2010 m. gegužės 14 d.
Nr. 37
(1822)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Tolerancija per prievartą

Daug aistrų sukėlė homoseksualų ir jų rėmėjų eitynės Vilniuje. Tokios susipriešinusios ir pasipiktinusios visuomenės dar neteko matyti. Homoseksualai skelbiasi taikia eisena siekiantys atkreipti visuomenės dėmesį į seksualinių mažumų diskriminaciją, tačiau ši eisena yra pats akiplėšiškiausias iššūkis visuomenei. Ir visuomenė „taikiai“ sureagavo – taip „taikiai“, kad net prireikė trigubai didesnės už dalyvių skaičių policijos apsaugos. Eitynių dalyvių apsaugai išleista beveik 200 tūkstančių litų iš skolose paskendusios ir savo pastatus bandančios parduoti Vilniaus savivaldybės biudžeto. Iššūkis mestas ir Bažnyčiai, skelbiančiai jog homoseksualūs santykiai yra pasibjaurėtini Dievui, padorioms šeimoms, siekiančioms išauginti  dorus vaikus, ir didžiajai visuomenės daliai, kuriai yra nepriimtinas viešas iškrypimų propagavimas. Visuomenės apklausos rodo, kad trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų yra prieš homoseksualų eitynes ir tik daugiau nei dešimtadalis – už. Nekyla jokio ažiotažo visuomenėje dėl kitų homoseksualų renginių, tik dėl eitynių. Vadinasi, visuomenė iš esmės yra pakanti homoseksualiems visuomenės nariams, tačiau aiškiai duoda suprasti, kad šiai dienai nepripažįsta homoseksualizmo lygiaverte, siektina lytine orientacija ar netgi visuotinai priimta dorybe. Visuomenė aktyviai priešinasi gėjų propagandai, nes puikiai atsirenka, kurios vertybės yra siektinos, o kurios brukamos kaip koks Trojos arklys.


Istorijos pamoka

Mūsų namas Kiaupiškių kaime, kaip ir daugelis kitų prieškario metais vienkiemiuose statytų namų, buvo didelis: šeši kambariai, dvi priemenės ir gonkos į klėties pusę. Viduryje namo buvo didelis kaminas, į kurį galėdavome užeiti ir matyti, kaip danguje plaukia debesys. Visą sodybą supo ir šakomis glostydavo plačiašakiai klevai. Sodyba buvo ant kalniuko, tad perkūnas neretai trenkdavo į tuos klevus. Prisimenu, užvertę galvas spoksodavom, kaip tėvas lipdavo kopėčiom, rodos, iki paties dangaus ir pjaustydavo klevų šakas, kuriomis žaibas galėjo pasiekti ir padegti trobą. Prisimenu ir šiuose namuose gautas istorijos, meilės Lietuvai pamokas. Viena išliko visam laikui.


Žvilgsnis į homoseksualų eitynes iš šalies

Gegužės 8 dieną pirmą kartą Lietuvoje vyko homoseksualų eitynės. Nors ir buvo saugomi policijos, tačiau savo parado jie nebaigė, todėl galima tikėtis dar vienų eitynių. Dauguma parado žiūrovų nepritarė jam, tačiau atsirado ir palaikančiųjų. Pasiklausius įvairaus amžiaus žmonių pasisakymų galima išgirsti įvairių nuomonių. Homoseksualai ir jų šalininkai teigia, kad Lietuva – demokratinė valstybė, todėl tokius renginius galima laisvai organizuoti ir kiekvienas turi teisę taip reikšti savo nuomonę. Tačiau juk normalūs, tradicinės orientacijos žmonės nerengia paradų. O galų gale, jei vadovaujamės demokratinės valstybės principais, tuomet reikia atsižvelgti į daugumos nuomonę, nes būtent taip demokratiškai priimami nutarimai. Norint sužinoti Lietuvos žmonių daugumos nuomonę nereikia net organizuoti referendumo ar kokios panašios apklausos – pakanka pamatyti per televizijos diskusijų laidas balsuojančių žmonių skaičių. Pavyzdžiui, gegužės 6 dienos vakare televizijos laidoje „Valanda su Rūta“ prieš homoseksualų eitynes pasisakė daugiau nei dešimt tūkstančių šios laidos žiūrovų, o už tokį paradą – vos daugiau nei šimtas. Atsižvelgimas į daugumos nuomonę ir yra vienas iš demokratinės valstybės valdymo principų, nes jei visi darys ką panorėję, „nes čia demokratinė valstybė“, tada vietoj demokratijos atsiras anarchija. Apskritai nemažai mano bendraamžių teigia, jog laisvas ir kitų nuomonės nepaveiktas žmogus suvokia, kad tolerancija homoseksualų atžvilgiu yra būtina, nes juk visi esame lygūs ir gyvename šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau, mano nuomone, būtent taip teigiantys yra paveikti kitų nuomonės ir kartoja homoseksualų teiginius apie lygias teises.


Rinkimų agitacija pradėta gėlėmis

Kad pagerbiamos moterys (dar geriau rimtos motinos), įteikiant joms gėlių, nesmerktina. Dar geriau būtų, jei pasveikintų jas ne tik kovo 8-ąją, bet ir per Motinos dieną. Tačiau Marijampolės centrinėje aikštėje ir gatvėse gėles teikė jaunuoliai, ryšintys raudonus šalikus, o tai reiškė, kad jas teikia jaunieji socdemai. Šią vadinamąją tarptautinę šventę jiems įdiegė Lietuvoje „šviesaus“ komunizmo kūrėjai (daugeliui tarptautinė tolygi tarybinei). Nereikėtų pamiršti, kad mūsų socdemai yra komunistų partijos tradicijų perėmėjai. Lietuvoje komunistų partija nebuvo išformuota, todėl Lietuvos socdemai daug kuo skiriasi nuo Europinių socdemų.


Baimės akys

Yra toks posakis: baimės plačios akys. Iš tiesų, kai pradedama visko bijoti, žmogaus gyvenimas darosi beveik nebeįmanomas. Žmona bijo vyro, vyras – žmonos. Paūgėję vaikai užspaudžia į kampą tėvus, kad šie patenkintų visus jo poreikius, nevaržytų jų „laisvės“. Ypač tai būdinga dabar, kai tokios didelės vaikų teisės, o pareigos jiems sutelpa viename mašinraščio puslapyje... Kaimo žmogelis dreba, kad kas nors jo neapvogtų, nepasikėsintų į gyvybę. Miestiečiai bijo, kad išėjus į gatvę, kas nors nestuktelėtų iš užpakalio ir neatimtų rankinuko... Pamenate, prieš keletą metų abiturientai buvo pilni baimės, kai reikėjo antrą kartą perlaikyti gimtosios kalbos egzaminą. Neabejotina, jog drebėjo ir tie, kurie „išlukšteno“ egzamino paslaptį ir dargi iš to pasipelnė...


Ateiviai ar pagiežingieji

„Neapykanta gyvenimui negali būti menas“, – teigė rašytojas P. Skodžius. Tikriausiai žmonės nesupranta, kas yra menas, o gal ir nenori suprasti... Menkas gyvenimo meno suvokimas verčia nuolat nepasitenkinti gyvenimu. Visa tai nepastebimai teršia mūsų pasaulį neapykantos, materialinių vertybių troškimo, pavydo šiukšlėmis. Šios kenksmingos žmonijai šiukšlės, kad ir kaip būtų sunku pripažinti, mėtosi kiekviename kamputyje...


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija