus savilaidos leidinio, kuris be pertraukos ėjo iki 1989 m. (išleistas 81 numeris), ilgametis redaktorius – anuometinis Simno kunigas Sigitas Tamkevičius (dabar – Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas).

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ paskutiniame 10-ajame tome („Lietuvos Kronikos Sąjunga“, Chicago, 1992.) S. Tamkevičius rašo: „Lietuvoje septintame dešimtmetyje buvo gyvai diskutuojama, kaip su teisinga informacija prasiveržti pro geležinę uždangą? Kokiu būdu informaciją apie Lietuvą paskleisti plačiai pasaulyje?“ Pasak „Kronikos“ redaktoriaus, nuo pat pogrindinio žurnalo gimimo jis „tapo dokumentu, fiksuojančiu skaudžią Lietuvos dabartį. Vakarus pasiekusi „Kronika“ leido pasauliui pažinti tikrąjį sovietijos veidą, nes nuplėšė melo uždangą, kuria buvo norima pridengti Tautos ir Bažnyčios dvasinį genocidą“.

Iš pradžių „Kronikoje“ buvo fiksuojami tik religinės laisvės suvaržymo faktai, o vėliau nagrinėjamos ir skaudžios lietuvių tautinės problemos. Kai tik sovietinių okupantų saugumas (KGB) sužinojo apie pogrindinio leidinio egzistavimą, kilo kratų, suiminėjimų ir tardymų banga. „Kronikos“ leidėjai, platintojai bei rėmėjai neišvengė kalėjimų ir tremties.

Dėl šio žurnalo dauginimo ir platinimo 1975 m. birželio 17 dieną šešerių metų bausmė – treji metai kalėjimo ir treji metai tremties – paskirta disidentei Nijolei Sadūnaitei (dabar ši drąsi moteris, vienuolė, slauganti ligonius bei dirbanti labdaringus darbus, apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju Kryžiumi, Sausio 13-osios medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu). Iš N. Sadūnaitės knygos „KGB akiratyje“ sužinome, ką uždaro teismo proceso metu disidentė kalbėjo: „Kovoti už žmogaus teises – kiekvieno šventa pareiga! Džiaugiuosi, kad man teko garbė pakentėti už „LKB Kroniką“, kurios teisingumu ir reikalingumu aš įsitikinusi ir tam liksiu ištikima ligi paskutinio atodūsio. (...) Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už „LKB Kroniką“, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! (...) Mano bausmė bus mano triumfas!“

Už dalyvavimą pogrindinio žurnalo leidyboje taip pat buvo represuoti Jonas Gražys, Anastazas Janulis, Petras Plumpa, rusų disidentas Sergejus Kovaliovas (beje, 1975 m. Vilniuje vykusiame S. Kovaliovo teisme dalyvavo ir Andrejus Sacharovas) ir kiti.

Suėmimo ilgainiui, žinoma, neišvengė ir pats kunigas S. Tamkevičius. Jį KGB suėmė 1983 metais, tačiau dėl to „Kronikos“ leidyba nesustojo, o vadovavimą jai perėmė kunigas Jonas Boruta (iki 1989 m.). Jam patardavo vyskupas Julijonas Steponavičius, kunigai Jonas Kauneckas, Jonas Lauriūnas, Pranas Račiūnas, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis. Disidentai siekė žūtbūt išsiųsti „Kroniką“už „geležinės uždangos“, į Vakarus. Ten ji buvo verčiama į kitas kalbas, todėl su šiuo unikaliu pogrindiniu savilaidos žurnalu susipažino ir laisvasis pasaulis, jo tekstai buvo skaitomi per „Amerikos balso“, „Laisvės“ ir Vatikano radijo stotis.

Japonų antropologė, Chubu universiteto tarptautinių studijų kolegijos profesorė Sachiko Hatanaka, analizuodama Lietuvos kovą dėl valstybės nepriklausomybės, knygoje „Lietuva: kaip išliko maža šalis“ („Tvermė“, 1999.) rašo: „Kroniką“ kunigas Sigitas Tamkevičius redagavo pats vienas. (...) Leidimo vieta buvo Pietų Lietuvoje, Dzūkijoje, Simno miestelyje. (...) Jis pats gamindavo ir mikrofilmus. (...) Konteinerį su mikrofilmu įmontuodavo į suvenyrą ir per turistus persiųsdavo į užsienį. Kartais būdavo kreipiamasi į Maskvoje akredituotus užsienio žurnalistus ir į užsienį „Kroniką“ išveždavo per juos“.

Dėl „Kronikos“ KGB pakeitė tikinčiųjų persekiojimo taktiką, saugumiečiams teko dirbti labiau užsimaskavus. Bet vis viena pagausėjo stojančiųjų į Kauno kunigų seminariją, šv. Mišioms bažnyčiose pradėjo patarnauti moksleiviai, o kunigai masiškai katekizavo vaikus.

S. Tamkevičius jau minėtame „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 10-ajame tome pažymi: „Jeigu mes turime šiandieninę Lietuvą, jei turime žmones, kurie gali sukabinę rankomis apjuosti ne tik Parlamentą, bet ir visą Lietuvą, tai turime būti dėkingi tūkstančiams kuklių lietuvių, katalikų, kurie sunkiausiose sąlygose nenustojo vilties, meldėsi ir dirbo, kad ne tik Bažnyčia, bet ir Lietuva liktų gyva. Jei ne šitie be galo geri ir pasiaukoję žmonės, jei ne jų triūso vaisiai, ilgametis genocidas būtų visiškai palaužęs lietuvio dvasią. Šitie žmonės atvedė Lietuvą į Kovo 11-ąją. Šitie žmonės teikia viltį, kad Lietuva bus laisva ir nepriklausoma“.

© 2010 „XXI amžius“