2010 m. gegužės 5 d.
Nr. 34
(1819)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kelias be klystkelių

Benjaminas ŽULYS

Jadvyga Petrauskienė prie savo
namelio Kaune, Vilijampolėje

„Vieningoji darbo sąjunga“

Šie žmonės kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo grupė studentų, kurie įkūrė pogrindžio organizaciją „Vieningoji darbo sąjunga“ (VDS). Jos įkūrėjai ir branduolys buvo vienuolika Ariogalos gimnazijos pirmosios laidos jaunuolių, vėliau studijavusių Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose. Dar šeši į VDS veiklą įsijungė vėliau. Organizacija turėjo savo įstatus ir veiklos programą, kurioje numatyti VDS uždaviniai sovietinės okupacijos sąlygomis bei ateičiai. Programoje buvo pabrėžta, kad sąjunga, įkurta bolševikinio režimo sąlygomis, yra idėjinė mokslinė organizacija, jungianti žmones, siekiančius išlaisvinti Tėvynę nuo bolševikinės okupacijos ir atkurti nepriklausomą valstybę. O valstybė savo piliečiams turi užtikrinti demokratinę santvarką ir gerą gyvenimą. Gerovės pagrindas turi būti sąžiningas piliečių darbas. VDS nariai turėjo fiksuoti, kaip sovietinėje valstybėje apgaudinėjami ir moraliai žalojami žmonės, rinkti represijų ir kolektyvizacijos pragaištingumo faktus, juos platinti tarp Lietuvos gyventojų. Sąjungos nariai turėjo nuolat mokytis, nepriekaištingai elgtis. VDS nariams pavyko užmegzti ryšius su tuo metu veikusiais Kęstučio apygardos partizanais. Jiems buvo perduodami VDS narių straipsniai, o iš kovotojų gaunama pogrindinė spauda.

Kaip vėliau paaiškėjo, VDS narys Vytautas Murauskas buvo kagėbistų infiltruotas į sąjungą agentas. Jis išdavė jos narius KGB organams. 1952 m. gruodžio 23–27 dienomis Vilniaus KGB rūmų salėje įvyko uždaras teismo posėdis, tiksliau – teismo inscenizacija. Buvo teisiami penkiolika studentų ir vienas mokytojas. Visi teismo nariai, išskyrus tris formaliai dalyvavusius advokatus, buvo KGB karininkai. Taip pat buvo pranešta, kad kaltinamasis V. Murauskas slapstosi. (Po kurio laiko buvo sukurptas kagėbistų raštas dėl jo respublikinės paieškos.) Kaltinamajame akte buvo apgailestaujama, kad tarp teisiamųjų nėra nė vieno buožės ar kapitalisto vaiko, vien  smulkių ir vidutinių ūkininkų ir neturtingų miestelėnų vaikai. Nuosprendis visiems buvo vienodas –  25 metai lagerių. Tarp nuteistųjų – Vilniaus universiteto studentai Juozas Petkevičius, Adomas Lukaševičius, Lietuvos veterinarijos akademijos studentai Kazimieras Vaišvila, Jonas Bersėnas, studentai iš Kauno politechnikos instituto, kiti jaunieji patriotai. Tarp jų – ir tuo metu Vilniaus pedagoginiame institute studijavusi 22 metų mergina Jadvyga Žukauskaitė.

Neramūs studijų laikai

Šiandien Jadvyga Žukauskaitė-Petrauskienė gyvena Kaune, Vilijampolėje, šviesaus atminimo vyro Mato pastatytame name. Ji gerai mena laiką, praleistą sovietinio saugumo kalėjimuose, Taišeto lageryje.

Jaunystėje Jadvyga gyveno Kaune, mokėsi „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Miestą taip pat šiurpino areštai ir trėmimai. Kai Jadvyga įstojo į institutą, kai kurie vyresni kurso draugai jau buvo sukūrę šeimas ir stengėsi visas jėgas skirti studijoms. Kiti, nors ir draskomi vidinių prieštaravimų, pasirinko kompromisą – tapo komjaunuoliais. Bet buvo ir kitokių įsitikinimų… Vis dažniau tikrinant, ar paskaitose dalyvauja visi studentai, komjaunimo sekretorius atsakydavo, kad kurio nors studento daugiau auditorijoje nebus. Ir visiems buvo aišku, kodėl… Vieną dieną iš Jadvygos bendrabučio kambario saugumiečiai išvedė Genutę – taip pat buvo aišku, kad ir jos paskaitose daugiau niekas nematys. Tarpusavio bendravime liko vis mažiau atvirumo, draugiškumo, nuoširdumo. Tik bendrakursė Birutė Kryževičiūtė savo pažiūromis, patriotiniais įsitikinimais Jadvygai buvo itin artima.

Kartą per Vėlines jos abi nuvyko į Rasų kapines uždegti žvakeles ant J. Basanavičiaus kapo. Staiga iš kažkur atsiradę vyrai ėmė trypti žvakeles ir laužyti merginų rankas. Netrukus studentę Jadvygą iškvietė į fakulteto komjaunimo komitetą ir pasiūlė stoti į komjaunimą. Mergina negalėjo ir nenorėjo atsisakyti idealų, kurie buvo brangūs jos tėvams ir seneliams. Į komjaunimą nestojo ir jos draugė Bronelė. Vis dažniau apie tikėjimą, Lietuvos laisvę, gyvenimo prasmę ji pasikalbėdavo su studentais bendraminčiais, būsimaisiais VDS nariais Celestinu Ajausku, Algiu Bitvinsku.

Dukrelė gimė kalėjimo vienutėje

Vėliau Jadvyga sutinka savo būsimą vyrą Matą, išteka. Su džiaugsmu laukia šeimos pagausėjimo, grįžta į Kauną, artėja laikas gimdyti. Bet vieną dieną pasigirsta beldimas į duris. Jas pravėrus, prisistato du saugumiečiai ir liepia Jadvygai eiti su jais. Matas aiškina, kad žmonai metas gimdyti, be to, gydytoja siunčia į ligoninę. Bet saugumiečiai neperkalbami, pažada, kad moteris po poros valandų galės grįžti atgal. Jie nuveža Jadvygą į saugumo rūmus, įveda į kažkokią patalpą, liepia laukti viršininko. Visą vakarą niekas neatėjo, o naktį ją išvedė tardyti. Jadvyga sužinojo, kad ji kaltinama tėvynės išdavimu – nestojo į komjaunimą, draugavo su B. Kryževičiūte, kurios brolis buvo politinis kalinys, bendravo su antitarybiškai nusiteikusiais asmenimis. Paskui ją pervežė į Vilniaus saugumo rūmus. Čia gydytojos sprendimu tardymas buvo atidėtas po gimdymo. Jadvyga buvo perkelta į Lukiškių kalėjimo ligoninę, į palatą, kurioje Jadvyga šešis su puse mėnesio išbuvo viena. Palatos gydytoja maskvietė tyčiojosi, kad banditai yra gajūs ir ji pasveiksianti, o gims „dar vienas banditukas“. Jadvyga prašė Dievą, kad gimtų sveikas vaikutis, kad ji pati turėtų sveikatos ir ištvermės jį auginti. Čia, Lukiškių kalėjimo vienutėje, Jadvyga pagimdė dukrelę. Kita gydytoja jauną mamą ramino ir guodė, teikė vilties. Jadvyga mergytę pavadino Danute. Vėl prasidėjo tardymai, nebūti kaltinimai. Vienui viena palikta dukrelė verkdavo iki užkimimo. Pagaliau teismas ir kraupus nuosprendis. Danutę pavyksta perduoti vyrui Matui. Netrukus Jadvyga etapu važiavo į Maskvos Butyrkų kalėjimą, paskui – į Sverdlovską, dar po ilgesnės ir kankinančios kelionės – į Taišetlagą.

Sunkūs darbai, prastas maistas, nepakeliamos gyvenimo sąlygos palaužė ir šiaip prastą sveikatą, todėl darbo normų įvykdyti niekaip nepavykdavo. Nepadėjo nė viršininko grasinimai, kad neįvykdžius normos, jai „žarnas susuks į kamuolį“. Prasidėjo širdies priepuoliai. Kamavo nežinia dėl dukrelės, Mato, motinos. Kaip jie ten gyvena? Galiausiai Jadvyga pateko į ligoninę, čia išbuvo kelis mėnesius, baigė laborantės kursus, o vėliau  gavo darbą ligoninės laboratorijoje. Po Stalino mirties Jadvyga amnestuojama, jai leidžiama grįžti į Lietuvą. Tiesa, prieš tai laboratorijos vedėja patarė darbščiai darbuotojai studijuoti mediciną. Ji įdavė rekomendacinį laišką savo marčiai, kuri dėstė Maskvos Lomonosovo universitete, ir 400 rublių. Bet Jadvygą, kaip ir kitus lietuvius, traukė Lietuva.

Laiminga motina

 Į gimtąją šalį ji ir grįžo. Kaune sužinojo, kad jos mama, kaip liaudies priešės motina, buvo atleista iš darbo, nors išlaikė pirmos grupės invalidą tėvą ir du mažamečius Jadvygos brolius. Vyrą Matą slėgė skolos. Užtat kiek džiaugsmo teikė kad ir sirguliuojanti Danutė. Nors Jadvygai išduotoje pažymoje buvo aiškiai parašyta, kad jai teistumas panaikinamas ir grąžinamos visos teisės, Kauno milicijos viršininkas Korsakovas atsisakė ją priregistruoti. Tik daug vėliau tai pavyko padaryti. Pavyko baigti bibliotekininkystės kursus, susirasti kuklų darbą. Nemažai papildomų rūpesčių teko patirti dėl Danutės sveikatos. Pasirodo, poliklinikos kartotekoje buvo parašyta, kad Jadvyga –  politinė kalinė. Vieni gydytojai moterį užjautė ir kiek galėdami padėjo, kiti buvo pabrėžtinai šalti ir atsargūs, tikriausiai kažko bijojo. Danutė, padedant Dievui ir geriems žmonėms, pasveiko. Po kiek laiko baigė vidurinę mokyklą (tačiau į komjaunimą taip pat nestojo), vėliau –  Lietuvos valstybinę konservatoriją. Atgavus nepriklausomybę metais dirbo Čikagos lituanistinių studijų tyrimų centre, čia rinko medžiagą disertacijai apie lietuvius išeivius, gyvenančius Amerikoje. Dabar Danutė gyvena Klaipėdoje, dirba universitete, turi gražią šeimą. Antroji dukra Rūta gyvena Kaune, dėsto Vytauto Didžiojo universitete, irgi turi gražią šeimą. Galima drąsiai sakyti, kad Jadvyga yra laiminga motina. Gaila, kad jau 33 metus šalia neturi vyro Mato.

Jadvyga sako, kad sunkią gyvenimo valandą ji visuomet jautusi ir tebejaučia globojančią Viešpaties ranką. Ji dažnai prisimena savo bendraminčius, daugelio kurių jau nebėra. Į amžinybę išėjo Jonas Kreimeris, Vytautas Kaminskas, Pranas Čižas.

O dėl išdaviko V. Murausko…  Nežinia, kokia visa jo išdavysčių geografija ir mastai. Nors ir pasiekė kai kurių mokslo aukštumų, jam sutriko  psichika ir jis savanoriškai pasitraukė iš gyvenimo. Išgirdusi apie jo tragišką mirtį Jadvyga nejautė pagiežos, o tik gailestį, kad likimo malūnas jį žiauriai sutraiškė.

J. Petrauskienė nesureikšmina savo kentėjimų sovietmečio kalėjimuose ir lageryje. Anot jos, šimtai ir tūkstančiai lietuvių kentėjo žymiai daugiau, daug jų į Lietuvą grįžo palaužti ligų, o grįžę į gimtinę patyrė daug neteisybės. O kiek dar paliko amžino poilsio svetimoje žemėje.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija