2010 m. gegužės 21 d.
Nr. 39
(1824)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nors prisiekė sąžiningai tarnauti Tėvynei...

Gintaras Visockas

Seimo narys Linas Karalius

Seimo narys Aleksandras Sacharukas

Šią savaitę Seimas ėmėsi apkaltų Aleksandrui Sacharukui ir Linui Karaliui. Specialiosios tyrimo komisijos parengtos išvados siūlo pradėti apkaltos procesą už tai, kad jie galimai pažeidė Konstituciją ir sulaužė Seimo nario priesaiką. Antradienį pateikus nutarimo projektą pradėti apkaltą A. Sacharukui,  už balsavo 81 Seimo narys, 12 parlamentarų balsavo prieš ir 23 susilaikė. Siūlymui pradėti apkaltos procesą L. Karaliui pritarė 73 jo kolegos, 9 buvo prieš ir 18 susilaikė. Jeigu apkaltos komisijos išvados bus patvirtintos, tada parlamentas balsų dauguma gali kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuris savo ruožtu spręs, ar konkretūs asmens veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Konstituciniam Teismui nutarus, kad Seimo nario veiksmai prieštarauja Konstitucijai arba jis sulaužė priesaiką, procesas toliau bus tęsiamas parlamente. Seimo narys gali būti šalinamas iš pareigų, jeigu tam pritaria ne mažiau kaip 85 Seimo nariai.

Apkaltos procesas L. Karaliui pradėtas už tai, kad šių metų sausio mėnesį jis keliavo po Pietryčių Aziją, nedalyvavo plenariniuose ir komitetų posėdžiuose, neleistinai naudojosi diplomatiniu Seimo nario pasu, neatsakingai paliko balsavimo kortelę ir sudarė sąlygas ja pasinaudoti frakcijos kolegai A. Sacharukui. Be to, dangstydamas savo nedalyvavimą posėdžiuose L. Karalius teikė klaidinančius paaiškinimus. L. Karalius dėl savo kelionių praleido sausio 13, 14, 19, 20 ir 21 d. plenarinius Seimo posėdžius bei sausio 15 ir 20 d. Seimo Sveikatos reikalų komiteto, kuriam politikas priklauso, susitikimus.

Krikščionių partijos nariui A. Sacharukui apkalta inicijuota dėl to, kad politikas daug kartų sąmoningai balsavo už L. Karalių, melavo nežinojęs apie balsavimo sistemos veikimą, klastojo dokumentus, galimai neteisėtai įgijo, laikė ir naudojo kolegai priklausiusį dokumentą. Už dokumentų ir balsavimo klastojimą parlamentaras gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, dėl to apkaltos komisija yra nutarusi kreiptis į Generalinę prokuratūrą. A. Sacharukas sausio 14 ir 19 d. plenariniuose posėdžiuose L. Karaliaus kortele balsavo 11 kartų. Pats politikas anksčiau aiškino, kad vienais atvejais supainiojo savo ir kolegos kortelę, kitais – kad už L. Karalių iš savo darbo vietos balsavo norėdamas įsitikinti, ar apskritai egzistuoja tokia techninė galimybė, nes esą anksčiau buvo informuotas, kad tai nėra įmanoma. Komisija nustatė, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki šių metų sausio A. Sacharukas už save ne iš savo darbo vietos balsavo 55 kartus, vadinasi, negalėjo nežinoti, jog Seimo narys tikrai gali išreikšti valią aktyvavęs balsavimo kortelę ne savo darbo vietoje.

Vis dėlto apkaltos komisijai nepavyko įrodyti, kad L. Karalius ir A. Sacharukas veikė susitarę, siekdami nuslėpti L. Karaliaus nedalyvavimą posėdžiuose ir tokiu būdu neteisėtai pasisavinti valstybės biudžeto lėšas. Tačiau šį faktą gali įrodyti tik teisėsaugos institucijos.

Krikščionių partijos frakcijos seniūnas, buvęs konservatorius Vidmantas Žiemelis neneigia savo kolegų kaltės, tačiau sako, jog tai tėra Seimo Statuto pažeidimas, o esą apkaltos šiems Seimo nariams surengtos siekiant valdančią koaliciją papildyti dviem naujais parlamentarais. Mat A. Sacharukas ir L. Karalius į Seimą išrinkti pagal Arūno Valinsko vadovaujamos Tautos prisikėlimo partijos sąrašą. Jeigu šie Seimo nariai apkaltos tvarka būtų pašalinti iš pareigų, jų vietas užimtų kiti „prisikėlėlių“ sąrašo atstovai. Pirmieji kandidatai būtų verslininkai Andrius Burba ir Mečislovas Subelis. Pasak V. Žiemelio, atvejų, kai Seimo nariai būna ilgam išvykę ir nedalyvauja posėdžiuose, balsuoja vienas už kitą, yra šimtai. Tokiu būdu esą gresia, kad valdanti Seimo dauguma prieš nepatikusius opozicijos atstovus inicijuos nesibaigiančius apkaltos procesus.

Ar Seimo nario Lino Karaliaus išdaigos vertos apkaltos?

„Seimo narys Linas Karalius šiurkščiai pažeidė LR Konstituciją ir sulaužė Seimo nario duotą priesaiką, kuria jis pasižadėjo gerbti ir vykdyti LR Konstituciją ir įstatymus ir prisiekė visomis išgalėmis sąžiningai tarnauti Tėvynei, nes išvykdamas į iš anksto suplanuotą užsienio kelionę apie tai nustatyta tvarka nepranešė Seimo posėdžių sekretoriatui, Seimo valdybai, o Seimo Sveikatos reikalų komitetui pateikė išgalvotus ir tikrovės neatitinkančius faktus, taip pat sąmoningai paliko savo Seimo nario pažymėjimą tuometinės Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ (šiuo metu – Krikščionių partijos frakcija) seniūnui Aleksandrui Sacharukui, tikėdamasis, jog iškilus būtinybei Seimo narys A. Sacharukas pridengs jo nedalyvavimą Seimo posėdžiuose ir tokiu būdu Seimo narys L. Karalius galės neteisėtai pasisavinti valstybės biudžeto lėšas.

Be to, konstatuotina, kad tokie Seimo nario L. Karaliaus veiksmai, pažeidžiantys LR Seimo statuto, kitų įstatymų normas ir Lietuvos Valstybės politikų elgesio kodekso 4-ame straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, padorumo, pavyzdingumo bei pagarbos žmogui ir valstybei principus, diskredituoja ne tik jo kaip LR Seimo nario, bet ir Seimo kaip LR įstatymų leidžiamosios institucijos autoritetą ir kelia pagrįstų abejonių dėl šio asmens galimybės tinkamai ir sąžiningai naudoti jam suteiktą Tautos atstovo mandatą.“

Ši ištrauka – iš LR Seimo Specialiosios tyrimo komisijos, vertinančios, ar parlamentaro L. Karaliaus elgesys nusipelnė apkaltos, projekto. Pabrėžiu – tai dar tik projektas, kurio Seimas kol kas nėra palaiminęs ir, vaizdžiai tariant, dar nežinia, ar palaimins. Tačiau tas 40-ies puslapių dokumentas, pavadintas „Išvada dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą Seimo nariui L. Karaliui“, – įspūdingas. Įspūdingas dėl daugelio priežasčių. Skaitant dokumentą galima susidaryti užtektinai tikslią nuomonę apie tokių linų karalių moralę, principingumą ir darbštumą.

Kokia ten moralė, principingumas, jei 2010-ųjų sausio mėnesį Seimas sušaukė aštuonetą plenarinių posėdžių, o L. Karalius, nusispjovęs į savo pareigas, išvyko poilsiauti į egzotiškas šalis. Jis akivaizdžiai ignoravo nuostatą, jog „Seimo narys privalo dalyvauti Seimo posėdžiuose“. Komisija taip pat išsiaiškino, kad minėtasis parlamentaras nedalyvavo ir trijuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose.

Be to, pateikdamas paaiškinimus, kodėl praleido juos, L. Karalius tvirtino: „negalėjau dalyvauti šių metų sausio 15-os dienos komiteto posėdyje dėl nenumatytos išvykos į Klaipėdos apygardą“, „negalėjau dalyvauti šių metų sausio 20-os dienos komiteto posėdyje dėl po operacijos staiga smarkiai pablogėjusios tėvo sveikatos“. Tad L. Karalius Seimo Etikos ir procedūrų komisijai oficialiai nurodė visiškai kitas nedalyvavimo posėdžiuose priežastis. Vaizdžiai tariant, sūnus ne tėvą slaugė, o mėgavosi egzotiškos kelionės po Aziją teikiamais malonumais.

Žodžiu, L. Karalius slapta išvyko į Aziją, šios savo kelionės nesuderinęs su Seimo valdyba. Maža to. L. Karaliaus Seimo nario pažymėjimas paslaptingu būdu atsidūrė Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ seniūno A. Sacharuko kišenėje. A. Sacharukas sausio 21-ąją vykusiame Seimo Etikos ir procedūrų komisijos posėdyje meluodamas tvirtino, kad atsitiktinai rado frakcijoje paliktą Seimo nario L. Karaliaus pažymėjimą, todėl paėmė jį, ketindamas perduoti Seimo nario L. Karaliaus padėjėjai. Bet pamiršo.

Perduoti L. Karaliaus padėjėjai – pamiršo, o balsuoti už L. Karalių – nepamiršo?! Žodžiu, tokie aiškinimai – neįtikina. Tiesa, kitoje projekto vietoje pateikiami L. Karaliaus advokato argumentai, kuriais remiantis neįmanoma įrodyti, jog Seimo narys L. Karalius sąmoningai paliko savo pažymėjimą kolegai A. Sacharukui, o šis sąmoningai sutiko balsuoti už kolegą L. Karalių. Ir vis dėlto projekte esama konkretaus kaltinimo: „A. Sacharukas šių metų sausio 14-ąją ir sausio 19-ąją Seimo posėdžiuose 13-a kartų tyčia nesąžiningai balsavo už Seimo narį L. Karalių“. Įsidėmėkite: A. Sacharukas nėra eilinis parlamentaras, jis vadovauja Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinei kontrolei. Prisiminkime ir kai kuriuos Valstybės politikų elgesio kodekso straipsnius, bylojančius, jog „įtvirtintas padorumo principas įpareigoja valstybės politikus elgtis deramai pagal einamas pareigas, vengti situacijų, kada politiko elgesys kenktų jo ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui“.

Projekto rengėjai taip pat tvirtina, jog įvertinus aukščiau išdėstytus teiginius darytina išvada, kad tokiais tyčiniais, neteisėtais ir sistemingais veiksmais abu Seimo nariai veikė bendrai ir iš anksto susitarę, siekdami pridengti Seimo nario L. Karaliaus nedalyvavimą Seimo posėdžiuose ir tokiu būdu neteisėtai pasisavinti biudžeto lėšas. Ši prielaida pagrįstai kelia Seimo nario L. Karaliaus ir Krikščionių partijos frakcijos seniūno A. Sacharuko teisinės, politinės ir moralinės atsakomybės klausimą.

Ypač įdomios tos projekto vietos, kuriose bandoma išsiaiškinti, kaip Seimo darbuotojai bandė surasti posėdžiuose nepasirodžiusį Seimo narį L. Karalių. Sunku net įsivaizduoti, kiek čia iečių sulaužyta, analizuojant, kas, kam ir iš kokio mobiliojo telefono skambino, iš kokios elektroninio pašto dėžutės rašė laiškus, su kuo derino savo planus. Atliekant šį tyrimą apkaustos uždarosios akcinės bendrovės „BPC Travel“, „Tez Tur“, „Irmusta“, „Bitė Lietuva“, „Tele 2“, „Omnitel“, taip pat apklausta Klaipėdos Maksimo Gorkio pagrindinės mokyklos vadovybė, žurnalo „Žmonės“ redaktoriai. Užuot užsiėmusi rimtomis problemomis, Seimo Etikos ir procedūrų komisija buvo priversta smulkiai ir detaliai analizuoti pravaikštas padariusio kolegos elgesį. Toks tyrimas – būtinas. Ir vis dėlto būtų buvę tūkstantį kartų geriau, jei tokio tyrimo iš viso nebūtų reikėję. Ar ne taip? Nejaugi mūsų valstybė neturi kitų bėdų, rūpesčių, taisytinų įstatymų?

Įsidėmėtina šių metų sausio 21-oji. Tądien įvyko Seimo Etikos ir procedūrų komisijos posėdis, į kurį buvo kviečiamas pasiaiškinti Seimo narys L. Karalius. Seimo nario ieškota visomis įmanomomis priemonėmis: ir raštu, ir telefonu. Bet Seimo narys L. Karalius į Etikos ir procedūrų komisijos reikalavimus nereagavo. Nors tuo metu jis, būtina pabrėžti, jau buvo grįžęs į Lietuvą, be to, spaudai noriai dalino savo interviu apie egzotišką kelionę. Apie L. Karaliaus interviu žiniasklaidai byloja savaitraščio „Žmonės“ publikacija, kurioje jis pasakoja savo kelionės po Azijos šalis nuotykius ir teisinosi praleidęs kelis Seimo posėdžius dėl neva nuo jo nepriklausančių nenumatytų aplinkybių. Sakykit, ar tokio elgesio nederėtų pavadinti įžūliu, akiplėšišku?

Dėmesio verti paties L. Karaliaus pasiaiškinimai, kodėl jis Seimo posėdžių salę iškeitė į kelionę po Azijos šalis. Pasak Seimo nario, savo įšvyką į Aziją jis suplanavo dar iki to momento, kai jam tapo žinoma, jog Seimo rudens sesija bus pratęsta. Sužinojęs, kad 2010-ųjų sausio mėnesį vyks plenariniai posėdžiai, parlamentaras L. Karalius kreipėsi į kelionių agentūrą „BPC Travel“, prašydamas pasikeisti skrydžio Bankokas – Vilnius datą. Tačiau jam buvo paaiškinta, kad tokios galimybės nėra. Tada L. Karalius, jo paties žodžiais, „neturėdamas kitos išeities, nusprendė vykti į suplanuotą kelionę nepaisant pratęstos sesijos“. Jo manymu, „tuo metu toks sprendimas neatrodė tiek ydingas, kadangi žinojo daugybę analogiškų atvejų, kuomet Seimo nariai Sesijos metu išvyksta atostogų“.

L. Karalius pripažino, kad į Seimo Valdybą nesikreipė, kad procedūrą pažeidė, tačiau jis neva nesitikėjo, kad šis jo procedūrinis pažeidimas sukels tokias pasekmes. Naivus tas L. Karalius. Kad ir kaip ten būtų, doras, sąžiningas parlamentaras, sužinojęs apie pratęstą Seimo sesiją, privalėjo atsisakyti ne plenarinių posėdžių, bet poilsio Tailande ar Kambodžoje. Doram ir sąžiningam parlamentarui tokiu atveju nebūtų iškilusių jokių dvejonių, ką jis privalo pasirinkti.

Apkaltos projekto autoriai mano, kad L. Karaliaus paaiškinimuose ir atsakymuose nutylimi svarbūs faktai, turintys reikšmę faktinių aplinkybių patvirtinimui, todėl jie laikytini klaidinančiais. Be to, nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog Seimo narys L. Karalius melavo, dėl kokių priežasčių nedalyvavo Seimo ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose.

Keistas ir L.Karaliaus pareiškimas, esą „be ginčų prisiėmiau atsakomybę už neplanuotą posėdžių praleidimą ir atsisakiau viso sausio mėnesio atlyginimo“. Tokie Seimo nario teiginiai tėra pigi deklaracija, kadangi Seimo statutas nenumato galimybės Seimo nariui, be svarbios pateisinamos priežasties nedalyvavusiam Seimo posėdžiuose, pačiam savo iniciatyva atsisakyti Seimo nario darbo užmokesčio ar jo dalies.

Keistas ir pasiaiškinimas apie pamestą Seimo nario pažymėjimą. Projekte užfiksuoti tokie L. Karaliaus paaiškinimai: „buvo Kalėdų laikotarpis, kai baigėsi mūsų rudens sesija, ir jis pamena tą momentą, kai po posėdžio užėjo į Seimo frakciją ir būdamas pakylėtos nuotaikos, gal jau šiek tiek atsipalaidavęs, sveikino kolegas ir sekretoriatą su artėjančiomis šventėmis“. Ir  tuo metu kažkaip netyčia sugebėjo kartu su atsineštais popieriais palikti savo Seimo nario pažymėjimą. Jis tikrai nežinojo ir negalėjo žinoti, kad A. Sacharukas ketina už jį balsuoti plenariniame posėdyje. Ar mes galime patikėti tokiais atsitiktinumais?

Apkaltos projekte esama ir A.Sacharuko paaiškinimo. Šis parlamentaras teigė, kad „L. Karaliaus pažymėjimas pas jį pateko atsitiktinai“. Esą jis „vakare sėdėjo frakcijoje, žiūrėjo įstatymo projektus ir tarp jų radęs L. Karaliaus pažymėjimą, įsidėjo jį į švarko kišenę, norėdamas grąžinti“. Ar įtikinamas šis komentaras?

Prisipažinsiu, Seimo Specialiosios tyrimo komisijos projektą skaičiau su įdomumu – kaip detektyvą ar nuotykių romaną. Tačiau kartu buvo pikta ir liūdna. Akivaizdu, kad L. Karalius – prastas parlamentaras. Tačiau akivaizdu ir tai, kad šis prastos reputacijos parlamentaras nuo rimtų darbų atitraukia dešimtis savo kolegų bei Seimo kanceliarijos darbuotojų. Užuot tobulinę valstybės įstatyminę bazę, jie priversti gilintis, kur, kaip ir kada ilsėjosi L. Karalius, kuris net nesuvokia, kad Seimo nario priesaika nėra vien formalus ir simbolinis aktas.

Lemtinga Aleksandro Sacharuko klaida

„Toks neteisėtas Seimo nario, Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ (dabar – Krikščionių frakcija) ir Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininko Aleksandro Sacharuko elgesys, kai iš esmės sąmoningai, sistemingai ir tyčia naudojamasi kito Seimo nario pažymėjimu, o viešumoje pateikiama akivaizdžiai melaginga ir tikrovės neatitinkanti informacija apie savo veiksmus teigiant, kad LR Seimo elektroninė balsų skaičiavimo sistema yra netobula, leidžia daryti išvadą, jog A. Sacharukas šiurkščiai pažeidė LR Konstituciją ir sulaužė Seimo nario duotą priesaiką, kuria A. Sacharukas įsipareigojo „gerbti ir vykdyti LR Konstituciją ir įstatymus“ ir prisiekė „visomis išgalėmis sąžiningai tarnauti Tėvynei“.

Be to, konstatuotina, kad tokie Seimo nario A. Sacharuko veiksmai diskredituoja ne tik jo kaip LR Seimo nario, bet ir Seimo kaip LR įstatymų leidžiamosios institucijos autoritetą bei kelia pagrįstų abejonių dėl šio asmens galimybės ateityje tinkamai ir sąžiningai vykdyti jam suteiktas pareigas“.

Šie žodžiai – iš Lietuvos parlamento Specialiosios tyrimų komisijos išvadų „Dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Aleksandrui Sacharukui“ projekto. Šis projektas, kurį mūsų redakcijai pavyko gauti konfidencialiu būdu, dar įdomesnis nei Seimo nariui Linui Karaliui skirtos išvados. Įdomesnis jau vien dėl to, kad A. Sacharukas yra Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos vadovas, kuriam patikėta, vaizdžiai tariant, prižiūrėti visas Lietuvos slaptąsias ir specialiąsias tarnybas. Kaip jis gali deramai prižiūrėti, jei pats elgiasi nesąžiningai?

Konservatoriaus Kęstučio Masiulio vadovaujamos komisijos išvadų projekte pažymima, kad minėtas parlamentaras šių metų sausio 14–21 dienomis vykusių Seimo plenarinių posėdžių metu sąmoningai 11 kartų balsavo už Liną Karalių, naudodamasis pastarojo Seimo nario pažymėjimu. Šį faktą patvirtina ne tik Seimo kanceliarijos Informacijos technologijų ir telekomunikacijų departamento pateikta informacija ir vaizdo medžiaga, bet ir paties A. Sacharuko prisipažinimas.

Tačiau A. Sacharuko prisipažinimą vargu ar galima vadinti nuoširdžiu, kadangi prisipažindamas jis vis dėlto bandė „švelninti padėtį bei menkinti savo nusižengimus“. Šių metų sausio 19-osios TV 3 ir LNK televizijų „Žinių“ laidose parlamentaras A. Sacharukas teigė, jog neteisėtai už kolegą L. Karalių balsavęs tik vieną sykį ir tik iš smalsumo. Tad Komisijos išvadų projekte pažymima, jog „tokie Seimo nario A. Sacharuko teiginiai neatitinka tikrovės ir yra akivaizdžiai melagingi, bandant uždangstyti savo nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus“.

Pats Seimo Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos vadovas A. Sacharukas žiniasklaidos atstovams pasakojo, esą jis kreipėsi į Seimo kanceliariją, prašydamas pašalinti betvarkę ir trūkumus, susidarančius Seimo nariams balsuojant. Tuo tarpu Seimo kancleris Jonas Milerius, duodamas parodymus K.Masiulio vadovaujamai komisijai, sakė, jog „sausio 14–21 dienomis Seimo narys A. Sacharukas nei žodžiu, nei raštu nesikreipė į Seimo kanceliarijos specialistus, taip pat neinformavo apie jokius Seimo elektroninės balsavimo sistemos trūkumus ir neprašė anuliuoti jo galimai klaidingų balsavimo rezultatų“. Seimo kancleris taip pat paneigė, esą „naujojoje Seimo posėdžių salėje veikianti elektroninė balsavimo sistema yra netvarkinga ir sudaro prielaidas Seimo nariams balsuoti kitų Seimo narių vardu“. Tad ir šiuo atveju A. Sacharuko viešojoje erdvėje išsakyti teiginiai neatitinka tikrovės ir yra akivaizdžiai melagingi“.

Privalu pastebėti ir dar vieną svarbią aplinkybę. 14-ame išvados projekto puslapyje esama teiginio: „Seimo narys A. Sacharukas nuo rudens sesijos pradžios, t. y. nuo rugsėjo 29-osios iki jos pabaigos iš kitų Seimo narių vietų balsavo 55 kartus“.

Analizuojant konkrečius nesąžiningo balsavimo atvejus, kai buvo naudojamasi ir Azijos šalyse poilsiaujančio L. Karaliaus Seimo nario kortele, dera pastebėti: tuo metu svarstyti įstatymai buvo itin svarbūs ir aktualūs. Parlamentaras A. Sacharukas ir už save, ir už L. Karalių balsavo, kai buvo svarstomi Biudžetinių įstaigų, Bausmių vykdymo kodekso, Seimo kontrolierių, Visuomenės informavimo įstatymai. Už L. Karalių ir už save A. Sacharukas balsavo ir tada, kai buvo svarstytos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto parlamentinio tyrimo dėl galimo JAV Centrinės žvalgybos valdybos sulaikytų asmenų pervežimo ir kalinimo LR teritorijoje išvados bei Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, problemos.

Komisijos išvadų projekte pabrėžiama, kad „tokiais neteisėtais ir tyčiniais veiksmais A. Sacharukas klastojo balsavimo rezultatus, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl minėtų posėdžių metu priimtų įstatymų teisėtumo“. Projekte akcentuojama, jog LR baudžiamojo kodekso 300-asis ir 302-asis straipsniai nustato, jog už dokumentų klastojimą, taip pat kitam fiziniam asmeniui priklausančio dokumento neteisėtą įgijimą, laikymą ar naudojimą asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Skaitant Seimo Specialiosios tyrimo komisijos išvadų projektą į akis krenta ir negarbingas Seimo nario A. Sacharuko kolegos L. Karaliaus bandymas bėdą dėl netikslių frazių suversti žiniasklaidai. Žurnale „Žmonės“ buvo išspausdinta parlamentaro L.Karaliaus frazė: „Svarbiausiais klausimais frakcija balsuoja vieningai. Todėl prieš išvykstant savo balsavimo teisę patikėjau jai. Esu Seimo naujokas, ir nemaniau, kad darau didelį nusikaltimą. Seime tokie balsavimai nuolatos vyksta, ta prasme, už kitą asmenį, kaip suprantu, kai kuriose šalyse tai yra įteisintas reiškinys“.

Štai dėl šių teiginių žurnalistės buvo apklausiamos komisijoje, o parlamentaras L. Karalius bandė sudaryti nuomonę, esą jo mintys minėtame žurnale buvo ne visiškai tiksliai pateiktos. Nors žurnalistės tvirtino, jog galutinis tekstas buvo suderintas su L. Karaliumi, šis įrodinėjo, esą netikslumų būta, tačiau „jis nematė ten esminių kokių nors labai didelių problemų, todėl ir neteikė didelio dėmesio tų netikslumų ištaisymui“. Kitoje vietoje L. Karalius teigia, kad jei būtų žinojęs, koks skandalas kils, jis tą tekstą būtų suderinęs su savo advokatu.

Konservatoriaus K. Masiulio vadovaujamos komisijos išvadų projekte tvirtinama, jog „yra subjektyvieji galimai nusikalstamų veikų požymiai, nes A. Sacharukas žinojo Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus, sąmoningai netinkamai juos vykdė, sąmoningai balsavo su L. Karaliaus kortele ir sąmoningai numatė padarinius, kurių jis siekė – L. Karaliaus užregistravimo Seimo posėdyje ir pasisavinto L. Karaliaus valios išreiškimo balsuojant“. Tačiau „surinkti ir įvertinti įrodymai bei numatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad A. Sacharukas ir kitas Seimo narys L. Karalius turėjo išankstinį susitarimą dėl balsavimo siekiant pridengti L. Karaliaus nedalyvavimą Seimo posėdžiuose...“

Tad ar sulaužė Seimo nario priesaiką parlamentaras A. Sacharukas? Ar jis vertas apkaltos? Ar jam gali būti iškelta baudžiamoji byla už oficialių dokumentų klastojimą? Pats parlamentaras pažymėjo, kad apkaltos procesas Seimo nariui, galimai padariusiam nusikaltimą, pradedamas tik tuomet, kai į Seimą kreipiasi generalinis prokuroras bei nurodo, jog Seimo narys yra įtariamas nusikaltimo padarymu. Pasak parlamentaro, tik išklausę generalinio prokuroro pranešimą Seimas sprendžia, duoti ar neduoti sutikimą kolegą patraukti baudžiamojon atsakomybėn. O kadangi Seime jo atveju šios tvarkos laikytasi nebuvo, tokios prielaidos dėl nusikaltimų padarymo negali būti iš viso svarstomos.

Atsakydama į šiuos A. Sacharuko priekaištus komisija pabrėžė, kad jos sudarymo tikslas yra tirti ir vertinti kaltinimų minėtam parlamentarui pagrįstumą bei rimtumą. Be to, apkaltos iniciatorių tikslas – išsiaiškinti, ar buvo pažeista Konstitucija ir sulaužyta Seimo nario priesaika. Tuo pačiu komisija pabrėžė nusprendžianti, jog A. Sacharuko veiksmuose galima įžvelgti galimai nusikalstamos veiklos subjektyvius požymius, mat šis parlamentaras sąmoningai ir tyčia, žinodamas Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus, juos ignoravo ir siekė padarinių, kurių iš anksto norėjo. Todėl komisija, atsižvelgdama į visas aplinkybes, taip pat kreipiasi ir į Generalinę prokuratūrą, kad ši nustatytų, ar buvo klastojami oficialūs dokumentai. Juk individualaus mandato principas įtvirtintas ir Seimo statute, kuris numato, jog „Seimo nariai balsuoja asmeniškai, o balso teisė negali būti perduota kitiems asmenims“.

Komisijos išvadų projekte pažymima, jog Konstitucijai nepaklūstantys asmenys negali eiti pareigų, kurioms būtinas valstybės piliečių pasitikėjimas. Tad valstybė turi galimybę ir teisę šalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją ar asmeninius bei grupinius interesus iškelia virš visuomenės interesų ir savo veiksmais diskredituoja valstybę.

Tad belieka laukti, ar šis projektas mūsų Seime bus realizuotas. Komisija įsitikinusi: pateikti kaltinimai yra pagrįsti ir rimti, todėl yra pagrindas pradėti apkaltos procesą. Ši istorija teturi vieną silpną vietą – juk nesąžiningai yra balsavę ir kiti Seimo nariai, ne tik A. Sacharukas. Tad kyla pagrįstas klausimas: kodėl apkalton patraukti žadamą tik šį vieną parlamentarą? Tokias mintis komisijoje kėlė ir L. Karalius, ir A. Sacharukas. Žinoma, silpnas šis pasiaiškinimas. Demokratinėje valstybėje negalima vadovautis principu: jei vagia kiti, tai vogsiu ir aš.

Belieka tikėtis, jog ši lemtinga A. Sacharuko klaida bus puiki pamoka kitiems slapta balsuoti už kolegas mėgstantiems parlamentarams. Gailesčio ar užuojautos tokiuose dalykuose neturėtų būti. Ypač dideli sąžiningumo ir padorumo reikalavimai turėtų būti keliami Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija