| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Tėvo diena ir Devintinės
Su kokiu žiburiu perdėm vartotojiškoje visuomenėje reikia ieškoti tėvo, kuris savo namiškiams yra ramybės užutekiu ir nepriekaištinga šeimos galva? Negęstantis žiburys yra Dievo žodis, ir kas juo pasišviečia tarsi žibintuvėliu savo gyvenimo taką, tas nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą (Jn 8, 12). Kad tėvai trokštų ieškoti šį jų laikinąjį gyvenimą įprasminančios šviesos Jėzaus Kristaus, ir paskui, tos šviesos apšviesti, galėtų ją natūraliai skleisti savo namiškiams, pirmiausia jiems reikia dieviškos malonės išdrįsti savikritiškai įvertinti savo poelgius su artimaisiais. Vienas tėtis apsvarstė savo bendrystę su sūneliu ir kreipėsi į jį: Sūnau, ar pameni, kai kartą pavakare nedrąsiai pravėrei mano kambario duris ir stabtelėjai. Žvelgei įskaudintu, liūdnu žvilgsniu. Man nepatiko, kad sutrukdei, tad piktai mestelėjau: Ko nori? Nieko nesakęs pribėgai artyn, apsivijai rankytėmis mano kaklą ir stipriai prisiglaudei. Pabučiavai mane su tokia meile, kurią tavo širdyje galėjo uždegti tik pats Dievas: su meile, kuri neišblėsta net tada, kai į ją neatsakoma. Paskui atsitraukęs nubildėjai laiptais žemyn. Laikraštis išslydo man iš rankų, širdį užplūdo nerimas. Kas gi darosi su manimi? Ieškau priekabių, kaltinu, rėkiu, ir tai vien dėl to, kad tu vaikas, o ne suaugęs? Daugiau taip nesielgsiu, mano sūnau. Klūpiu prie tavo lovos, nes man gėda. Priimk mano atsiprašymą ir varganą bandymą ištaisyti klaidas. Žinau, kad tu nesuprastum šių dalykų, jei imčiau apie tai kalbėti tau prabudus. Tačiau nuo rytojaus būsiu kitoks tėtis. Tapsiu tavo draugu, kentėsiu, kai tu kentėsi, juoksiuos, kai tu juoksiesi, prikąsiu liežuvį, kai norėsis leptelti atšiaurų žodį... Vakar sėdėjai padėjęs galvą ant mamos peties. Per daug iš tavęs reikalavau, per daug. Šis tėvo laiškas sūnui, manau, gali ir kitus gimdytojus paskatinti atlikti savianalizę, kuri būtų tikro jų šeimos narių santykių keitimosi pradžia bei tąsa. Kai tėvai kasdien nors trumpai (Viešpaties artumoje) darys sąžinės apyskaitą ir su šaknimis stengsis rauti klaidų piktžoles, ilgainiui pastebės ne tik konkrečius asmeninio dvasinio gyvenimo pokyčius, bet vis labiau matys, kad jų širdyse auga troškimas maldoje vienytis su Viešpačiu. Dar daugiau. Jiems bus suteikta didelė Dievo dovana suvokimo tikrumas, liudijantis, kad jie, jų šeimos ir visi žmonės yra dėl to iš nebūties į buvimą pašaukti, kad visada priklausytų Jėzui ir būtų viena su Juo. Šį sekmadienį švenčiamos ir Devintinės Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas. Tai neįkainojama dovanų Dovana mums visiems. Jėzus į šią dovaną įdeda visą save ir trokšta, kad ir mes kiekvienas pagal savo tikėjimo laipsnį ir širdies atvirumą į tą dovaną įterptume savo aukos dalelę. Gražiausia Dievui auka tai mūsų klusnumas Jo žodžiui: Ateikite visi pas mane. Ateikime tokie, kokie esame. Nesivadovaukime išankstinėmis nuostatomis, bet paprasčiausiai pakluskime Jam ateikime su visais šeimynykščiais švęsti sekmadienio Eucharistijos. Šv. Mišių metu suvokto Dievo žodžio prasmė įsismelks į mūsų vidaus gelmes, o per šv. Komuniją priimsime Tą, kuris žadins mus už viską Jam dėkoti bei ragins ištvermingai Jį garbinti kasdienybėje. Savyje tikrai auginsime dieviško gerumo karalystės želmenis, jei dažnai stiprinsimės Eucharistija su vis atsinaujinančiu tikėjimu priimsime Kristaus Kūną. Juk ši Duona yra visų mūsų šeimų visos žmonijos išganymo laidas ir didžiausias Dievo troškimo išsipildymas, nes išties, kad visi mes būtume vienas Kristaus kūnas, pasak vienos teologinės įžvalgos, būsimasis pasaulis turi įsiveržti į mūsų dabartinį. Kun. Vytenis Vaškelis
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |