2010 m. balandžio 16 d.
Nr. 29
(1814)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Ant Jo delnų stovime visi

Ekumeninės pamaldos Katynėje,
minint 70-ąsias čia vykusios
tragedijos metines

Didelė netektis ištiko mus, žemiškosios gyvenimo kelionės, piligrimus. Ir kokia didi naujo gyvenimo realybė atsivėrė tiems, kurie taip netikėtai iškeliavo į nemirtingumo Šalį. Be abejo, pastarieji žodžiai skiriami neseniai Rusijoje žuvusiems iškiliems Lenkijos sūnums ir dukroms.

„Žemėje yra Jo amžinos rankos“, – skaitome Pakartoto Įstatymo knygoje. Dievo rankomis sukurtos galaktikos ir mikroskopiniai gyviai. Jos nušluosto ašaras ne tik nuo vaiko skruostų, kai jis sudaužo mamos porcelianinį puodelį ir išsigandęs verkia. Jos visada pasirengusios atlikti ir didesnius darbus.

Antai šiuo metu pasaulyje aukojama labai daug šv. Mišių už žuvusius asmenis ir jų sielvartaujančius artimuosius. Per kiekvieną Eucharistijos šventimą Jėzaus rankos dvasininkų rankomis laimina ir gydo žuvusiųjų ties Smolensku namiškius, nes būtent jiems labiausiai reikia dieviškos paguodos.

Tačiau turbūt kai kas norėtų klausti: kai tas laineris, skraidinęs Lenkijos visuomenės aukščiausio rango žmonių žiedą, subyrėjo į šipulius, kur tada buvo tos gailestingos Viešpaties rankos, tikrai galėjusios išgelbėti juos nuo klastūnės mirties paspęstų pinklių?

Kai toje katastrofoje 96 žmonių paskutiniai gyvybės siūlai sutrūkinėjo, mirusieji atsidūrė Dievo rankose ir galutinis jų likimas jiems tapo aiškus. Labai tikėtina, kad žuvusieji dėl patirtų didžių (nors palyginti trumpų) kančių ne tik patys nusityrino ir dėl to tapo verti palaimintosios amžinybės (juolab kad prieš lėktuvui sudūžtant jame esantys dvasininkai galėjo suspėti visus paraginti atgailauti ir mintimis bei širdimi vienytis su gyvuoju Dievu). O galbūt kai kurie iš jų net savo kančią ir mirtį suskubo paaukoti už savo tautiečius...

Labai tikėtina, kad žuvusiųjų auka prilygsta kankinystei, nes  dar tą patį šeštadienį, kai sudužo tas rusiškas lėktuvas, Krokuvos metropolitas kardinolas Stanislawas Dziwiszas per vakaro pamaldas įžvalgiai sakė: „Meldžiamės už mūsų tautą. Esame tikri, kad mūsų brolių ir seserų auka duos vaisių“. Pastebėtina, kad aukų sąrašo priešakyje yra pats Lenkijos vadovas, giliai tikintis Lechas Kaczynskis su žmona. Jis tarsi Mozė veda į Pažadėtąją žemę pirmiausia žuvusius lenkus, o iš amžinybės, Dievui leidžiant, malda užtaria ne tik savo bendrapiliečius lenkus...  

Akivaizdu, kad jei Kristus nebūtų kentėjęs, miręs ir prisikėlęs iš numirusių, ši tragedija ties Smolensku būtų dar vienas žmonijos beviltiškumo įrodymas. Tačiau iš tikrųjų mes, tikintieji, esame žymiai laimingesni, nei kartais mums atrodo. Tiesa, brangių artimųjų netikėtos netektys stipriai supurto visų, taip pat tikinčiųjų vidų. Bet tuoj, kai tik atsitokėjame po patirtų gyvenimo smūgių, nedelsdami keliame širdis į Dievą, ir tada tiesiog tikėjimo akimis regime Jo tėviškas rankas, iš kurių tikrai sklinda ramybė, taika ir meilė. Šios rankos – didelės ir plačios. Ant Jo delnų mes stovime visi.

Tedrąsina mus vieno rašytojo žodžiai: „Mes nusileisime į kapą, bet ne žemiau, nes nuo gilesnio kritimo mus sulaikys amžinos rankos. Visą gyvenimą ir jo pabaigoje mus laikys amžinos rankos – rankos, kurios nenusileis ir nenusilps, nes amžinas Dievas nepasilpsta ir nepavargsta“.

  Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija