2010 m. gegužės 28 d.
Nr. 41
(1826)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kitaip – apie sekuliarizaciją

Dr. Aldona Kačerauskienė

Tarptautinių žodžių žodynas lotynišką žodį saeculiaris tapatina su žodžiu pasaulietiškas. Viena šio žodžio reikšmių aiškinama kaip veiklos, kūrybos, galvosenos išsivadavimas iš bažnytinės įtakos. XVIII–XIX amžiais prasidėjęs religinių dalykų atskyrimas nuo pasaulietinių galioja iki šiol, tebeveikia klasikinis požiūris į sekuliarizaciją, reiškiantis priešiškumą tarp religijos ir modernizmo. Sekuliarus žmogus suprantamas kaip asmuo, nutraukęs ryšius su Dievu arba niekada tų ryšių neturėjęs. Būta radikalių požiūrių, kai kategoriškai tvirtinta, jog modernioje visuomenėje religija išnyks.

Balandžio pabaigoje Lietuvoje lankęsis ir Vilniuje vedęs konferenciją „Evangelijos ir kultūros santykis XXI a.“ kun dr. Markus Luber SJ, Vokietijos jėzuitų provincijos narys, teol. dr. laipsnį įgijęs Romos Šv. Grigaliaus Didžiojo universitete, keletą metų dirbęs Leipcigo universitetinės sielovados vadovu, į XXI amžiaus sekuliarizaciją siūlė pažvelgti kitaip. Dabar jau niekas nebedrįsta tvirtinti, jog modernioje visuomenėje religija išnyks savaime, nors pastebimas vis didesnis žmonių nutolimas nuo Bažnyčios net ir tokiose senas katalikiškas tradicijas turinčiose šalyse kaip Italija, Ispanija, Portugalija, Airija ir kt. Taip pat pastebimas religijos traukimasis iš viešojo gyvenimo Čekijoje, buvusioje Rytų Vokietijoje ir kitose pokomunistinėse šalyse, kuriose religija buvo draudžiama. Įžvelgiama įtampa tarp religijos ir pasaulietinės valdžios, Bažnyčia turi mažiau įtakos socialinėje srityje. Lektorius ragino atsigręžti į Vatikano II Susirinkimo dokumentus, ypač į dokumentą Džiaugsmas ir viltis, kuriame pabrėžiama, kad moderniojo pasaulio rūpesčiai yra ir bažnyčios rūpesčiai: Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis.

Modernioje visuomenėje iškyla klausimas, kas yra religingumas. Niekas nesiginčys kad religingas žmogus yra tas, kuris kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, priima sakramentus, gyvena pagal Dekalogą. Tačiau yra daugybė ir kitų aspektų. O tas, kuris gyvena dorai, bet į bažnyčią eina tik per Kalėdas ir Velykas? O tas, kuris bažnyčios visai nelanko, bet materialiai padeda Bažnyčiai? O tas, kuris nedalyvauja bendruomenės susirinkimuose, bet meldžiasi vienas namie? Sociologai pastebi, jog mažėjant viešosioms praktikoms, religingumas didėja privačiame gyvenime. Todėl negalime sekuliariu vadinti to žmogaus, kurio nematome bažnyčioje.

Lektorius patarė Evangelijos tiesas studijuoti ir priimti, atsižvelgiant į laiko ženklus. Pasaulis greitai keičiasi, žmonija vaisingai naudojasi aukštųjų technologijų pasiekimais. Tačiau žmogus neišvengia nei skausmo, nei ilgalaikių kančių. Vis dažniau išgirstame apie katastrofas žemėje ir ore, apie tebesitęsiančius karus ir prasidedančius naujus. Be to, pačiame žmoguje tebevyksta amžina gėrio ir blogio kova. Žmogus tebekelia pamatinius būties klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Kas manęs laukia po mirties?

Besikeičiantis pasaulis žmogų palieka vieną. Bažnyčia stengiasi duoti atsakymus į klausimus, atsiliepti į šiuolaikinio žmogaus dvasinius poreikius, būti orientyru skleidžiant gyvybės kultūrą. Iš Bažnyčios sklinda šviesa ir jėga. Popiežius Benediktas XVI naujausioje enciklikoje Caritas in veritate rašo: Kai visuotinei gerovei įsipareigojama iš meilės, tokios pastangos yra vertingesnės, negu vien pasaulietinės, politinės. Kaip ir kiekvienas įsipareigojimas teisingumui, tai irgi dieviškosios meilės liudijimas, kuris, veikdamas laike, rengia amžinybę. Visuotinis Dievo miestas, kurio link juda žmonijos istorija, statydinamas tik tada, kai žmogaus veikla žemėje būna įkvėpta ir palaikoma meilės. Šiuolaikinėje visuomenėje negalima supriešinti pasaulietinių ir religinių dalykų. Bažnyčia nenurodinėja mokslui, tačiau saugo kūno ir sielos vienybę, saugo, kad mokslas nepažeistų žmogaus orumo ir vertės. Taigi Bažnyčia teikia pagalbą moderniam žmogui, ieškančiam Dievo. Mūsų uždavinys – ne skatinti priešiškumą, bet dalytis Gerąja Naujiena, kurti žmogišką visuomenę, padėti rasti ryšį su Dievu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija