2010 m. balandžio 28 d.
Nr. 32
(1817)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Saulė šviečia lygiai visiems

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Mato Šalčiaus atminimo lenta
(bareljefo autorius Gediminas Piekuras)

„Ateities“ redaktorius
Matas Šalčius 1915 m. Bostone

Šalčių šeimyna be tėvelio
apie 1929 metus: viršuje
iš kairės stovi vyriausioji
sesuo Donata ir mamos sesuo
Elena, viduryje iš kairės sėdi
sesuo Aušra, mama ir Raminta,
apačioje sėdi sesuo Aldona

Nenuilstantis keliautojas, uolus pedagogas, aktyvus visuomenininkas, rašytojas ir žurnalistas... Tiek daug veiklos sričių aprėpia garsaus mūsų tautiečio Mato Šalčiaus turtinga ir įvairiaspalvė biografija. Šiais metais pažymėsime šio iškilaus žmogaus 120-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines. Vyresniosios kartos tautiečių atmintyje tikriausiai dar gyva M. Šalčiaus prieškaryje išleista šešių tomų kelioninių reportažų knyga „Svečiuose pas 40 tautų“, už kurią 1936 m. vasario 16-ąją autorius gavo solidžią Spaudos fondo premiją.

Vienintelė likusi gyva jo dukra Raminta Šalčiūtė-Savickienė pabrėžia, jog M. Šalčius yra artimas ne tik žurnalistams ir rašytojams (jo iniciatyva 1926 metais Lietuvoje buvo įsteigtas tarptautinio PEN klubo skyrius) ar turizmo bei kelionių organizatoriams, bet ir kariškiams – juk jis pirmasis tais neramiais 1919 metais pasiūlė jo paties iniciatyva įkurtą sukarintą savanorišką visuomeninę organizaciją pavadinti Lietuvos šaulių sąjunga.

Kad ir kur dirbo, kad ir su kokiais žmonėmis susitikęs, pasak Ramintos, tėvelis visur jautė pareigą priminti, jog būtina pasiaukojamai tarnauti savo Tėvynei. Per neilgą, bet turiningą gyvenimą M. Šalčius nesusikrovė turtų, tačiau spėjo apkeliauti daugiau nei pusę pasaulio ir savo švietėjiška, publicistine veikla išgarsinti Lietuvos vardą toli už jos ribų, o mūsų tautiečiams papasakojo apie dar iki tol negirdėtas, egzotiškas šalis bei jos gyventojus.

Vertėjavo Trockiui

„Mano tėvelis gimė 1890 m. rugsėjo 20-ąją Čiudiškių kaime, Prienų rajone, apsišvietusių ūkininkų Pranės ir Juozo Šalčių daugiavaikėje šeimoje. Tarp devynių vaikų Matas buvo ketvirtas. Vaikystėje nepasižymėjo stipria sveikata, bet iš kitų savo bendraamžių išsiskyrė guviu mąstymu ir rimtumu. Matyt, ne veltui jo senelis savo sūnui įžvalgiai patarė – iš to vaiko artojo tikrai nebus, verčiau ruošk jį mokslams... Taigi, tėvas nuo mažens jį ir ėmė šviesti. Pradžiamokslio teko semtis iš motulės maldaknygių, paskui atsirado ir elementorius. Netrukus tėvai gabų vaiką išleido į privačią pradžios mokyklą pas poną Marozą. Po trejų metų mano tėvukas – jau Marijampolės gimnazijos auklėtinis“, – savo tėvo vaikystės metus prisiminė R. Šalčiūtė-Savickienė.

Besimokant gimnazijoje, visą Rusijos imperiją po nesėkmingo karo su Japonija pradėjo drebinti revoliucijos bangos. Apie 1905-uosius į Marijampolę dalyvauti mitinge buvo atvykęs net garsusis revoliucionierius L. Trockis. Pastarajam kalbant rusiškai nekantri minia paprašė, kad kas nors išverstų į lietuvių kalbą. Tačiau vertėjų neatsirado. Tuomet staiga ant pakylos išdygęs M. Šalčius viską išsprendė. Po šio mitingo, pasak R. Šalčiūtės, tėvas suorganizavo streiką Kvietiškių dvare, kviesdamas vietos gyventojus kovoti su carizmu. Už šias akcijas penkiolikmečiui Matui dvi savaites teko praleisti Marijampolės kalėjime, be to, jis buvo pašalintas ir iš gimnazijos...

„Dar kurį laiką mano tėvelis privačiai vertėsi mokytojo amatu, mokė vaikus skaityti, rašyti. 1906 metais susipažino su garsiu lietuvybės puoselėtoju, knygnešiu Jonu Kriaučiūnu. Jis paragino tėvą įsijungti į tautinio atgimimo judėjimą. Prieš porą metų atgavus lietuvišką spaudą visoje šalyje prasidėjo aktyvi tautinių tradicijų atgaivinimo ir puoselėjimo veikla. Netrukus M. Šalčius įstojo į Kauno „Saulės“ mokytojų kursus, po trejų metų sėkmingai baigęs mokslus, gavo „liaudies mokytojo diplomą“ ir paskyrimą dirbti Skuode.

Mokytojaudamas susipažino su žymia rašytoja ir pedagoge Gabriele Petkevičaite-Bite. Būtent ji ir paskatino mano tėvą imtis plunksnos ir rašyti straipsnius „Lietuvos ūkininkui“, „Vilniaus žinioms“, nors pirmąją savo korespondenciją buvo parašęs dar 1904 m. JAV leistame laikraštyje „Darbininkas“. Spaudoje ir kasdienėje veikloje tėvelis drauge su bendraminčiais drąsiai kėlė švietimo, kultūros problemas, ragino anuometinę valdžią nenutautinti Lietuvos mokyklų. Už tokią veiklą susilaukė didžiulės caro valdžios rūstybės – jam buvo uždrausta mokytojauti ir netrukus ištremtas iš Kauno gubernijos Beje, dar prieš atleidžiant iš darbo, apie 1911 m. būdamas Linkuvoje susipažino su būsima žmona Bronislova Rožanskaite, kurią po metų Vytogaloje, netoli Šilalės, vedė“, – apie tėvelio gyvenimo kelius pasakoja dukra Raminta.

Pirmoji kelionė į užjūrį

Atleistas iš darbo M. Šalčius atvyko į Vilnių, čia aktyviai įsijungė į žurnalistinę veiklą, dirbo „Lietuvos ūkininko“, „Vilniaus žinių“ redakcijose, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui beveik metus gyveno Maskvoje. Sužinojęs, kad caro valdžia rengiasi imti į kariuomenę, 1915 metais per Sibirą, Japoniją, atvyksta į JAV. Ten, netoli Pitsburgo, jau keletą metų gyveno jo brolis Jonas, dirbęs anglių kasykloje. Apkeliavęs Valstijas, M. Šalčius iš pradžių apsistojo Čikagoje, vėliau Bostone. Čia studijavo pedagogiką bei žurnalistiką, redagavo visuomeninės politinės minties laikraštį „Ateitis“.

Būdamas toli nuo Tėvynės, M. Šalčius visada prisimindavo ne tik savo artimuosius, bet ir nuo karo audrų kenčiančią Lietuvą. JAV lietuvių bendruomenėje įkūrus Centrinį komitetą nukentėjusiems nuo karo lietuviams remti, Matas buvo išrinktas vienu iš jo vadovų. Išeivijos lietuvių atmintyje neužmirštama jo aktyvi veikla Tėvynės mylėtojų draugijos švietimo komisijoje, kuri rūpinosi lietuviškos spaudos leidimu ir platinimu. Keliaudamas po Ameriką savo tautiečiams skaitė paskaitas apie Lietuvos istoriją, geografiją ir literatūrą. Keliaudamas M. Šalčius susitiko ir bendravo su daugeliu žymių iš Lietuvos atvykusių žmonių – kompozitoriais Miku Petrausku, Stasiu Šimkumi, visuomenės veikėjais Martynu Yču ir Andriumi Bulota, rašytoja Julija Žymantiene-Žemaite.

Redaguodamas dar nuo 1908 metų JAV ėjusį lietuvišką laikraštį „Tėvynė“, jame paskelbė daugybę aktualių straipsnių istorijos, švietimo, medicinos tema, be abejo, nepamiršo ir lietuvybės puoselėjimo klausimo. Už straipsnį „Žmonijos geradarys Liudvikas Pasteras“, kuriame plačiai aprašytas garsaus prancūzų mokslininko mikrobiologo Luji Pastero gyvenimas, M. Šalčius pelnė literatūros premiją. Svečioje šalyje per porą metų dar spėjo išleisti ir keletą knygų – „Kaip susikūrė Jungtinės Amerikos Valstijos“, „Paskaitos iš Lietuvos istorijos“, „Dešimt metų tautinio, kultūrinio darbo Lietuvoje“ ir kt.

„Tačiau intensyvus kūrybinis gyvenimas tolimame užjūryje neilgai tęsėsi – 1917-aisiais JAV įsitraukus į Pirmąjį pasaulinį karą, mano tėvui vėl iškilo grėsmė būti mobilizuotam į kariuomenę, tik šį kartą į Amerikos. Tėvo brolis Jonas jau tarnavo šioje kariuomenėje. Siekdamas išvengti tarnybos, 1918 m. pradžioje tėvas ryžosi grįžti į Tėvynę. Keliauti teko vėlgi per Japoniją. Kelionės metu susipažino su japonų žurnalistu Sukeo Murata, dirbusiu įtakingame šios šalies dienraštyje. Daugelį metų jie palaikė kūrybinius ryšius, Japonijos spaudoje buvo skleidžiamos žinios apie Lietuvos gyvenimą. Dėl įvairių priežasčių kelionė užtruko gana ilgai. Per tą laiką tėvą pasiekė džiugios žinios apie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą“, – prisiminimais dalijosi dukra Raminta.

Visuomeninės veiklos verpetuose

Tik 1919 metų pradžioje per Sibirą ir Uralą M. Šalčius pasiekė Maskvą. Iš ten netrukus grįžęs į Lietuvą, apsistojo Linkuvoje, netoli savo žmonos tėviškės. Keletą mėnesių mokytojavo vietos progimnazijoje. Gavęs valstybės tarnybos darbą Užsienio reikalų ministerijoje su šeima persikraustė į Kauną. Tačiau tuo metu Lietuvos nepriklausomybei iškilo dideli pavojai – lietuviams teko gintis ne tik nuo rusų bei vokiečių, bet ir klastingų lenkų. 1919 metų birželį bermontininkams nukovus keliolika Lietuvos karių, M. Šalčiui kilo idėja įsteigti papildomus savigynos būrius, galinčius padėti vos prieš pusmetį atkurtai Lietuvos kariuomenei. „Birželio pabaigoje vykusiame valstybės tarnautojų susirinkime mano tėvo iniciatyva buvo nutarta įkurti savanorišką kariniais pagrindais veikiančią visuomeninę organizaciją. Tokį judėjimą įsteigti tėveliui kilo prisiminus Čekijoje veikiančią analogišką visuomeninę „Sakalų“ organizaciją. Remiantis tų dienų žinomų visuomenės veikėjų liudijimais, buvo ginčijamasi, kaip pavadinti tą organizaciją. Pasak rašytojo A.Vienuolio-Žukausko, mano tėvas netrukus sugalvojo ir pavadinimą – Šaulių sąjunga. Tenka apgailestauti, kad mūsų istorijos šaltiniuose iki šiol neatsakingai manipuliuojama neva šių idėjų autorius buvo Vladas Putvinskis“, – teigė R. Šalčiūtė-Savickienė.

V. Putvinskis buvo pirmuoju šios organizacijos vadovu, be to, jis parengė sąjungos įstatus. 1919 metų spalį M. Šalčius su būreliu bendraminčių įkūrė Šaulių sąjungos žurnalą „Trimitas“, buvo pirmasis jo redaktorius. 1920 metais suintensyvėjo kaimynų lenkų pretenzijos. Jie gviešėsi ne tik Vilniaus krašto, bet ir visos Lietuvos, siekė paversti mūsų šalį savo satelite. Netrukus prasidėjus kovoms su lenkų pilsudskininkais-želigovskininkais, rugsėjo 17 dieną buvo įsteigtas Šaulių fronto štabas, kuriam aktyviai vadovavo M. Šalčius. Išgyvendamas dėl Vilniaus krašto praradimo ir pasaulio galingųjų abejingumo 1921 metais išleido knygą „Lenkų sąmokslas Lietuvoje“.

Po nuožmių kovų su lenkais M. Šalčius pasinėrė į žurnalistinę veiklą – 1922 metais tapo antruoju prieš dvejus metus įsteigtos informacijos agentūros ELTA vadovu (beje, balandžio 1 dieną 90-metį švenčiančios agentūros pirmuoju direktoriumi buvo paskirtas garsus visuomenės veikėjas prof. Juozas Eretas, vadovavęs 1920–1922 m. – aut. pastaba). Dėl įtempto darbo pablogėjus sveikatai, 1923 m. pradžioje M. Šalčius išėjo iš ELTOS ir iki 1924 metų gydėsi Karaliaučiuje. Grįžęs į Kauną vėl įsijungė į kūrybinę, visuomeninę veiklą, redagavo „Trimitą“, iki 1925 metų buvo Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos pirmininkas, 1925–1926 metais vadovavo Šaulių sąjungai. Pasak R. Šalčiūtės-Savickienės, savo kūrybinėje veikloje tėvas visada stengėsi pabrėžti, kad jam svetimos politinės intrigos ir asmeniniai kivirčai, ragino tautiečius liautis tuščiai kovojus dėl „valdžios lovio“, o kurti prasmingesnę ir turtingesnę Lietuvos ateitį. Kartu M. Šalčius labai rūpinosi ir daugiavaikės šeimos reikalais – šeimynoje jau augo keturios dukrelės (Raminta buvo jauniausia).

Ištikimas kelionėms

Prisimindama turtingą ir įvairiapusę savo tėvo veiklą, R. Šalčiūtė pripažino, kad tikroji ir nepalaužiama jo aistra buvo kelionės. Matyt, M. Šalčiaus pastangomis 1929 m. balandį Kaune įkurta Lietuvos turizmo sąjunga, kurios vienas iš pagrindinių uždavinių – propaguoti ne tik savo valstybės istorines, tradicines vertybes, bet ir susipažinti su kitų šalių kultūra, tradicijomis bei papročiais. Tų pačių metų lapkričio 20-ąją M. Šalčius drauge su Antanu Poška motociklu leidosi į daugiau nei ketverius metus užsitęsusią rizikingą, nuotykių kupiną kelionę po įvairias Europos, Azijos bei Afrikos šalis.

„Kartu su savo mamyte mes, visos keturios dukros, be galo ilgėjomės ir laukėme savo tėvelio, išgyvenome, ar jis besugrįš. Kai tėvas išvyko į pirmąją savo „odisėją“, man tebuvo vos treji ir jį labai mažai tepamenu. 1933 metais, kai tėvas grįžo, aš jau buvau septynerių. Apie jo sugrįžimą tada dar nieko nežinojau. Gyvenau Linkuvoje, pas tetą Eleną, ten mokiausi pirmoje klasėje. Teta, mamos sesuo, vieną dieną pranešė, jog tuoj sulauksime svečio, reikia gražiau apsirengti ir pasiruošti jį sutikti.

Netrukus duryse skambutis, teta jas atidariusi įleidžia kažkokį dėdę. O jis, išvydęs mane, paklausė: „Ramute, ar manęs nepažįsti?“ „Ne, nepažįstu“, – atkirtau. „Tai ką, savo tėvelio jau nepameni?“ – neiškentė šypsodamasis tėvas.

Grįžęs į Tėvynę M. Šalčius neleido brangaus laiko veltui – važinėjo po Lietuvą ir įvairiose mokyklose ir įstaigose rengė paskaitas, kuriose gyvai pasakojo apie egzotiškas pasaulio šalis, rengė fotografijų parodas. Į tokius renginius, kaip pamena R. Šalčiūtė-Savickienė, sugužėdavo pilnos salės lankytojų, dažnai net ir vietų nepakakdavo. Netrukus, inteligentų įkalbėtas, M. Šalčius pradėjo rašyti savo prisiminimų ir įspūdžių knygą. Po metų ir gimė vienas populiariausių jo kūrinių – „Svečiuose pas 40 tautų“. Anot literatūros kritikų, tokią M. Šalčiaus kūrybą galima vadinti dokumentine proza, nes joje žurnalistikos elementai susipynę su grožine literatūra.

„Po pirmųjų kelionių tėvas aktyviai rūpinosi ir mūsų šeimos reikalais. Ypač daug rūpesčių turėjo dėl sunkiai susirgusios vyriausios dukters Donatos sveikatos. Lietuvos medikams nesisekė kovoti su sesers sunkia liga, tai tėvuko pastangomis jai pavyko gauti gydymą Šveicarijoje. Tačiau neilgai džiaugiamės savo tėvu. 1936 m. pradžioje už išleistą šešiatomę knygą „Svečiuose pas 40 tautų“ gavo solidžią 1000 litų literatūros premiją. Tik spėjęs ją gauti, išsiruošė į antrąją kelionę. Šįsyk jo kelionių maršrutai nusidriekė į tolimiausias Pietų Amerikos šalis – Argentiną, Boliviją, Čilę ir kt. Išlydėdamos brangų žmogų nė nenujautėme, kad matome jį paskutinį kartą. Per tuos paskutinius ketverius savo gyvenimo metus keliaudamas po tolimas Lotynų Amerikos šalis tėvas stengėsi suvienyti ten gyvenančius ir nuolat besikivirčijančius lietuvius, leido savaitraštį „Išvien“.

Sunki lemtis tėvą užklupo 1938 metais Bolivijoje – jis susirgo maliarija. Sveikata pasitaisė tik atvykus į Čilę. Šioje Andų kalnų apsuptoje šalyje tėvas pragyveno beveik metus. 1940-aisiais, grįždamas į Braziliją, pakeliui vėl sustojo Bolivijoje. Antrąsyk užklupusi maliarija galutinai palaužė tėvelį – gegužės 26 dieną jis mirė. Deja, tikslios kapo vietos iki šiol niekas nežino. Tik žinoma, jog buvo palaidotas Bolivijos Gvajaramerino miestelyje, besiribojančiu su Brazilija. „Apie tėvo mirtį sužinojome pavėluotai –  apie birželio vidurį. O jau po poros dienų šalį okupavo bolševikai. Tada nutrūko bet kokie Lietuvos ryšiai ne tik su Pietų Amerika, bet ir kitomis užsienio valstybėmis“, – liūdna gaida pasakojimą baigia R. Šalčiūtė-Savickienė.

Apie Ramintos tėvo amžinojo poilsio paieškos detalesnius faktus neseniai atskleidė Lietuvos keliautojų grupė, prieš 5-erius metus surengusi ekspediciją M. Šalčiaus keliais. 2005-ųjų vasarą keliolika ryžtingų vyrų, tarp kurių buvo žinomas politikas Gintautas Babravičius, žurnalistas Gerimantas Statinis, lankėsi Gvajaramerine ir iš vietos savivaldybės archyvų sužinojo, jog M. Šalčius palaidotas būtent  čia, buvusių senųjų kapų teritorijoje. Prieš pusę amžiaus kapinės buvo panaikintos, visa vietovė užlyginta asfaltu ir paversta aikšte. Keliautojai iš Lietuvos į egzotiškąją Boliviją atsivežė Mato Šalčiaus atminimo lentą, kurią prikalė ant naujos bažnyčios šventoriaus sienų. Ant M. Šalčiaus paminklinės lentos yra įamžinti jo paties pamėgti sentencijos žodžiai „Saulė šviečia lygiai visiems“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija