2010 m. birželio 11 d.
Nr. 45
(1830)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nužudytas Turkijos katalikų vyskupas

Mindaugas BUIKA

Vyskupas Luidžis Padovezė OFM Cap.

Nusikaltimo politiniai motyvai atmetami

Nepriklausomai nuo to, kokie buvo Anatolijos (Turkijos) katalikų apaštalinio vikaro italo kapucino vyskupo Luidžio Padovezės nužudymo motyvai, dar vieno Katalikų Bažnyčios hierarcho Artimuosiuose Rytuose smurtinė mirtis stiprina susirūpinimą dėl krikščionių saugumo šiame islamo išpažinėjų daugumos regione. „Tai baisus neįtikėtinas įvykis, dėl kurio visi esame priblokšti“, – tokie Vatikano informacijos tarnybos vadovo jėzuito kunigo Federiko Lombardžio komentarai dėl birželio 3 dieną per pasaulį nuvilnijusios žinios turbūt atspindėjo visos tarptautinės krikščionių bendruomenės nuotaikas. Pagal pranešimus 63-ejų metų ganytoją durklu mirtinai sužalojo jo jaunas vairuotojas ir padėjėjas kurdų kilmės musulmonas Muratas Altunas, kuris buvo žinomas  kaip psichiškai nestabilus.

Vyskupas L. Padovezė mirė ligoninėje nuo žaizdų ir nukraujavimo (jam buvo perpjauta gerklė). 26-erių metų įtariamąjį nusikaltimo vietoje su ginklu suėmė turkų policija. Kaip paliudijo nužudyto ganytojo asmeninė sekretorė pranciškonė vienuolė Eleonora Stefano iš Nekaltojo Prasidėjimo kongregacijos, birželio 3-iąją, apie pietus, vyskupas L. Padovezė nuvyko padirbėti į nedidelį savo vasarnamį netoli savo rezidencijos Iskanderono mieste. Čia ir buvo užpultas pas jį jau puspenktų metų dirbusio vyro, kuriam pastaruoju metu paūmėjo depresija ir jis neseniai gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Pasak sesers Eleonoros, nepaisant šių problemų, vairuotojo santykiai su vyskupu buvo normalūs, netgi draugiški, dvasininkas stengėsi padėti savo darbuotojui.

Vietinės Chatajaus provincijos gubernatorius Čelaletinas Lekesizas patvirtino, jog Bažnyčios hierarcho žmogžudystė „nebuvo politinė“, o įtariamasis M. Altunas „turėjo psichologinių sutrikimų ir buvo gydomas“. Gubernatorius pabrėžė esąs sukrėstas dėl vyskupo L. Padovezės mirties, nes vietinės valdžios santykiai su juo buvo „labai artimi“. Pora dienų prieš nusikaltimą jie abu dalyvavo Iskanderone atstatytos bažnyčios pašventinimo ceremonijoje ir vyskupas išreiškė padėką Turkijos vyriausybei už paramą krikščionių mažumų religijoms. (Kai kurie komentatoriai svarsto, kad vyskupo L. Padovezės intensyvus dialogas su turkų valdžia galėjo turėti neigiamos įtakos kurdo darbuotojo liguistai psichikai. Siekdami etninio savarankiškumo kurdai yra priešiškai nusiteikę juos neva diskriminuojančios Turkijos vyriausybės atžvilgiu.)

Kad ir kaip ten būtų, vyskupo L. Padovezės netektis yra tikrai didelis praradimas, nes jis buvo vienas autoritetingiausių krikščionių padėties Artimuosiuose Rytuose žinovų ir būtų svariai prisidėjęs svarstant šią temą spalio mėnesį Vyskupų Sinode.

Luidžis Padovezė gimė 1947 m. kovo 31 dieną Milane. Po gimnazijos mokslų įstojęs į Kapucinų vienuoliją 1968 metų spalio 4 dieną davė amžinuosius įžadus. Baigęs teologijos studijas 1973 metų birželio 16 dieną įšventintas kunigu. Dirbo patristikos profesoriumi Popiežiškajame Antonianum universitete, šešiolika metų buvo šio universiteto Dvasingumo instituto direktoriumi, dėstė Popiežiškajame Grigaliaus universitete, kitose Romos katalikiškose aukštosiose mokyklose.

Paliudyta ištikimybė Evangelijai

Aktyviai dalyvaudamas Šventojo Sosto Rytų Bažnyčių kongregacijos veikloje L. Padovezė organizavo konferencijas Anatolijos regione (Mažoji Azija) – Efeze, Tarse, Antiochijoje (dabar Antakija), kurios yra žinomos apaštalų šv. Petro, šv. Pauliaus ir šv. Jono misijomis. Iš esmės tos vietos dabartinėje Turkijos teritorijoje yra Šventosios Žemės tąsa, nes jose kūrėsi pirmosios krikščionių bendruomenės. Todėl nėra ko stebėtis, kad popiežius Jonas Paulius II, siekdamas išsaugoti šventų vietų paveldą, 2004 metų spalio 11 dieną žymų mokslininką kunigą L. Padovezę paskyrė Anatolijos apaštaliniu vikaru. Šioje diecezijoje, apimančioje apie du trečdalius Turkijos teritorijos, veikia septynios katalikų parapijos, iš viso turinčios tik apie 5 tūkstančius tikinčiųjų. (Turkijoje gyvena 75 milijonai gyventojų, iš jų tik apie 30 tūkstančių katalikų.) Anatolijos vikariato sielovadoje darbuojasi trys dieceziniai kunigai, 14 vyrų vienuolių ir 12 moterų vienuolių.

Pasirinkęs savo vyskupišku devizu žinomo Bizantijos krikščionybės veikėjo Rytų Bažnyčios tėvo Šv. Jono Chrizostomo (Auksaburnio) (350–407) žodžius „In Caritate Veritas“ („Tiesa meilėje“), savo inauguracijos iškilmėse vyskupas L. Padovezė kalbėjo: „Šie žodžiai išreiškia mano planą siekti tiesos abipusėje pagarboje ir meilėje. Jeigu yra tiesa, kad kuo daugiau myli, tai tuo labiau priartėji prie Dievo, tai tada tiesa, kad eidamas šiuo keliu vis labiau įprasmini savo gyvenimą. Šiuo įsitikinimu yra grindžiamas mano noras bendrauti su mūsų broliais stačiatikiais ir kitų religijų nariais“.

Įgyvendindamas šiuos savo siekius Anatolijos katalikų vyskupas stengėsi kuo artimiau bendradarbiauti su Turkijoje veikiančiais senaisiais stačiatikių ir armėnų patriarchatais bei su pačių katalikų įvairių tradicijų (sirų katalikų ir kt.) tikinčiaisiais. „Mūsų Turkijoje nėra daug, todėl reikia veikti vieningai ir išmintingai“, – kalbėjo vyskupas L. Padovezė prieš 2006 metų popiežiaus Benedikto XVI istorinį vizitą į Turkiją, prie kurio sėkmės jis daug prisidėjo. Pagrindinės problemos, su kuriomis Turkijoje susiduria visos krikščionių konfesijos, yra dvi: tai jų bendruomenių teisinis nepripažinimas (nenoras grąžinti muziejais paverstų ankstyvosios krikščionybės šventųjų vietų) bei stiprėjantis islamiškasis nacionalizmas su smurto proveržiais.

2006 metų pradžioje buvo nužudytas vyskupo L. Padovezės artimas bendradarbis italas kunigas Andrea Santoras. Jį, aukojantį šv. Mišias, Anatolijos miesto Trabzono bažnyčioje nušovė islamistinės propagandos paveiktas jaunuolis. Šiemet minint šios plačiai nuskambėjusios dvasininko žūties ketvirtąsias metines, vyskupas L. Padovezė sakė, kad žuvusius kunigus šiais Kunigų metais yra ypač prasminga prisiminti, nes jų tragiška lemtis „primena mums, kad ištikimybė Kristui gali atvesti prie gyvybės aukos“. Kaip tik tai dabar asmeniškai paliudijo ir pats Anatolijos ganytojas, kuris „paskyrė visą gyvenimą meilės ir taikos Evangelijos skleidimui netgi sunkiose situacijose“, – sakė tėvas F. Lombardis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija