2010 m. gegužės 7 d.
Nr. 35
(1820)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Meilės ir dosnumo pavyzdys

A†A apaštalinis protonotaras, profesorius, bažnytinės teisės habilituotas daktaras, jubiliatas  Vincas Jonas BARTUŠKA (1917 10 21–1942 05 10–2010 04 29)

Pirmadienį Marijampolėje
buvo palaidotas apaštalinis
protonotaras, profesorius,
bažnytinės teisės habilituotas
daktaras, jubiliatas
Vincas Jonas Bartuška

Kalifornijos tyruose apie 1980 m.

Klierikas Vincas Bartuška
apie 1936 metus

Kun. Vincas Bartuška
prie Popiežiškosios lietuvių
kolegijos Romoje apie 1947 m.

Kun. prof. dr. Vincas
Bartuška prie San Diego
kunigų seminarijos 1952 m.

Niujorke, Atlanto pakrantėje,
1958 metais

Niujorke apie 1975 metus

Griškabūdyje 1997 metais

Švenčiant apaštalinio protonotaro
titulo suteikimą 2004 metais

Savo kambaryje 2008 metais

Laidotuvių apeigos Šv. Vincento
Pauliečio bažnyčios šventoriuje

Apašt. prot. prof. bažn. t. hab.
dr. jubil. Vinco Jono Bartuškos
laidotuvių gedulingų šv. Mišių momentas
Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje

Laidotuvių procesijoje aplink
bažnyčią eina kunigai

Prie San Diego vyskupijos
kurijos apie 1956 metus

Eucharistiniame kongrese
Vilkaviškyje 2006 metais

Balandžio 29 dieną eidamas devyniasdešimt trečiuosius metus mirė Vilkaviškio vyskupo vikaras apašt. prot. prof. bažn. t. hab. dr. jubil. Vincas Jonas Bartuška, beveik 68-erius metus vykdęs kunigišką tarnystę. Velionis gimė 1917 m. spalio 21 dieną Kazliškių kaime, Šunskų parapijoje, Marijampolės rajone. Mokėsi Tursučių pradinėje mokykloje ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. 1935 metais įstojo į Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminariją. 1942 m. gegužės 10 dieną vyskupas Antanas Karosas įšventino kunigu ir paskyrė vikaru į Šakius. 1944 m. rugsėjo 8 dieną artinantis sovietų armijai drauge su kunigais Juozu Domeika ir Antanu Kardausku bei rašytoju Vytautu Tamulaičiu, jo žmona ir dukrele pasitraukė į Vokietiją. Vėliau nuvyko į Austriją, čia Sankt Piolteno vyskupas jį paskyrė vikaru į Sankt Leonard am Hornervaldo parapiją. Čia rado tik kleboną, nes visi jaunesni kunigai buvo paimti į karo liginės tarnybą arba kapelionais. Vikaras lietuvis padėjo nuo karo kenčiančių žmonių pastoracijoje. Po kurio laiko pasitraukė į Vokietiją, Augsburgo vyskupiją, dirbo Kisingo prie Augsburgo bei Augsburgo parapijose. Čia irgi tarnavo karo negandas patiriantiems vokiečiams, aukodavo šv. Mišias ir lietuviams pabėgėliams. Vyskupui Vincentui Padolskiui patarus, 1945 m. vasaros pabaigoje atvyko į Romą studijuoti kanonų teisę. 1945–1948 metais studijavo Grigaliaus popiežiškajame universitete. Gyvendamas Romoje sužinojo apie artimiausių žmonių – mamos, tėvo ir dviejų brolių ištrėmimą, stengėsi kiek galėdamas jiems padėti. 1948 metais, apsigynęs mokslinį darbą „Pasaulio kariuomenės kapelionų juridinis statusas“, gavo kanonų teisės daktaro laipsnį. Baigęs mokslus netrukus buvo pakviestas vykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir 1949 m. kovo 21 dieną laivu išvyko į JAV. Ten po kelių dienų viešnagės pas Niujorko lietuvius išskrido į San Diego vyskupiją Kalifornijos valstijoje. 1949–1957 metais dirbo San Diego vyskupijos kurijoje, dėstė moralinę teologiją ir kanonų teisę San Diego kunigų seminarijoje, buvo jos vicerektoriumi ir studijų dekanu. Vėliau buvo pakviestas pedagoginiam darbui į Niujorką. 1957–1979 metais dėstė įvairias disciplinas Manheteno kolegijoje Niujorke. Po ilgamečio akademinio darbo nutarė atsisakyti profesoriavimo ir grįžti prie parapijinio darbo. 1979–1993 metais dirbo Los Andželo lietuvių Šv. Kazimiero parapijoje. 1983 m. kovo 23 dieną popiežius Jonas Paulius II jam suteikė monsinjoro titulą. 1993 m. gegužės 22 dieną sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Marijampolėje – savo gimtojoje Vilkaviškio vyskupijoje. 1993 m. birželio 11 dieną paskiriamas Vilkaviškio vyskupo Juozo Žemaičio generalvikaru. 1993 m. rugpjūčio 27 dieną paties pageidavimu paskiriamas pastoraciniam darbui į Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapiją. Nuo 1999 m. rugpjūčio 2 dienos talkino Vilkaviškio vyskupijos tribunole eidamas santuokos ryšio gynėjo ir teisingumo saugotojo pareigas. Kol leido sveikata, dėstė atkurtoje Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijoje. 2002 m. vasario 11 dieną paskiriamas naujojo Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos generalvikaru. 2004 m. kovo 25 dieną popiežius Jonas Paulius II pirmajį iš nepriklausomos Lietuvos kunigų paskyrė apaštaliniu protonotaru. 2004 m. liepos 27 dieną atleidžiamas iš generalvikaro pareigų ir paskiriamas Vilkaviškio vyskupo vikaru. 2007 m. gegužės 13 dieną Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje minėjo savo kunigystės 65 metų jubiliejų. 2007 m. gegužės 13 dieną apsigyveno Specialiuosiuose globos namuose, čia turėjo galimybę kasdien aukoti šv. Mišias. Kol leido sveikata, sekmadieniais atvykdavo aukoti šv. Mišių į Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią.

Kaip teigiama Vilkaviškio vyskupijos kurijos pranešime, apaštalinis protonotaras V. J. Bartuška savo gyvenime patyrė skaudžią tremtinio dalią, tačiau gyvenimo bandymų nebuvo palaužtas: sugebėjo pasiekti mokslo aukštumų, užsitarnauti puikaus pedagogo ir pavyzdingo kunigo vardą. Visų ryškiausias yra jo gražus kunigiškas pavyzdys: tarnavo žmonėms kilniai, patikimai, nuoširdžiai rūpindamasis jų gerove, todėl tapo dvasinės atgaivos šaltiniu daugeliui žmonių. Savo kunigiškų dorybių pavyzdžiu kunigystės meilę ypač sėkmingai liudijo būsimiems kunigams – seminaristams. Ne tik žodžiais, bet ir savo kunigišku atsidavimu skatino juose meilę Dievui, artimui, mokslui ir studijoms. Velionis garsėjo savo dosnumu, mokėjo sutaupytus pinigus efektyviai panaudoti Bažnyčios gerovei: Vilkaviškio Katedra, Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio, Šunskų, Sasnavos bažnyčios yra tarp tų, kurių remontus ir gražinimus jis dosniai parėmė. Jo lėšos pasiekė ir vargšus, kunigus senelius, studentus ir daugelį kitų.

Apašt. protonot. prof. bažn. t. hab. dr. jubil. V. J. Bartuška buvo pašarvotas Marijampolės specialiuose globos namuose, kuriuose ir  gyveno.  Atėjusieji prie velionio karsto rado užrašą iš testamento: „Nenoriu, kad mano karstą puoštų gėlės, man reikia tik maldų“.

Gegužės 2 dieną karstas su jo palaikais perkeltas į Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią, kurioje jis dirbo nuo 1993 metų.  Laidotuvių šv. Mišių koncelebracijai šį pirmadienį, gegužės 3 dieną,  12 val. vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, dalyvavo vyskupai Juozas Žemaitis, Juozapas Matulaitis ir Arūnas Poniškaitis bei apie 80 kunigų iš įvairių vyskupijų.  Laidotuvių šv. Mišių pradžioje vysk. R. Norvila sakė, kad visas velionio gyvenimas buvo paženklintas gilaus ir tvirto tikėjimo ženklu. Pasak vyskupo, ir kaip tikintis žmogus, ir kaip kunigas jis paliko turtingą liudijimą. Laidotuvių pamokslą sakęs vysk. J. Žemaitis visiems priminė savo pažintį su velioniu, prasidėjusią 1942 metais, kai jis dirbo Šakių vikaru, o būsimasis vyskupas mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. „Tada jis greitai užsitarnavo tikinčiųjų, ypač jaunimo, pagarbą ir meilę. Džiaugėmės jo puikiais pamokslais, eilės driekėsi prie jo klausyklos, palenktyniaudavome su juo čiuožykloje“, – prisiminė vyskupas. Jis taip pat papasakojo apie ypatingą velionio draugystę su Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijos klierikais, jo sugebėjimą linksmai su jais bendrauti. Sutiktam klierikui juokais sakydavo: „Siūlau padaryti mainus: aš tau atiduosiu visas savo santaupas, visus mokslo ir bažnytinius titulus, o tu man atiduok savo jaunystę ir grožį“. Vysk. J. Žemaitis priminė, kad velionis labiausiai džiaugėsi ne titulais, o vyskupo suteiktais kunigystės šventimais, kad Lietuva tapo laisva ir kad galėjo visam laikui sugrįžti į Tėvynę.

Po šv. Mišių velionis procesija aplink bažnyčią palydėtas prie kapo duobės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios šventoriuje, šalia jo paties noru pastatytos „Pietos“ skulptūros, kur pageidavo būti palaidotas. Atsisveikinimo žodį tarė Vilkaviškio dekanas prel. Vytautas Gustaitis. Jis sakė, kad prelatėliu visų meiliai vadintas velionis išliks atmintyje kaip meilės ir aukos tarnystės pamoką mums visiems davęs, prie kiekvieno žmogaus mokėjęs prieiti kunigas, mokėjęs paguosti, nuraminti, sutaikyti su Dievu ar paprasčiausiai pabūti greta. „Ar mokysimės iš jo mylėti? – klausė prel. V. Gustaitis. –  Mylėkime vienas kitą, nes didesnės dovanos kaip mylėdami vienas kitą nesuteiksime“.

Paskui laidotuvių apeigas atliko vysk. A. Poniškaitis, o jo giminės ant į kapo duobę nuleisto karsto užpylė saują žemių iš tėviškės, kurią jis taip mylėjo ir kuria taip didžiavosi.

Ilgus metus Viešpačiui ištikimai žemėje tarnavęs, gražiu kunigystės pavyzdžiu ir nepaprastu dosnumu savo vyskupijai pasižymėjęs, tegul su šventaisiais amžinai džiaugiasi danguje. Vyskupijos vyresnybė ir tikinčioji liaudis prisimins kunigą V. J. Bartušką kaip patikimą bendradarbį, ištikimą kunigiškam pašaukimui tarną ir tikrą draugą. Jo gyvenimas, būdamas tikras palaiminimas daugeliui, ilgai tarnaus kaip įkvepiantis pavyzdys.

Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje visą mėnesį kasdien bus meldžiamasi už velionį. 30-osios dienos po mirties šv. Mišios bus aukojamos gegužės 29 ir 31 dienomis 12 val.

Romas BACEVIČIUS

Ričardo ŠAKNIO, Vido VENSLOVAIČIO, Kazimiero DOBKEVIČIAUS
ir asmeninio archyvo nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija