2010 m. liepos 14 d.
Nr. 53
(1838)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Medininkų žudynių byloje – vis daugiau klausimų

Gintaras Visockas

Po Medininkų žudynių praėjo beveik du dešimtmečiai. Ši rezonansinė byla nūnai analizuojama Lietuvos teisme. Teisėjai jau spėjo apklausti 99 iš 224 liudininkų. Liko apklausti dar gerokai per šimtą liudininkų. Už grotų įkalintas kaltinamasis buvęs eilinis Rygos OMON’o milicininkas Konstantinas Michailovas-Nikulinas. Regis, sulig kiekvienu teismo posėdžiu turėtume artėti prie tiesos, kas, kaip ir kodėl 1991-ųjų liepos 31-ąją Medininkų pasienio poste nužudė septynis mūsų pareigūnus (aštuntasis Lietuvos pareigūnas per stebuklą išliko gyvas). Deja, kiekvienas teismo posėdis palieka vis daugiau neatsakytų klausimų.

Birželio 30-ąją teismo posėdyje buvo apklausiamas buvęs SSRS VRM 42-osios vidaus kariuomenės divizijos (k/d 3404) 132 konvojaus pulko (k/d 7574) veterinarijos tarnybos vyresnysis praporščikas Vladimiras Tretjakevičius. Teismui pateiktoje medžiagoje užfiksuota labai įdomių šio buvusio praporščiko teiginių. „Iš Vilniaus OMON’o milicininkų pažįstu B. Makutinovičių, V. Razvodovą, A. Skliarą, nes buvo dalinio teritorijoje. Aš su jais nebendravau ir jokių reikalų neturėjau. Mūsų divizijos kariškiai nemėgo OMON’o milicininkų, nes jie buvo nelabai paklusnūs įstatymams ir jų būrys buvo panašus į ginkluotą gaują, o ne milicijos pareigūnus. Prie mūsų dalinio buvo specialiosios paskirties (specnazo) kuopa, kuri buvo tiesiogiai pavaldi Leningrado karinei apygardai. Jie dislokavosi pas mus. Kurį laiką gyveno Visagine (Sniečkuje). Gal po to jiems buvo suteiktas atskiras dalinio numeris, bet aš apie tai nežinojau. Ši speciali kuopa savo transporto neturėjo. Transportą jiems suteikdavo automobilių kuopa: GAZ-66, GAZ-53, ZIL, KAVZ. Apie specialiosios kuopos buvimą aš žinojau, nes buvau atsakingas už valgyklą ir žinojau, kas joje maitinasi. Ši speciali kuopa iš Vilniaus neišvykdavo, išskyrus šaudyklas, mokymus. Po Sausio įvykių jie saugojo televizijos bokštą. Šios specialios kuopos kariškiai negalėjo būti panaudoti nužudant Medininkų muitinės posto pareigūnus, nes kareiviai buvo šauktiniai ir tokiems įsakymams neparuošti. Be to, pažinojau šiuos kariškius, teko nemažai bendrauti, ir jei jie būtų dalyvavę šiame nusikaltime, jie vis tiek būtų prasitarę. Aš tikrai būčiau žinojęs. Apie tai nebuvo jokių užuominų, todėl manau, kad jie tikrai nedalyvavo šiame nusikaltime.“

Be to, byloje nustatyta, kad net ir ši, sovietų vidaus kariuomenės Atskirosios ypatingosios paskirties brigados specialiosios paskirties kuopa 1991 m. gegužės 3–26 dienomis vykdė specialiąsias operacijas Kalnų Karabacho autonominėje srityje. Jai buvo išduota mažiausiai 300 vienetų sumažinto greičio 7,62 mm kalibro šovinių. Būtent tokie šoviniai buvo panaudoti 1991 m. liepos 31 dieną Medininkų poste.

Šie V. Tretjakevičiaus parodymai, kuriuos neva pavyko užfiksuoti mūsų prokurorams, labai įdomūs. Jie būtų itin vertingi, jei ne viena aplinkybė. Pats V. Tretjakevičius neigia taip kalbėjęs. 2010-ųjų birželio 30-ąją liudydamas buvęs praporščikas V. Tretjakevičius pareiškė, kad šito niekada nesakė. Jis pabrėžė nieko nežinąs nei apie Medininkų žudynių priežastis, nei apie žudikus. Teisiamąjį K. Michailovą-Nikuliną matąs pirmą kartą. Jis akcentavo, jog dalinio ir padalinių vadai, karininkai, praporščikai, kareiviai ir tarnybos draugai su juo nesidalindavę jokia slapta, pusiau slapta tarnybine ir net vieša informacija. Mat jis tebuvo viso labo veterinarijos felčeris, atsakingas už kiaulių auginimą. Jo pagrindinės pareigos buvo ryte nuvykti į dalinio valgyklą pasiimti maisto atliekų ir jas nugabenti į Vilniaus rajono Kuprijoniškių kaime esančią kiaulidę. Toje kariškiams priklausančioje kiaulidėje jis dirbdavo iki maždaug 16-os valandos, paskui grįždavo namo. Jokioje dalinio valgykloje jis nedirbo nei viršininku, nei eiliniu virėju. Iš OMON pareigūnų jis labai mažai ką pažinojo. B. Makutinovičių ir V. Razvodovą pažįsta tik iš matymo. Valgykloje ar kiaulidėje jų nėra matęs. Jis tikrai nežinojo ir negalėjo žinoti, ar divizijos kariškiai gerbia ar negerbia omonininkų, nes kalbų apie tai niekada negirdėjo.

Birželio 30-ąją liudydamas buvęs praporščikas V. Tretjakevičius tvirtino netarnavęs specnaze ir nieko nežinąs nei apie specialųjų dalinį tuometiniame Sniečkuje, nei apie specialiųjų dalinių apmokymo specifiką, nei apie ginkluotę, o juo labiau – vykdytas užduotis.

Teisme kalbėjęs to paties karinio dalinio ginkluotės ir sprogmenų sandėlio viršininkas Genrich’as Neimo buvo kategoriškas: „Jei specnazo kariškiai būtų buvę plepūs ir nelaikę liežuvių už dantų, tai specialios paskirties dalinyje nebūtų tarnavę, jei išvis būtų tarnavę“. Kaip tik būtent G. Neimo patvirtino teismui, kad 1991 m. liepos 30-osios vakare, Medininkų žudynių išvakarėse, asmeniškai išdavė Vilniaus OMON’o štabo viršininkui V. Razvodovui 40 automatų, pritaikytų šaudyti naudojant 7,62 mm kalibro garso slopintuvus. Anksčiau apie tai jis buvo sakęs ir prokurorams.

Ši aplinkybė – itin iškalbinga. Jau nebe pirmas sykis, kai mūsų prokurorų surinkta ir teismui pateikta medžiaga apie Medininkų skerdynes nesutampa su parodymus duodančiais liudininkų teiginiais. Dažniausiai tie nesutapimai – kardinalūs, akis badantys. Todėl belieka gūžčioti pečiais: kam reikalingi šie iškraipymai, sutirštinimai, klaidinimai?

Galų gale įtartinai skamba ir visi kiti panašūs prokurorų byloje užfiksuoti parodymai, esą toks ir toks OMON’o ar kariškių atstovas tvirtina girdėjęs apie Medininkų žudynes kalbėjus ginklo draugus ar vadus iš kitų padalinių. Redakcijai yra pavykę gauti į specialiosios paskirties kariuomenę priimamo kareivio priesaikos aprašymą. Pasirodo, į sovietų specnazą tarnauti atėjęs vyras pasirašydavo pasižadėjimą ir įsipareigodavo neišduoti jokios slaptos ar tarnybinės informacijos, nes vien jau pats tarnybos specialiosios paskirties dalinyje faktas sudarė Sovietų Sąjungos karinę valstybinę paslaptį. Šis pasižadėjimas galiojo visą likusį gyvenimą. Kad ir kaip būtų keista, anais laikais Sovietų Sąjungai specnazo kariškio duotas tylos įžadas teisiškai tebegalioja Rusijoje ir dabar. Specialiosios paskirties dalinio karininkas ar kareivis turi teisę pasakyti tik tiek: tarnauju oro desanto, jūrų pėstininkų, pasienio arba vidaus kariuomenės daliniuose.

Karinės paslapties atskleidimas, sprendžiant iš raštu duoto pasižadėjimo ir tuomet galiojusio Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 64-ojo straipsnio, būdavo baudžiamas mirties bausme. Juolab kad raštiškame pasižadėjime būdavo labai smulkiai išaiškinta, ką reiškia žodis išdavystė. Tad bet kokie nugirdimai, esą kažkas dalinio valgykloje ar prie valgyklos pasakoja smulkmenas apie specnazo tarnybos užduotis, jų specifiką, operacijas, sėkmes ar nesėkmes, o juolab apie Medininkų skerdynes – keisti, o gal net absurdiški. Tokiais atvejais esama įtarimo, jog arba liudininkas pats siekia pasirodyti esąs labai reikšmingas, arba tokį statusą jam kažkodėl dirbtinai sukuria ir primeta mūsų teisėsauga.

Jau ne pirmą kartą tenka patirti, kaip Medininkų žudynių byloje pateikiama tai, ko nebuvo, o kas iš tiesų buvo, lieka neužfiksuota. Pavyzdžiui, teismui pateiktoje šiuo metu nagrinėjamoje medžiagoje kažkodėl nėra Muitinės departamento darbuotojų atliktos įvykio vietos apžiūros vaizdo juostos. Buvusį omonininką K. Michailovą-Nikuliną ginantys advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė teigia, jog Lietuvos generalinės prokuratūros teismui nagrinėti perduotoje medžiagoje tos vaizdajuostės nėra. Pasak advokato A. Marcinkevičiaus, teismui analizuoti pateikta tik nedidelė ištrauka iš tuometinio Muitinės departamento direktoriaus V. Valicko asmeninio įrašų archyvo.

O juk tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, kalbėdamas neeiliniame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje 1991-ųjų rugpjūčio 1-ąją, labai aiškiai pasakė: „Tiesa, gerbiamasis Valerijonas Valickas, Muitinių departamento direktorius, prašė pasakyti, kad yra įvykio vietos apžiūros vaizdo juosta. Jeigu kas norėtų susipažinti, jis čia turi ir gali pademonstruoti. Tai jam nesudarytų jokio vargo“. Logiškai svarstant, Medininkų bylą analizuojantiems teisėjams išsami vaizdajuostė turėtų labai praversti. Tačiau į šią advokato A. Marcinkevičiaus pastabą buvo keistai sureaguota. Teisėjai nutarė visus advokatų pageidavimus nagrinėti bylos pabaigoje.

Beje, teisėjai, tenkindami prokurorų prašymą, kategoriškai neleido advokatams peržiūrėti byloje esančių vaizdo ir garso įrašų kopijų. Pasak prokurorų, jei advokatai gaus kopijas, įrašai iškart atsidurs televizijose. Galbūt tokį draudimą galima būtų bandyti kaip nors pateisinti, jei tai kategoriškai neprieštarautų kaltinamojo teisei į tinkamą gynybą. Be to, beveik visi tie įrašai vienas po kito įvairiomis progomis demonstruojami televizijos laidose bei filmuose, vos tik pradedama kalbėti Medininkų tragedijos tema, tad šitoks teismo draudimas sukelia niūrių minčių. Gal tokiu būdu, tyčia pažeidžiant žmogaus teises į gynybą, iš anksto siekiama suteikti K. Michailovui pagrindą apskųsti mūsų teismo sprendimą Europos žmogaus teisių teismui? Pagaliau, ko bijo prokurorai ir ką slepia nuo advokatų, kai televizijose išsamiai demostruojami specialiųjų tarnybų darytų vaizdo įrašų fragmentai? Ar tokiu būdu nėra planingai formuojama išankstinė visuomenės nuomonė prokurorų pageidaujama linkme?

Tad tik bylos pabaigoje bus nagrinėjamos ir dar dvi svarbios detalės. Tuoj po Medininkų skerdynių atsakinėdamas į parlamentarų klausimus tuometinis generalinis prokuroras A. Paulauskas buvo užsiminęs ir apie maždaug už 800 metrų nuo įvykio vietos rastą automobilį bei kukurūzų lauke paliktą brydę. Kad būčiau visiškai tikslus, tuometinio Lietuvos prokuratūros vadovo žodžius pacituosiu remdamasis AT užfiksuota stenograma. „Žudikai, pasitraukdami iš įvykio vietos, pavogė, kaip minėjau, automobilį VAZ, kuriuo buvo atvykęs kelių policininkas Kazlauskas. Šitas automobilis organizavus paiešką buvo rastas už 800 metrų, maždaug kilometras nuo muitinės posto kukurūzų lauke. (...) Matyti, kad iš automobilio iššoko du žmonės. Šuo paėmė pėdsaką ir atvedė prie vietos, kur matyti kitos mašinos pėdsakai“.

Tada A. Palauskas pasakė ir šiuos žodžius: „Todėl galima daryti išvadą, kad žudikai atvažiavo mašina, paliko ją toj vietoj, kuri mums jau daugmaž žinoma, ir į muitinės namelį atėjo pėsti. Brydė, išminta per kukurūzų lauką, rodo, kad jų buvo ne vienas ir ne du. Iš automobilio, bent pagal pėdsakus, iššoko du, todėl vieni galėjo grįžti, kiti atvažiuoti tuo pagrobtu automobiliu iki stovėjimo vietos“. Tačiau teismui pateiktoje medžiagoje duomenų apie brydę kukurūzų lauke nėra.

Analizuojant Medininkų tragediją negalima pamiršti Laikinojo valstybės sienos apsaugos įstatymo, kuriuo remiantis Lietuvos valstybės sienos apsauga atiduodama išskirtinėn tuometinio Krašto apsaugos departamento žinion. Policijos funkcijų pasienyje šis įstatymas nenumatė.

1991 m. gegužės 23 dieną tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius pasirašė specialųjį potvarkį, kuriuo sustiprino pasienio postų apsaugą policijos pareigūnais. Todėl, logiškai svarstant, Medininkų poste turėjo budėti bent vienas mūsų kariškių atstovas. Bet užpultame Medininkų poste tą lemtingąją naktį nebuvo nė vieno KAD pareigūno. Taigi 1991 m. liepos 30–31 dienomis Laikinasis valstybės sienos apsaugos įstatymas ir tuometinio ministro pirmininko pasirašytas įsakymas nebuvo įvykdytas. Bet šiandien niekas nelaužo galvos, kodėl Laikinasis valstybės sienos apsaugos įstatymas ir premjero potvarkis neįgyvendintas organizuojant sustiprintą budėjimą Medininkuose.

Dar viena svarbi detalė. Tuometinis VRM vadovas Marijonas Misiukonis, remdamasis premjero G. Vagnoriaus potvarkiu, išleido savąjį potvarkį dėl kai kurių pasienio postų apsaugos sustiprinimo. Remiantis M. Misiukonio pasirašytu dokumentu, atskirų valstybės pasienio postų apsaugą būtina sugriežtinti dėl padažnėjusių automobilių, gyvulių vagysčių, taip pat dėl padažnėjusių nelegalaus meno ir kultūros vertybių išvežimo užsienin. Apie muitinių postų užpuolimus M.Misiukonio potvarkyje neužsimenama nė žodeliu. Kodėl?

Advokatas A. Marcinkevičius mano, jog Medininkų žudynių bylą nuo pat pirmosios dienos tyrė ne tik tuometiniai Generalinės prokuratūros, policijos, saugumo pareigūnai. Šiomis žudynėmis, vadovaujantis sveiku protu, negalėjo nesidomėti ir anuometinė KAD vadovybė. Tačiau kariškių sukaupta medžiaga, kuri šiuo metu saugoma Antrajame operatyvių tarnybų departamente prie KAM, teismui taip pat nepateikta. Byloje nėra ir VSD tyrimo medžiagos. Bent jau advokatas A. Marcinkevičius teigia tokių medžiagų byloje nepastebėjęs. Tačiau advokatams paprašius, kad teismas išreikalautų šias tyrimo medžiagas, teisėjai ir vėl tvirtino, girdi, visi advokatų prašymai bus analizuojami proceso pabaigoje.

Į klausimą, kaip kaltinamojo gynėjai vertina šitokius apribojimus, advokatas A. Marcinkevičius pateikė klausimą: „O kaip vertintumėte situaciją, jei chirurgui prieš opreaciją būtų neleista susipažinti ir įvertinti ligoniui atliktų medicininių tyrimų išvadų ir liepta operuoti apgraibomis arba užrištomis akimis?..“

Prie svarbių aplinkybių derėtų priskirti ir versiją, jog tą lemtingą naktį Medininkuose turėjo budėti ir žymus politikas. Bet paskutinę akimirką politikas savo planus pakeitė ir į Medininkus liepos 30-ąją nenuvyko. Žinoma, kyla įtarimas: ar jis į Medininkus neatvyko atsitiktinai ar neatvyko todėl, kad jam buvo kažkas žinoma apie planuojamą užpuolimą?

Tai, kad 1991 m. liepos 30–31 dieną buvo laukiama realaus Medininkų pasienio postų užpuolimo, teismui patvirtino buvęs Vilniaus rajono pasienio užkardos vadas Algimantas Aukštinaitis. Pasak jo, būtent todėl užpuolimo naktį į Medininkų posto apylinkes buvo išsiųsta automatais ir ginklais su optika ginkluotų KAD pasieniečių pasalos grupė, turėjusi budėti iki pat ryto. Jos užduotis buvo sustiprinti postų, o ypač 1-ojo posto, apsaugą. Pasišalinti be įsakymo iš viršaus ji negalėjo ir neturėjo teisės. Jis tokio įsakymo duoti negalėjo, nes neturėjo tam įgaliojimų. Į klausimus, kas, kada ir kodėl atšaukė pasieniečių pasalos grupę, ar ši grupė buvo atšaukta, ar savavališkai paliko postus be priedangos, kol kas liko neatsakyta. Lygiai taip pat liko neaišku, ar šioji pasalos grupė iš tikrųjų nematė ir nepastebėjo Medininkų posto užpuolimo.

Lieka dar vienas neatsakytas klausimas: kodėl prokuratūra iki šiol neišsiaiškino ir neatskleidė pasieniečių pasalos grupės pasitraukimo arba neveikimo Medininkų posto užpuolimo metu priežasčių?

2001 metais spaudoje buvo pasirodę pranešimų, jog tą naktį Medininkuose kartu su muitininkais ir policininkais privalėjo budėti ir vienas politikas iš Aukščiausiosios Tarybos. Omenyje turiu Česlovo Skaržinsko „Ūkininko patarėjuje“ (2001 07 31) pasirodžiusią publikaciją „Svarbiausiojo liudininko mirtis“. Tame rašinyje sakoma: „O juk ne vienas artimiau su tais įvykiais susijęs tvirtina, kad Aukščiausioje Taryboje buvo parengtas politikų budėjimo muitinės postuose grafikas... Ir Aldona Rabavičienė (Medininkuose žuvusio muitininko Ričardo Rabavičiaus motina – G. V.) patvirtino, kad tuomet Medininkuose turėjęs budėti politikas, tačiau kuris – įvardinti vengė“.

Kodėl vengė įvardinti budėti privalėjusio politiko pavardę, nesunku atspėti. Motina bijo papildomų nemalonumų. Tačiau keista, kodėl mūsų teisėsauga iki šiol neišsiaiškino Medininkuose budėti privalėjusio politiko pavardės. Juolab kad šiandien visiškai aišku, kad R. Rabavičiaus gyvybę greičiausiai buvo galima išgelbėti, jei jis, kaip ir T. Šernas, būtų operatyviai nuvežtas į ligoninę. Tačiau šiandien akivaizdu, kad į galvą sunkiai sužeistas R. Rabavičius į ligoninę, skirtingai nei kolega T. Šernas, buvo vežamas ilgiau kaip dvi valandas, nors Vilnius buvo čia pat, gatvėse nebuvo jokių kamščių. Tad tikriausiai galima paklausti: gal kažkas specialiai siekė, kad R. Rabavičius kuo vėliau atsigultų ant operacinio stalo? Gal būtų galima ir šitaip paklausti: o jei į ligoninę gabenamas R. Rabavičius buvo specialiųjų tarnybų atstovų per daug atkakliai apklausinėjamas? Tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis buvo sudaręs specialią komisiją, kuri privalėjo išsiaiškinti, kodėl sužeistajam R. Rabavičiui nebuvo operatyviai suteikta medicininė pagalba. Bet komisija nieko neišsiaiškino.

Skaitant Seimui 1991-ųjų rugpjūčio 1-ąją duotus Juozo Olekos paaiškinimus, ar buvo galima išgelbėti gyvybę sunkiai sužalotam R. Rabavičiui, akivaizdu, jog medicinos išsilavinimą turintis J. Olekas paneigė bet kokius piktus kėslus, visą bėdą versdamas nelemtiems atsitiktinumo bei netikėtumo faktoriams. O ką nustatė Atkuriamojo Seimo pirmininko sudarytoji specialioji komisija ir kur yra jos išvados?

Kai šiandien byloje akivaizdžiai trūksta gausybės medžiagos, ar atsirastų išdrįsiantis garantuoti, kad netikėtai neišlįs koks nors ligoninėje mirusio R. Rabavičiaus apklausos vaizdo ar garso įrašas, kaip tai jau nutiko su pirmosios T.  Šerno apklausos garso įrašu?

Prie dokumentų, kurių šiandien neturi mūsų teismas, nagrinėjantis Medininkų žudynių bylą, derėtų priskirti ir ypač slaptą 1991-ųjų liepos 31-osios dokumentą „O proišestvijach v Litovskoj respublike“ (Apie įvykius Lietuvoje – G.V.). Šį dokumentą pasirašė SSRS Vidaus reikalų ministro pavaduotojas I. F. Šilovas. Dokumentas adresuotas SSKP CK įslaptintam pareigūnui, įvardintam numeriu 06174. Pagrįstai spėjama, kad šis dokumentas skirtas ne tiek komunistų partijos funkcionieriams, kiek GRU atstovams (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije – Vyriausioji žvalgybos valdyba), kurie veikė prisidengdami KP CK adresais, todėl nebūdavo įvardinami pareigomis, vardais ir pavardėmis.

Taigi ministro pavaduotojo I. F. Šilovo pranešime teigiama, kad „remiantis gauta informacija, liepos 31-ąją apie 3 valandą nakties Vilniuje prie karinio dalinio 3404, kuris priklausė SSRS VRM vidaus reikalų kariuomenei, susprogdintas nenustatytas sprogmuo, dėl ko išmušti langai visuose penkiuose aukštuose. Pasak dokumento, aukų nėra. Nepatvirtintais duomenimis apie 5 valandą 30 minučių Vilniaus rajone lietuviškame muitinės poste kelyje Vilnius – Ašmena aptikti šešių vyrų lavonai ir du sužeisti vyrai, taip pat ir gilzės nuo automatų. Aplinkybės tiriamos“.

Šis dokumentas byloja, kad Maskvai apie Medininkų žudynes buvo pranešta labai operatyviai ir ganėtinai išsamiai. Ir neaišku, kas taip operatyviai pranešė? Ar ne žudikai? Ir dar neaišku, kodėl šio dokumento nėra tarp dokumentų, kuriuos nūnai nagrinėja mūsų teismas. Pagaliau įdomu, kokį tyrimą atliko sovietinė ministerija? Kur yra toji tyrimo medžiaga? 

Beje, 1991 m. rugpjūčio 1 dieną Seimo rytiniame posėdyje anuometinis generalinis prokuroras A. Paulauskas patvirtino, kad Lietuvos teisėsauga apie Medininkų žudynes taip pat gavo pranešimą labai operatyviai: „pirmieji signalai apie įvykį mus pasiekė apie 5 val. ryto, truputį po 5 val., todėl galima spėti, kad pats nusikaltimas buvo padarytas tarp 3 val. ir 5 val. 30 min. Vieno iš nukentėjusiųjų muitininkų laikrodis rodo 4 val. 45 min. (čia yra sustojęs).“

Tuo tarpu byloje, anot prokuroro R. Stankevičiaus, teismo nagrinėjamoje „nepasipriešinimo koncepcijos versijoje“ teigiama, kad pirmasis pranešimas apie šį šiurpų nusikaltimą 1991 m. liepos 31 dieną gautas tik Greitosios medicininės pagalbos tarnyboje 6 val. 03 min., o ši jau savo ruožtu informavusi teisėsaugos institucijas.

Jei bent akimirkai patikėsime, kad 1991 m. liepos mėnesį pasienio ir muitinės postai buvo saugomi vadovaujantis „nesipriešinimo koncepcija“, tai ginkluotos pasieniečių bei policininkų apsaugos tikrai nebūtų reikėję. Tokiu atveju ginklai būtų tik trukdę įgyvendinti tokią koncepciją.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija