2010 m. gegužės 12 d.
Nr. 36
(1821)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežius apie ekonomiką, kaip žmogaus atsakomybės raišką

Mindaugas BUIKA

Atmesti rinkos savireguliacijos mitą

Popiežius Benediktas XVI dar kartą patvirtino Bažnyčios socialinio mokymo nuostatas dėl bendrojo gėrio ir žmogiškojo asmens orumo prioritetų ekonominėje veikloje. Apie tai jis kalbėjo balandžio 30 dieną audiencijoje priėmęs Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos narius, susirinkusius į plenarinę sesiją, kurios tema „Krizė globalioje ekonomikoje. Būtinumas perplanuoti mūsų kelią“. Diskusijos vyko popiežiaus Benedikto XVI socialinės enciklikos „Caritas in Veritate“ įžvalgų šviesoje, kurias akademikams apibendrino Šventasis Tėvas.

Popiežius teigė, kad dabartiniai finansiniai sunkumai (kurie, nepaisant kai kurių optimistinių prognozių, toli gražu nėra pasibaigę) parodė visos ekonominės sistemos, vadinamojo kapitalizmo, trapumą naujomis globalinės sąveikos sąlygomis. Tie sunkumai bei jų sprendimo įtampa „parodė, kad požiūris esą rinka pati gali save reguliuoti be visuomeninio įsikišimo, remdamasi tarptautiniais moralės standartais, yra klaidingas“, – aiškino popiežius Benediktas XVI. Iš tikrųjų liberali prielaida, kad ekonominis gyvenimas yra autonominis, „save tvarkantis mechanizmas“, kurio varomoji jėga – pelno gavimo interesas, yra gana primityvi ir pasenusi. Ji neatsižvelgia į daugiaplanį žmogiškąjį faktorių, kuris neišvengiamai formuoja ir etinį ekonomikos bruožą.

„Ekonomiką reikėtų suprasti ne kaip gamybos ir vartojimo spiralę, atsižvelgiant į siaurai apibrėžtus žmogaus poreikius, bet greičiau kaip į  žmogiškosios atsakomybės raišką, siekiant bendrojo gėrio ir integralios pažangos – politinės, kultūrinės ir dvasinės – individams, šeimoms ir visai visuomenei“, – sakė Šventasis Tėvas. Dėl to ir pačią ekonominės veiklos sritį turi analizuoti ne tik, pavyzdžiui, finansų ekspertai su savo statistiniais paskaičiavimais (kas, be abejonės, yra svarbu), bet ir humanitarinių disciplinų atstovai, atlikdami bendrus tyrimus bei apmąstymus. Kaip tik toks yra prieš du dešimtmečius popiežiaus Jono Pauliaus II įkurtos Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos uždavinys.

Popiežius Benediktas XVI kalbėdamas sesijos dalyviams pastebėjo, kad jų svarstytą temą nustatė enciklikos „Caritas in Veritate“ paraginimas „perplanuoti mūsų kelią, įsivedant naujas taisykles ir atrandant naujas reguliacijos formas“. Kaip tik minėtas etinis aspektas ekonominiame gyvenime skatina ieškoti bendresnių ir objektyvesnių standartų finansinių ir ūkinių struktūrų vertinimui ir konkrečių sprendimų jų veiklos tvarkymui.

Kartų solidarumas yra etinis kriterijus

Tai yra įmanoma, jeigu praktiniuose pasirinkimuose vadovaujamasi etinėmis nuostatomis, kurias Dievas Kūrėjas yra įrašęs į pačią žmogiškąją prigimtį. Bažnyčia šį didįjį žmogaus išminties paveldą „yra priėmusi, apvaliusi ir išvysčiusi krikščioniškojo apreiškimo šviesoje“ ir dabar pateikia kaip vertingą socialinį mokymą. Jis gali būti svarbia atrama „individų ir bendruomenių pastangoms siekti tikrojo gėrio ir išvengti blogio, nukreipiant jas į autentiškai teisingos ir žmogiškos visuomenės kūrimą“, – sakė Šventasis Tėvas.

Taigi, vadovaujantis tomis nuostatomis, gamybos srities, prekybos tinklo, politinių institucijų ir socialinės rūpybos pirmasis tikslas turi būti bendrojo gėrio skatinimas, remiantis pagarba žmogaus orumui. Mūsų epochoje ekonomika yra globali, taigi ir bendrojo gėrio vystymas turi vykti globaliniu mastu. „Vis labiau akivaizdu, kad bendrojo gėrio supratimas apima ir atsakomybę ateities kartoms, – nurodė popiežius Benediktas XVI. – Tokiu būdu solidarumas tarp kartų turi būti pripažintas kaip bazinis kriterijus kiekvienos visuomeninės santvarkos vertinimui“.

Šie svarstymai, kaip ir dabartinės krizės visuotinumas, dar kartą verčia pripažinti, kad reikia neatidėliotinai stiprinti globalinės ekonomikos valdymo ir reguliavimo procedūras, žinoma, neatmetant bažnyčios socialinio mokymo akcentuojamo subsidiarumo principo. Tačiau pirmiausia visi ekonominiai sprendimai ir pati politika turi pripažinti „meilės tiesoje“ („Caritas in Veritate“) nuostatą. Cituodamas savo socialinę encikliką Šventasis Tėvas sakė, kad „be tiesos, be pasitikėjimo ir meilės tam, kas yra teisinga, negali būti socialinio sąmoningumo ir atsakomybės“. Tuomet visas visuomeninis veikimas užsibaigia tarnavimu asmeniniams interesams ir galios logika, kuri gali turėti fatališkų pasekmių visos bendruomenės reikalams.

Popiežius paragino socialinio gyvenimo ekspertus savo debatuose ieškoti gilesnių įžvalgų dabartinių iššūkių akivaizdoje, kad į juos būtų atsiliepiama autentiško žmoniškumo, išminties ir teisingumo dvasioje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija