| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Projektą Gimtasis kraštas:
|
||
|
Lietuvos marijonų senbuvio mintys
Marijampolėje, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolijos Lietuvos Šv. Jurgio provincijos vienuolyne, gyvena šeši kunigai ir vyskupas Juozas Žemaitis. Vyriausias iš jų 93-uosius gyvenimo metus einantis Kazimieras VALEIKIS. Balandžio 13-ąją jis šventė kunigystės 50-metį. Kunigu K. Valeikis tapo būdamas 42 metų, taigi gerokai vyresnis nei 10 jo bendrakursių, kuriuos 1960 m. balandžio 13 dieną Kauno Arkikatedroje įšventino vyskupas Julijonas Steponavičius. Kunigystės jubiliejaus proga Marijampolės marijonų vienuolyne su garbiuoju kunigu kalbamės apie nueitą jo gyvenimo kelią.
XXI amžiuje apie Jus dar nerašėme, todėl skaitytojams turbūt būtų įdomu sužinoti, iš kur esate kilęs, ką prisimenate iš savo vaikystės? Esu kilęs iš Ukmergės apskrities, Lyduokių parapijos, Inkilų kaimo. Jame buvo, atrodo, 30 ūkininkų. Tėvai irgi turėjo 11 hektarų ūkelį. Vaikystėje teko visokius ūkio darbus dirbti: gyvulius ganyti, šienauti, žemę akėti, arti, sėti. Buvau jauniausias iš trijų brolių. Mano mama buvo išmokusi lenkiškai, nes tarnavo dvare, bet manęs lenkiškai nemokė, bijodama, kad aplinkiniai vaikai nesužinotų ir nepradėtų mušti. Pradžios mokyklą lankiau 3-iojo Antakalnio, vėliau Pabriežiškių kaime, o gimnaziją lankiau Ukmergėje. Atsimenu, kad vaikystėje ėjom arba į Lyduokių, arba į Ukmergės bažnyčią, nes atstumas buvo panašus. Vaikui didelį įspūdį darė šv. Mišiose tai, kaip kunigas skaitydavo storą knygą. Iš Inkilų kaimo tėvai vėliau turėjo išsikelti, nes ten buvo numatyta statyti aerodromą. Tada tėvai apsigyveno 3-iajame Antakalnio kaime, bet aerodromo Inkiluose vis tiek nepastatė. Nebaigęs gimnazijos nusprendžiau vykti į Kauną, 1938 m. rugpjūčio 14 dieną įstojau į marijonų naujokyną, 1939 m. rugpjūčio 15 dieną daviau pirmuosius įžadus. Buvau durininkas, marijonų spaudos atstovas. Iš spaustuvės paimdavau Šaltinį, Mūsų laikraštį ir kitą spaudą, išnešiodavau ją. Užėjus tarybų valdžiai darbas baigėsi. Marijonai tada mane išsiuntė į Vilnių, ten gavau zakristijono darbą Šv. Ignoto bažnyčioje, o 1942 m. rugpjūčio 15 dieną priėmiau amžinuosius įžadus. Čia išmokau vargonininkauti, lankiau suaugusiųjų gimnaziją, dirbau įvairius valdiškus darbus. (Kun. K. Valeikio MIC bičiulis kun. Vaclovas Aliulis MIC prisimena, kad kai būsimasis kunigas Kazimieras dirbo žemėtvarkos įstaigoje, padėjo jam nubraižyti brėžinius rengiamai knygai apie Palūšės bažnyčią.) O į seminariją įstojote būdamas 38-erių metų? Prisimenu, kad Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Vladislovas Valiukėnas mane į Kauną atvežė, dar 300 rublių davė. Seminarijoje tarp gerokai jaunesnių bendrakursių sekėsi gerai. Turėjau gerą atmintį, ne tokią, kaip dabar. Dėstytojų paskaitas stengdavausi kruopščiai užsirašinėti, bet nespėdavau. Įsigudrinau kai kuriuos žodžius trumpinti. Pavyzdžiui, išgirdęs seminarijos dėstytojo sakomą žodį Dievas, konspekte parašydavau tik vieną raidę D ir palikdavau tarpą, vietoje žodžio siela rašydavau tik raidę s, vietoje žmogus tik ž. Taip sutaupydavau nemažai laiko ir galėdavau geriau sukonspektuoti. Vakare, grįžęs po paskaitų į savo kambarį, konspektą sutvarkydavau, vietoje raidžių įrašydavau žodžius. Kai kurie bendrakursiai stebėdavosi, kad turiu tokius gerus konspektus. Buvau kurso seniūnas, pagelbėdavau kurijoje rašant visokią informaciją į archyvą. Kur darbavotės baigęs seminariją? Pirmiausiai paskyrė į Lentvarį. Ten klebonavo kun. Vaclovas Aliulis. Reikėjo dirbti ne tik su lietuviais, bet ir lenkais. Šv. Mišios buvo aukojamos dviem kalbom, o aš lenkiškai nemokėjau. Dar juk ir išpažinčių reikėjo klausyti ir lenkiškai. Gerai, kad klebonas mane lenkiškai pramokė. Liepė, kad pasakyčiau, ką noriu, lietuviškai, o jis vertė į lenkų kalbą. Taip pamažu išmokau svarbiausius žodžius, paskui pramokau jų daugiau ir jau vis daugiau galėjau lenkiškai pasakyti. (Kun. V. Aliulis MIC sakė prisimenąs, kad jo vikaras buvo pamaldus, paklusnus, visada geros nuotaikos ir nekaprizingas.) Lentvaryje išbuvau neilgai. Paskui perkėlė į Vilnių, Šv. Mikalojaus bažnyčios vikaru. Čia dirbdamas kartu buvau ir Vilniaus arkivyskupijos kurijos sekretoriumi. Prisimenu, kai valdytojas kun. Česlovas Krivaitis turėjo išvykti į Romą, atrodo, į popiežiaus Jono XXIII laidotuves, ir užtruko ten iki popiežiaus Pauliaus VI išrinkimo, aš ėjau valdytojo pareigas. Šešiolikai kunigų pasirašiau perkėlimą iš vienos parapijos į kitą. Džiaugiausi, kad pavyko be jokių nesusipratimų neprieštaravo nei kunigai, nei parapijiečiai. O kun. Č. Krivaitis net iš Romos telefonu paskambino paklausti, ar viskas sekasi gerai. Nuraminau jį atsakydamas, kad kunigai perkelti, viskas atlikta sklandžiai. Iš viso apie 15 metų dirbau kurijoje. Paskui dirbau klebonu Naujojoje Vilnioje, Švenčionyse, Rūdiškėse. Atėjus senatvei, patekau pas marijonus į Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią, o paskui pasiprašiau, kad atkeltų žemišką gyvenimą baigti čia, pas nusenusius marijonus. Kol galėjau, dirbau daugiau: laidodavau, tuokdavau, pamokslus sakydavau. Dabar tik šv. Mišias kancelebruoju, išpažinčių paklausau. Viena akimi visai nematau, kita irgi nusilpusi, todėl einu dažniausiai į rytines šv. Mišias. Čia gera kartu su visais marijonais gyventi. Esu viskuo aprūpintas, kartu meldžiamės, valgom. O sovietų valdžios metais bendravote su kitais marijonais? Dirbau klebonu, toliau nuo kitų marijonų, tai artimiau bendrauti negalėjom, bet kartais susitikdavom. O kaip Jums atrodo, kur darbuotis buvo sunkiausia? Negalėčiau kurios nors vienos vietos išskirti. Visur, kur dirbau, bažnyčios nebuvo nukentėjusios, tai didesnių remontų daryti nereikėjo. Durų, langų ar grindų pakeitimo nelaikau dideliu darbu. Gal Švenčionyse buvo sunkiau, nes kai sudegė sandėlis, reikėjo statyti naują pastatą. Kokių nors nesutarimų su valdžia neprisimenu, ar turėjau. Žinau tik tiek, jog išgirdęs apie kitų kunigų persekiojimą, priekaištus dėl valdžiai netinkamų pamokslų, aš ėmiau kiekvieną savo pamokslą užsirašinėti ir jį skaitydavau, kad jei ims kabinėtis, dėl savo išsigalvotų, o mano nesakytų žodžių, turėsiu raštišką įrodymą, kad taip nesakiau. O anksčiau pamokslus sakydavau iš atminties, tik trumpą planelį pasidaręs. Ilgiausiai dirbote parapijose, kur buvo ir lietuvių, ir lenkų. Ką galite pasakyti apie lietuvių ir lenkų pamaldumą, ar jis kiek skiriasi? Pamaldumo skirtumų nepastebėjau. Ir vieni, ir kiti eidavo į bažnyčią, panašiai užsakydavo šv. Mišių. Tik neprisimenu, kurioje parapijoje klebonas pakeitė šv. Mišių laiką lenkams. Jie supykę kleboną norėjo primušti, žmogus užsidarė zakristijoje ir daugiau bažnyčioje nesirodė. Į jo vietą paskyrė mane. Ar dažnai lankėtės tėviškėje? Kai tėvai suseno, kiekvieno mėnesio pirmąjį pirmadienį važiuodavau. Nuveždavau maisto, kitų reikalingų dalykų. Tėtė apie 20 metų sirgo, beveik nematė, gulėjo lovoje. Bet aš sugalvojau prietaisą, kuris padėjo tėtei pajudėti. Mama irgi jį prižiūrėjo, bet anksčiau mirė. Vėliau tėtę slaugė namuose apsigyvenusi giminaitė. Po kelių metų mirė ir tėtė. 30 metų jo nėra. Atrodo, kad ir aš po to ten nebuvau. Paveldėtą žemę atidaviau vienai giminaitei, kuri sėkmingai ūkininkauja. Jaunystėje talkinote marijonų spaudai, studijuodamas seminarijoje rašėte informaciją kurijos archyvui. Taigi buvote arti katalikiškos žurnalistikos. Ar vėliau šioje srityje ką nors nuveikėte? Gal turėjote kokių nors pomėgių, susijusių su žurnalistika? Mėgau fotografuoti. Bet dabar jokių nuotraukų neturiu, atrodo, palikau ten, kur dirbau. Taigi nieko negaliu parodyti. Dėkoju už interviu. Linkiu geros sveikatos ir sulaukti kito jubiliejaus gyvenimo 100-mečio! Kalbėjosi Romas BACEVIČIUS Marijampolė
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |