2010 m. balandžio 7 d.
Nr. 26
(1811)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kaip kalbėti ir kaip išgirsti

Justino Marcinkevičiaus aštuoniasdešimtmečiui

Viktorija Daujotytė

Justiną Marcinkevičių sveikina
premjeras Andrius Kubilius
Vytauto Visocko nuotrauka

Ištariame „Justinas Marcinkevičius“ ir ištariame beveik šešis dešimtmečius – gyvenimą, kuris buvo, gyvenimą, kuris yra kūryba. Vienam žmogui, o iš jo ir mums. Ištariame jau vyriausią mūsų žemės kartą, XX amžiaus, neteisėtų grobimų, karų, konclagerių, kruvino pokario augintinius čia, Lietuvoje. Ir ištariame labai taikų žmogų, santarvės, netgi kompromiso žmogų – J. Marcinkevičių. Ne karį, o greičiau žemdirbį ir iš žemdirbių genties iškilusį žynį. Poetą, kuriam buvo lemta prisijungti prie romantizmo suformuotos Adomo Mickevičiaus, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino kultūrinės tradicijos, reiškusios ir tebereiškiančios poeto ir jo artimiausios bendruomenės glaudžiausią ryšį. Ryšį, kuris intensyvina kūrybą, lengvina sunkią pareigą, bet įpareigojimais ir sukausto, apriboja tą laisvės dalį, kuri kyla iš giliausių asmens savasties gelmių. J. Marcinkevičius – lietuvių tautos, lietuvių kalbos poetas, įstengęs savo tautos labui padaryti tiek, kiek leido pačios tautos ir jos kalbos galimybės, sutelktos unikalios asmenybės, jos patirties. Poetas, sutikęs su tais kompromisais, kuriuos, praėjus dešimtmečiui po karo, rinkosi didžiuma tautos, labai nukraujavusios, bet dar gyvybingos, daug ką savo dvasioje išlaikiusios iš anos Lietuvos. Neužmirškime – J. Marcinkevičius ne tik Lietuvos pradžios mokyklos, bet ir Prienų „Žiburio“ gimnazijos gimnazistas, anksti mirusi ir niekad neužmiršta motina norėjo jį pamatyti kunigu... Lyg būtų dar galėjęs kartotis Vinco Kudirkos, Jono Biliūno ratas.

Iš lietuvių kalbos, išmoktos ir kultūriškai derlingame Sūduvos ir Dzūkijos paribyje, J. Marcinkevičius nelaisvu laiku savo tautai pastatė Katedrą, kiek buvo įmanoma, sugrąžino istoriją, jos pradžią su Mindaugu, pirmąją knygą su Mažvydu, geležies prabudimą su Donelaičiu, didžiausią Lietuvių tautos sukilimą su Simonu Daukantu. Sukūrė – kaip ir Maironis – savo poetinę geografiją – su šventuoju Nemunu, bet ir su basom išvaikščiotu, išartu, išmylėtu peizažu. Sugrįžo prie lietuvių liaudies dainų. Ant žilaplaukių dainuotojų galvų uždėjo neblėstančios šlovės vainiką.

Ne karys, ne kareivis iš prigimties, bet pašauktas išėjo į paskutinį XX a. lietuvių sukilimą, į Sąjūdį, nesislapstydamas atsistojo pirmose jo gretose. Nors galėjo kaip jo sukurtas Daukantas ištarti – aš pats vienas esu sukilimas. Ką gi – jau buvo sukilime buvęs. Jau buvo ištaręs – 1974-aisiais: „Eik taip, kaip eina laisvė“ („Kaip laisvė“). Jau buvo pajutęs sukilimą taikiame dainos visuotinume: „Į kiekvieną krūtinę / po žodį įdėsiu: / tai dainuos vyrų širdys, kai per Lietuvą eis“ (1978). Ir dar anksčiau: „Katedroje“, parašytoje 1970-aisiais. Sąjūdžio grupės žmonės, kaip ir šio vardo dramos menininkai, slapstydamiesi eina posėdžiauti į Katedros požemius, taip pat ginčijasi, pykstasi, ieško teisybės. Taip, kūrėjo sąmonė daug kam užbėga už akių. Taip pat ir žmonių lūkesčiams. Tik vieno netesėjo J. Marcinkevičius – nepateisino žmonių lūkesčių, nesutiko būti renkamas prezidentu, net pabandyti nesutiko.

Aukščiausia J. Marcinkevičiaus kūrybinė rezistencija yra Donelaitis, ne tik poema, bet ir bendresnė tema. Geležies glūdėjimo žemėje, geležies prabudimo. Išlaukti, sulaukti tinkamo laiko – ir iškilti iš žemės. Vėl ir vėl. Paties poeto mintis: „Su „Donelaičiu“ užčiuopiau istorijos erdvę, galimybę prisidengti, mąstyti analogijomis” („Triūsas savo sode“).

Nuojauta: Justinas Marcinkevičius per mūsų laisvo gyvenimo dvidešimtmetį gal būtų rašęs kitaip negu rašo dabar. Gal būtų tęsęs istorines temas, gal būtų rašęs savąjį „Pono Tado“ variantą – eiliuoto pasakojimo galimybės ir „Dvidešimtajame pavasaryje“ jau yra didelės. Galėjo Mickevičių versti, galėjo ir „Kalevalą“, ranka ją tris kartus perrašęs. Bet naujuoju laiku pasisuko kita linkme – po išgyventų sunkių situacijų, kaltinimų rašyti taip, lyg nieko nebūtų atsitikę, nebuvo įmanoma, nors gal ir guodžia poeto žodžiai – „niekada nemečiau akmens atgal...“

Išeitis tada lieka viena – gilyn, į save, iš Vergilijaus, antikos išmintingo poeto, suskambant carmina minora  tonams. „Ar knyga „Carmina minora“ – tai posūkis jūsų kūryboje?“ – kartą paklausė žurnalistė. „Be abejo. Aš tikrai kitas. Ir mažas, ir liūdnas“, – vienas tiesiausių ir gražiausių dažnai kalbinamo poeto atsakymų. Dešimtmetis – kito, kitokio Justino Marcinkevičiaus. „Dienos drobulė“, „Naktį užkluptas žaibo“.

Prasitarė apie lyrikos rinkinį, kurį greičiausiai pavadinsiąs „Galulauke“. Nors vardas pasikeitė į „Naktį užkluptas žaibo“, galulaukės prasmės buvo mąstytos, svarstytos. „Knygos pavadinimas tam tikra prasme išreiškia mano situaciją šioje žemelėje. Į rinkinį įeis kitokio pobūdžio eilėraščiai, nei rašyti iki šiol. Aš juos vadinu atvirais eilėraščiais, kuriuose rašančiojo dėmesys sutelktas ne į metaforas, paslėptų prasmių ieškojimą, o į sakymą to, ką pats esi patyręs, ir to, kas neišvengiamai kyla žmogui, artėjančiam į garbingo amžiaus sukaktis. Tai apie galulaukę, kurią prieina žmogus po daugelio metų“.

Bet ką poezijoje reiškia pats esi patyręs, jei patirtis apskritai niekur ir niekada neatsiskiria nuo to, ką žmogus daro, mąsto, juolab – kuria. Bet kažkur čia iš tiesų dar slypi sunkiai įžvelgiama riba, ribelė.

Nors kitokumo arba dar vieno raidos momento pradžią J. Marcinkevičius sieja su „Galulauke“, su knyga „Naktį užkluptas žaibo“, bet pradžia anksčiau – pirmieji pėdsakai „Žingsnyje“ (1998), jau ryškiai matomi poemoje „Carmina minora“, pasirodžiusioje amžių ir tūkstantmečių sankirtoje – 2000-aisiais. Mažosios, liūdnosios eilės. Programa, programinis pasitraukimas nuo didelių, aukštų siekinių prie mažo ir liūdno. Dvasinės būsenos kitimas po „Pareiškimo“, parašyto 1990-ųjų vasarą, kad pasitraukia iš bet kokios politinės veiklos: „Nenoriu dalyvauti moraliniu teroru, šmeižtu ir insinuacijomis pagrįstoje politinėje veikloje“. Bet insinuacijos tęsėsi. Pastangos sumenkinti J. Marcinkevičiaus svarbą ne tik kultūrai, bet ir nepriklausomai Lietuvos valstybei atsispindi ir 2001 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistoje „Literatūros enciklopedijoje“. Joje neužmiršta paminėti, kad poetas yra buvęs LRS valdybos sekretorius ir pirmininko pavaduotojas, kažkada apie 1960-uosius, bet nė neužsiminta, kad jis buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, vienas iš Sąjūdžio moralinių autoritetų, atidaręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą ir ištaręs: „Pagaliau atėjo ta diena. Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas – kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui“. Aukščiausias lietuvių tautinės savimomės taškas ir jo prasmė, suformuluota J. Marcinkevičiaus. Dar Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos sesijai 1988 m. lapkričio 11 dieną J. Marcinkevičius pateikė svarbiausius siūlymus: dėl lietuvių kalbos valstybingumo, dėl tautinės vėliavos, dėl himno – Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“, dėl Vyčio herbo. Galima sakyti, kad didžiulį savo autoritetą poetas metė į rizikos ugnį. 1988-aisiais rizika tebebuvo didelė.

Turime prisiimti atsakomybės dalį už tai, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo elgiamasi su J. Marcinkevičium; jau net geras jaunosios kritikos tonas reikalavo Marcinkevičių bent apeiti arba nors pavadinti prisitaikėliu, konformistu. O, kaip skaudžiai pasitvirtina: kalti būna tik talentingieji, tik reikšmingieji. Taip, talentas yra kaltė. Garbė mūsų aukštiesiems dvasininkams, viską supratusiems, palaikiusiems poetą savo meile – kardinolui Vincentui Sladkevičiui, Tėvui Stanislovui, monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, laikiusiam Justiną savo jaunesniuoju broliu.

1991-ųjų vasarą rudenį rašyta „Taburetė virš galvos“ aiškina, motyvuoja, grąžina prie giliai savyje užslėptų patirčių; fragmentai spausdinami „Pažadėtoje žemėje“ (2009), po aštuoniolikos metų, tik po aštuoniolikos metų, kad nebūtų padidinta pykčio, ginčų. Bet būtų paaiškinta – kad ir vėliau.

Nepaneigiama tai, ką suvokia ir pats poetas, kad jo žodis yra kalbos statinys, kurio apeiti negalima. Pasirenkama negailestinga sau pačiam laikysena: „žinau, kad galit peržengti mane...“ Juk „peržengtas“ buvo ir Maironis. Tik išlyga – „jei tai, kas nauja, pilna bus žmogaus...“ Taip, J. Marcinkevičiaus pozicija, etinė laikysena: su žmogum, su tauta, su savaisiais. Niekur neapeiti žmogaus, ginti žmogiškumą, santarvę, darbą kaip moralumo pamatą.

J. Marcinkevičius – kaip ir visa jo karta (rašytojų, dailininkų, muzikų, žemdirbių, darbininkų, inteligentų), priklauso kylančiai ir keliančiai Lietuvos dvasinei bangai, susikūrusiai daugiausia iš varganesnių kaimiečių vaikų, neištremtų, neišvežtų, nepatekusių į kruviną mėsmalę. Rečiau iš inteligentų, palenkusių galvas, neišmestų iš universitetų, institutų. Per jauni pokariu, kad dauguma žūtų ir išsižudytų, išėję į viešumą jau po Stalino mirties, viltingai, nors ir su greit išblėsusiom iliuzijom sutikę vadinamąjį „atlydį“. Kilimas – jį galima matyti iš įvairių pusių, net iš legendinių „Žalgirio“ pergalių. Stiprėjantis tautos kūnas gimdo stiprią valią – kūrybai, darbui, jėgų kaupimui tai dienai, kuri turi ateiti, kai Marcinkevičius ištars: „Pagaliau atėjo ta diena“. (Kai tautos kūnas silpsta, nebegali laimėti net „Žalgiris“, jis nyksta). J. Marcinkevičiaus draminė trilogija („Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“) buvo karti piliulė valdžiai, ją reikėjo praryti. Praryti skanduojamą Lietuvą. Praryti Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų. Iš to kultūrinio elito išaugo Sąjūdis, jo autoritetai. Gal prisiminsime, kad pirmajame mitinge, vykusiame Katedros aikštėje, spontaniškai ėmus aukoti pinigus, iškilo klausimas, kas juos paims, pasaugos, kuo pasitikėti, iš visų pusių ėmė aidėti – J. Marcinkevičius! Spontaniškas pasitikėjimas, savaiminė empatija – to negalima paaiškinti, pagrįsti, motyvuoti. Tai didžiausia galia: nukreipta į žmogų, iškelia jį, pastato į vietą, kuri jam priklauso vien pagal pasitikėjimą. Kūryba visada svarbi, bet atrodo, kad tokiais atvejais nulemia ne tik ji. Kažkas dar. Kažkas dar, kas galiausiai pačiam žmogui sukelia didelį, nepraeinantį liūdesį. J. Marcinkevičius yra ilgai išbuvęs toje aukštumoje, joje tebėra, gal jau realiai ir nebebūdamas. Įstabus prasilenkimas: lyg ir nebegali būti, o tebėra. Aštuoniasdešimtmetis patvirtina: taip, tebėra. Atvirieji eilėraščiai  lieka prisilenkę prie to, kas kadaise atsivėrė rinkiniu „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Patvirtinsiu, kad lyrika – aukščiausias kalbos menas. Prigimto, paties gražiausio žodžio skonis ant lūpų, klausanti ir klausianti dvasia.

J. Marcinkevičiaus kūryba dvinarė, dvipolė: galima sakyti, kad vienas jos polių priklauso tautai ir jos struktūroms (kultūrinėms bei valstybinėms), antrasis – žmogaus atskirumui, savęs ieškojimui tėvynėje, kalboje, gamtoje.

Turėti daug natūros, daug patirti, pakelti, išgyventi, sulaukti gražių metų, likti oriam, išmintingam ir kūrybingam – ko dar gali tikėtis XX a. peržengęs ir XXI amžiaus permainingumą, komplikuotumą jau patiriantis žmogus ir poetas. Poetas, kuris kaip rūpestingas žemdirbys, savo aštuoniasdešimtmetį sutinka sutvarkęs savo kūrybos ūkį: kas buvo perleistina, perleidęs, kas atstatytina, atstatęs, kas nebereikalinga, atgyvenę, sukrovęs į pašiūrę, mūsų vadinamą archyvais.

Kadaise Marcelijus Martinaitis, dar jaunas, yra ištaręs apie J. Marcinkevičių: poetas, kurį sau kuriasi patys žmonės. Daugiau už tai nebūna, bet nebūna ir taip, kad mylintys ir mylimi nebūtų žeidžiami.

Ką girdime šį pavasarį, švęsdami ir savo nepriklausomo gyvenimo dvidešimtmetį? Girdime ir nujaučiame – kad vis labiau kyla, aukštėja, visuotinėja Justino Marcinkevičiaus „Kaip laisvė“. Greičiausiai įsitvirtins tautinėse šventėse – kaip poetinė laisvės manifestacija iš taip toli – iš 1974-ųjų. O „Lopšinė gimtinei ir motinai“ jau giesmė, kaip Maironio „Lietuva brangi“, tokia giesmė šalia Baranausko, Zauerveino, Kudirkos himniškųjų tekstų turėjo atsirasti; kad iš praeities stiprybės semtis raginami sūnūs neužmirštų esą ir motinų motulių vaikai. Kad iš širdies giedotume saldžią genties bendrybę, užmaršties paguodą atmintyje: „Užmik ir tu, motule, / juodų arimų gėle! / Vaikai gražiai sugulę. / Rugiai žaliai sužėlę“ (1981).

Iš J. Marcinkevičiaus pasiimtos jau liaudies dainos („Oi, užkilokit vartelius...“ ir ne tik ši), galiausiai eilėraštis, virstantis visuotine tautine giesme.

Turime gerų poetų. Poetų, galinčių stebinti pasaulį, atstovauti Lietuvai pasaulyje – garbė jiems. Justinas Marcinkevičius yra tautinis poetas – nebijokime to ištarti. Tautiniai poetai girdi ir pasaulį, bet daugiausia semiasi iš tautos patirties, kalbos. Jie ruošia tautą išbandymams ir atgimimams. Budi ir būna kartu. Labiausiai dainomis ir giesmėmis.

Ačiū – tai turi būti pasakyta.

Vienoj trumpoj ir gražioj kalboj, jau šiųmetėj, sukaktuvinėj, poetas ištarė esąs nevertas gražių žodžių, stabtelėjo, kiek pamąstė ir pasitaisė: gal truputį ir vertas... Kaip mažame, atvirame eilėraštyje: nevertas, bet truputį ir vertas.

Leiskite ir mums pasakyti – vertas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija