2010 m. birželio 18 d.
Nr. 47
(1832)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Drąsiaus Kedžio artimieji labiausiai jaudinasi dėl mergaitės gyvybės

Gintaras Visockas

Iš kairės: „Vyčio“ judėjimo
koordinatorius Juozas Vaikšnoras,
Tautos ateities forumo valdybos
narys kun. Jonas Varkala,
Drąsiaus Kedžio teta Audronė
Skučienė ir „XXI amžiaus“
politikos apžvalgininkas
Giedrius Grabauskas-Karoblis

Prieš keletą dienų teko bendrauti su Drąsiaus Kedžio teta Audrone Skučiene, visuomeninio judėjimo „Drąsiaus kelias“ atstove. Ji mielai sutiko atsakyti į visus „XXI amžiaus“ klausimus. Diskusijoje taip pat dalyvavo politikos apžvalgininkas Giedrius Grabauskas-Karoblis, „Vyčio“ judėjimo koordinatorius Juozas Vaikšnoras ir Tautos ateities forumo valdybos narys kun. Jonas Varkala. „XXI amžiaus“ pašnekovai kalbėjo atvirai, drąsiai, nevengdami išguldyti savųjų versijų, kurios nė per nago juodymą nesutapdavo su oficialiomis Generalinės prokuratūros, teismo ar medicinos ekspertų išvadomis.

Ši aplinkybė – itin iškalbinga. Ją būtina dar sykį pabrėžti: D. Kedžio teta ir jos bendraminčiai netiki nė vienu oficialiu prokurorų, teisėjų ir medicinos ekspertų teiginiu. Pavyzdžiui, jie iki šiol netiki, kad D. Kedys galėjo pakelti ranką prieš mergaitės tvirkinimu įtartą Kauno apygardos teismo teisėją Joną Furmanavičių. Jie taip pat netiki, kad D. Kedys pats nusižudė, paspringęs degtine ar duonos kąsniu. Jie netiki ir tuo, kad pedofilija įtariamas Andrius Ūsas mirė dėl nelaimingo atsitikimo, važiuodamas prabangiu motociklu per mišką. Tačiau jie šventai įsitikinę, jog Lietuvoje egzistuoja galingas, įtakingas pedofilų klanas, kuriam vadovauja ir kurį globoja labai aukšto rango politikai, teisėjai bei jėgos struktūrų atstovai.

D. Kedžio teta A. Skučienė neatsisakė papasakoti, ką galvojanti apie pedofilija įtariamojo A. Ūso mirtį. „Lietuvoje tikrai egzistuoja aukšto rango pedofilai, kurie esant reikalui pašalina visus pasitikėjimą praradusius saviškius, visuomenei galinčius prasitarti apie vaikų tvirkinimą. Paskutiniuoju metu pedofilų lyderiai, matyt, ėmė baimintis, kad vienas jų narys, neišlaikęs įtampos ar spaudimo, teisme prasitars apie nusikaltimus, todėl ir inscenizavo nelaimingą atsitikimą miške“, – kalbėjo A. Skučienė.

Analizuodamas keistas A. Ūso mirties aplinkybes politikos apžvalgininkas G. Grabauskas-Karoblis atkreipė dėmesį į keletą svarbių sutapimų, kuriems iki šiol nėra įtikinamų paaiškinimų: kodėl mirė būtent svarbaus teismo posėdžio išvakarėse, kodėl sumanė atsisakyti oficialios apsaugos, kodėl jo, važinėjančio miške, nesaugojo privati saugos tarnyba? Galų gale ar suaugęs vyras pajėgus nuskęsti nedidelėje miško keliuko baloje, nukritęs nuo motociklo sėdynės?

Ypač aštrus ir kandus buvo kunigas Jonas Varkala. „Žvelgdamas į mūsų Generalinės prokuratūros ir jos padalinių darbą visų pirma pasigendu valstybės. Nėra valstybės. Turime tik valstybės imitaciją. Todėl ir prokuratūros neturime. Kažkoks pasityčiojimas, nesusipratimas, bet ne prokuratūra. O štai institucijų, kurios aptarnauja pedofilus ar pedofilų tarpininkus, turime užtektinai. Tos institucijos daro, ką nori. Jokios sąžinės, jokio padorumo. Vien siauri asmeniniai interesai. Susidūręs su pedofilija D. Kedys dešimtis kartų kreipėsi į valdžios institucijas, ieškodamas pagalbos. Nesulaukė. D. Kedys labai išgyveno, kad valstybės piliečiui, susidūrus su grubia neteisybe, nėra kur ieškoti pagalbos. Todėl jis ir išplatino tą vaizdajuostę. O A.Ūso mirtis tik patvirtina kadaise vieno diktatoriaus ištartą frazę: „nėra žmogaus – nėra problemos“. Mano supratimu, A. Ūsas neteko gyvybės tik todėl, kad kai kas baiminosi, jog neišlaikęs įtampos nesugalvotų prasitarti.“

Taip kalbėjo kun. J. Varkala, beje, dėl aktyvios savo pozicijos pedofilijos skandalo metu susilaukiantis bažnytinės valdžios priekaištų. Kun. J. Varkala prisipažino, jog turėjęs keletą privataus pobūdžio pokalbių su bažnytine vadovybe, raginusia jį, vaizdžiai tariant, būti santūresniam. Bet kunigas yra įsitikinęs, jog elgiasi teisingai, nenusižengia nė vienam Popiežiaus nurodymui. „Aš myliu žmones ir jiems tarnauju ne abstrakčiai, ne tik kalbomis. Aš savo meilę žmonėms įrodau konkrečiais darbais, konkrečia veikla. Visuomenei abstrakčių padūsavimų neužtenka. Meilė be konkrečios veiklos – tik meilės imitacija. Aš privalau būti aktyvus. Priešingu atveju elgčiausi nedorai, savo neveiklumu netiesiogiai paremdamas tamsiąsias jėgas.“ Toks buvo kun. J. Varkalos paaiškinimas, kodėl jis remia D. Kedžio artimuosius, budi Garliavoje, dalyvauja viešose televizijos diskusijose, neslėpdamas savo pozicijos.

„Vyčio“ judėjimo koordinatorius J. Vaikšnoras pastebėjo, jog Garliavoje, saugodamas D. Kedžio mergaitę nuo neteisingų valdžios sprendimų, jis pasigedo aukšto rango politikų ir Bažnyčios hierarchų dėmesio. Pasak visuomenininko, kai kurios valdžios institucijos akivaizdžiausiai pamina D. Kedžio dukrelės interesus, nepaiso jos norų, o aukštieji ponai iš Vilniaus – tyli. Užuot atvykę į Garliavą ir savo akimis išvydę, kas elgiasi neteisingai, o kas – teisingai, jie savo pasyvumu tarsi dangsto grubius nusikaltimus, pridengiamus neva teisingumo skraiste.

Politikos apžvalgininkas G. Grabauskas-Karoblis pastebėjo, jog naujasis VSD vadovas, užuot pabandęs išsiaiškinti pedofilų klano gijas, šiandien labai uoliai tiria, kas organizuoja protesto akcijas Garliavoje. Žodžiu, pagrindinė Lietuvos slaptoji tarnyba ieško ne aukšto rango pedofilų, įsitaisiusių valstybinėse institucijose, o bando surinkti kuo daugiau kompromituojančių faktų apie Garliavos piketų dalyvius. Pasak žurnalisto, kai kuriose žiniasklaidos priemonėse pasirodė pranešimų, esą tarp Garliavoje D. Kedžio dukrelę saugančių asmenų – daug kriminalinio pasaulio atstovų. Tokia informacija – neteisinga. „Garliavoje lankiausi ne vieną sykį ir ne po vieną valandą, o įtartinų asmenų, juolab – kriminalinio pasaulio atstovų, nemačiau, neregėjau. Garliavoje susirinkdavo visuomeniškai, politiškai aktyvūs, valstybės likimui neabejingi žmonės, kuriuos vadinti autsaideriais, garliaviniais, bedarbiais – daugiau nei nepadoru“, – dėstė savo požiūrį G. Grabauskas-Karoblis.

A. Skučienė pabrėžė, kad mergaitė, vos tik D. Kedys išsiskyrė su Laimute Stankūnaite, gyveno pas senelius. Gyveno laimingai, be rūpesčių. Jai nieko netrūko. Netrūko pirmiausiai šilumos, meilės, dėmesio. Po skyrybų biologinė motina labai retai domėjosi dukterimi, retai siekdavo pasimatymų. D. Kedžio teta susidariusi nuomonę, kad vaikas motinai ne itin rūpėjo. Ir tik tada, kai pedofilų skandalo atgarsiai iškilo į paviršių, L. Stankūnaitei kažkodėl prireikė dukters. Tokiai pozicijai, deja, pritarė ir visos valdiškos struktūros. Valdžios atstovams buvo nusispjauti, kad mergaitė nerodo didelio noro susitikti su savo motina, kad vykdama į pasimatymus patiria didelį stresą. Mat susitikimai vykdavo ir tebevyksta valdiškose įstaigose, saugojant kaukėtiems vyrams, dėvintiems neperšaunamas liemenes. D. Kedžio teta nesupranta, kodėl teismai ir vaikų teisių globos įstaigos iki šiol ignoruoja vaiko, kuris nerodo didelio noro bendrauti su biologine motina, interesus. Ji neatmetė versijos, jog teismas, nusprendęs atiduoti vaiką į biologinės motinos rankas, greičiausiai talkino tiems, kurie, matyt, norėjo mergaitę išvežti į užsienį. Išgabenti į užsienį norėta tik tam, kad Lietuvoje nebeliktų ir vaiko pasakojimų apie šlykščius tvirkinimus.

Beje, mergaitę auginantys D. Kedžio seneliai, tetos ir seserys pavargo nuo įvairiausių tikrinimų. Vaikų globos tarnybos nuolat aiškinasi, ar mergaitė gražiai prižiūrima, ar jai nieko netrūksta. Visa tai atliekama demonstratyviai, atkakliai, piktai, bandant surasti kažkokius pažeidimus, bent menkiausią galimybę prisikabinti. Pasak tetos A. Skučienės, nesigėdinama landžioti net po lovas ir spintas. Bet kokia kaina ieškoma galimybės pareikšti, esą mergaitė nėra deramai prižiūrima. Tikrinančios tarnybos tarsi nepastebi, kokia laiminga D. Kedžio dukrelė, gyvendama pas senelius.

Akivaizdžios tiesos nemato, matyt, tik todėl, kad kažkam būtina paslėpti tvirkinimo įkalčius. O juk mergaitė, tetos A. Skučienės teigimu, labai aiškiai ir ne vieną, o keturis kartus, parodė, kas ją tvirkino. Tvirkino trys vyrai: Jonas, Andrius ir Aidas. Tvirkintojų pavardžių vaikas, žinoma, nežinojo. Tačiau vardus puikiai prisiminė. Ir iš karto nuotraukose atpažino, sakykim, Joną. Atpažino ir kitus „blogus dėdes“. Pasak A. Skučienės, mergaitės parodymai visuomet sutapdavo. Todėl nėra jokių aplinkybių, leidžiančių įtarti, jog mergaitė galbūt abejoja ar susipainiojo. Be kita ko, buvo atliktos keturios ekspertizės dėl tvirkinimo, nors turėjo užtekti daugiausiai dviejų kartų. Tad mergaitė, užuot traumuota du sykius, iš viso buvo verčiama pasakoti apie patirtas moralines ir fizines kančias net keturis kartus.

D. Kedžio tetai labai skaudu, jog valdžios institucijos kartu su joms pavaldžiomis žiniasklaidos priemonėmis šią istoriją mėgina pavaizduoti kaip eilinį dviejų šeimų kivirčą, į kurį valstybei nedera kištis. Tiek prokuratūros, tiek vaikų teisių apsaugos atstovai visomis išgalėmis, kryptingai bando įrodyti, esą čia dėl teisės globoti vaiką susikirto motinos ir tėvo artimųjų interesai. Suprask, šioje kovoje daugiau ar mažiau kaltos abi pusės. A. Skučienės įsitikinimu, tai – ne šeimų konfliktas. D. Kedys net 51 kartą kreipėsi pagalbos į valdžios institucijas, bet visur atsimušdavo kaip į sieną. D. Kedžio artimieji ir šiandien nėra tikri, jog pedofilų klanui nepavyks iš jų atimti vaiko.

Paklausta, ar po A. Ūso mirties nesibaiminama dėl D. Kedžio dukters gyvybės, A. Skučienė pripažino, kad šiandien ši tema – pati aktualiausia. D. Kedžio artimieji bijo, kad pedofilų klanas, šalinantis iš kelio visus nereikalingus, neparankius liudininkus, gali siekti nužudyti ir mergaitę. Iki šiol pedofilų klanui puikiai sekėsi. Jų veikla paženklinta keturių žmonių krauju. Teta A. Skučienė įsitikinusi, jog Drąsius buvo nužudytas, o toji versija apie paspringimą – iš piršto laužta. Šių eilučių autoriui ji parodė nepriklausomos D. Kedžio lavono apžiūros nuotraukas. Žvelgiant į tas nuotraukas buvo akivaizdu, kad D. Kedį prieš mirtį kažkas mušė ir per galvą, ir per koją, ir per kitas kūno dalis. Sumušimai – akivaizdūs, lengvai pastebimi, žiaurūs.

Kun. J. Varkala pripažino, kad ir jam neramu dėl D. Kedžio dukrelės likimo. Jis tvirtino, jog D. Kedžio dukrelės gyvybė – dideliame pavojuje. Juk jei nepavyktų apsaugoti vaiko gyvybės, pedofilijos byla tikrai būtų padėta į archyvą. O šito vaikų tvirkintojams tik ir reikia. Todėl kunigas tvirtino, jog tautos ir valstybės likimui neabejingiems žmonėms būtina priversti valdžios institucijas dirbti valstybės, o ne pedofilų klano interesams. Šią istoriją kunigas palygino net su italų „Cosa Nostra“, kuri irgi kadaise kapojo mafijos savivalei nepritariančiųjų galvas. Nepaisant visų sunkumų  kun. J. Varkala nepraranda optimizmo ir vilties. Jis ir toliau priešinsis keistam teisingumui, kai „vaiką, nenorintį susitikti su motina, lietuviškoji Temidė vis tiek bruka biologinei motinai į glėbį“.

„Vyčio“ judėjimo koordinatorius J. Vaikšnoras pastebėjo, jog jei ne šis iškrypėliškas skandalas, „mes net neįsivaizduotume, kokia nūnai supuvusi ir išsigimusi mūsų valstybė“. Nepaisant šių nerimą keliančių faktų jis – irgi optimistas. Jis įsitikinęs, jog „absurdo dugną jau pasiekėme. Toliau grimzti nėra kur, tad turėtų išaušti diena, kai pradėsime po truputį kilti“, – tvirtino J. Vaikšnoras.

A. Skučienė pasidžiaugė, kad šia byla jau domisi Norvegijos, Lenkijos, Vokietijos, JAV žurnalistai ir teisininkai. Pastaruoju metu informaciją apie D. Kedžio ir jo dukters likimą ji išsiuntė daugeliui užsienio žurnalistų, kurie savo leidiniuose pasakos apie pedofilijos skandalą, sudrebinusį visą Lietuvą. Šiandien vienintelis išganymas – viešumas. Tik jis gali išgelbėti bent jau D. Kedžio dukrelės gyvybę.

Autoriaus nuotrauka
Pokalbio vaizdo įrašą rasite www.slaptai.lt

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija