| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Projektą Gimtasis kraštas:
|
||||||
|
Garsi vienuolė pagerbta tėviškėje Katalikybės ir lietuvybės puoselėtoja Kazimiera Kaupaitė Kazimieras Dobkevičius
Apie XIX amžių prelatas, poetas Jonas Mačiulis-Maironis rašė, kad Lietuvoje nei žodžio, nei rašto neleidžia dvigalvis erelis suspaudęs sparnais. Lietuvą buvo okupavusi carinė Rusija. Pati būdama kultūriškai atsilikusi, ji stengėsi ir Lietuvą padaryti tamsesnę. Tuo laiku Lietuvoje net pradžios mokyklos buvo labai retos, o jose dėstoma tik rusų kalba. Lietuviška spauda buvo uždrausta, uždraustos visos organizacijos, žiauriai išnaikinti vienuolynai. Kaimuose šeimas lankydavo daraktoriai dažniausiai vyrai, retai moterys, kurie pamokydavo vaikus skaityti, labai retai ir rašyti. Tuo metu Lietuvoje dar buvo baudžiava, kuri nedaug kuo skyrėsi nuo istorinės vergijos. Tada sunku buvo patikėti, kad iš sunkiai gyvenančių kaimiečių šeimos kilusi mergaitė drįstų svajoti ir siekti to, kas Lietuvoje buvo draudžiama tapti vienuole ir įkurti lietuvaičių seserų vienuoliją. Tačiau tokia mergaitė atsirado. Ne dvarininkų ar bajorų, ne retų tuomet lietuvių inteligentų, o buvusių baudžiauninkų šeimoje. Kazimieros Kaupaitės seneliai buvo baudžiauninkai, tačiau jos tėvas Anupras Kaupas, kad ir per didelius vargus ir pastangas, išsivadavo iš baudžiavos. Pradžioje jis nuomojo svetimą ūkį, o vėliau įsigijo žemės tame pačiame Ramygalos valsčiuje, Gudelių kaime. 1865 metais A. Kaupas vedė Antaniną Glebauskaitę iš Ąžuolytės kaimo. Juodu augino gausią 11 vaikų šeimą. Kazimiera gimė 1880 m. sausio 6 dieną ir buvo penktas vaikas šeimoje. Jau kitą dieną, sausio 7-ąją, pakrikštyta. Tėvai buvo labai pažangūs žmonės. Buvo praktikuojama bendra šeimos malda ne tik ypatingų švenčių progomis, o ir paprastomis dienomis, ypač sekmadieniais. Tokioms bendroms maldoms vadovaudavo tėvas. Kaupų šeima nevartojo svaigiųjų gėrimų. Pramokę skaityti vaikai mokė namie jaunesnius savo brolius ir seseris. Dar jaunystėje A. Kaupas pradėjo bendrauti su draudžiamos lietuviškos spaudos platintojais. Sodo pakraštyje, brūzgyne, stovėjo keli seni tušti bičių aviliai. Čia buvo slepiamos lietuviškos knygos. Rusų žandarams, darantiems kratą Kaupų namuose, nė į galvą neateidavo patikrinti tuos apleistus avilius. Šventadieniais pas Kaupus rinkdavosi kaimynai. Kazimiera paskaitydavo ką nors iš gautų knygų ar laikraščių. Kazimiero brolis, dešimt metų vyresnis, buvo gabus berniukas, tad tėvas rengėsi jį leisti į mokslus. Pradžioje jis mokėsi Šiaulių gimnazijoje, po šešerių metų iš jos buvo pašalintas, įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Po dvejų metų kartu su kitais klierikais Antanas buvo pašalintas iš seminarijos už lietuviškos spaudos platinimą. Nematydamas galimybių toliau mokytis Lietuvoje, 1892 metais išvyko į Ameriką (JAV). Čia 1896 metais buvo įšventintas kunigu. Jis ir padarė didžiausią įtaką sesers Kazimieros ateičiai. K. Kaupaitė iškeliavo į Pensilvanijos valstijoje esantį Scrantoną padėti broliui kunigui, tarnavusiam parapijos kunigu. Čia ji įsitraukė į religinį gyvenimą, o 1907 metais įkūrė Šv. Kazimiero seserų kongregaciją, skirtą katalikiškam auklėjimui tarp lietuvių emigrantų palaikyti. Vienuolė pasivadino seserimi Marija, vėliau motina Marija. 1911 metais Šv. Kazimiero seserų kongregacija perkėlė savo centrą į Čikagą, kur buvo didžiausia lietuvių bendruomenė. Vienuolės kazimierietės įkūrė mieste ir mokyklų, ir ligoninių. Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, Kauno vyskupas Pranciškus Karevičius kreipėsi į kardinolą Mundeleiną, prašydamas atsiųsti į Lietuvą Šv. Kazimiero vienuolijos seseris pradėti čia savo misiją. 1920 m. rudenį į Lietuvą pradėti savo misiją motina Marija paskyrė keturias seseris: Immaculatą Dvaranauskaitę, Aną Mariją Rakauskaitę, Angelą Braškaitę ir Katariną Balčaitytę. Šios seserys, lydimos motinos Marijos, atvyko į Lietuvą. Seserys žinojo, kokios sunkios sąlygos laukia jų Lietuvoje. Joms buvo pasiūlytas Pažaislio vienuolynas. Tuo metu bažnyčia buvo be stogo ir be langų, vidus apgriautas. Pirmieji būtiniausi reikmenys buvo gauti iš Amerikos Raudonojo Kryžiaus atstovybės. Tad seserys su motina Marija Pažaislyje labai sunkiai dirbo, tvarkydamos apleistą vienuolyną. Nuveikusi didelį darbą motina Marija po dvejų metų išvyko atgal į Čikagą, palikdama Pažaislyje keturias vienuoles ir dvidešimt naujokių jaunų Lietuvos mergaičių. Kai 1927 m. vasarą motina Marija vėl aplankė Lietuvą, Pažaislyje jau buvo arti šimto seserų kazimieriečių. Motinos Marijos išsimokslinimui ir bendram išsilavinimui daug davė metai, praleisti Šveicarijoje, Ingenbolyje, vėliau Scrontone, Amerikoje, bet dar daugiau reiškė jos įgimtas būdas, šeimoje įgytos dorybės. Ji gerai mokėjo vokiečių bei anglų kalbas, nepamiršo ir lietuvių kalbos. Motina Marija mirė po sunkios ligos 1940 m. Čikagoje. Jos skelbimo palaimintąja byla pradėta 1986 metais. Liepos pirmą dieną popiežius Benediktas XVI paskelbė motiną Mariją Dievo tarnaite. Šventasis Tėvas pripažino Šv. Kazimiero seserų kongregaciją įsteigusios katalikų vienuolės herojiškąsias dorybes. Šis Vatikano patvirtinimas reiškia, kad motina Marija herojiškai gyveno pagal krikščioniškas dorybes. Šią džiugią žinią seserys kazimierietės sutiko labai džiaugsmingai ir meldžiasi, kad motina Marija, Šv. Kazimiero kongregacijos įkūrėja, kuo greičiau taptų Palaimintąja. Liepos 5 dieną, pirmadienį, kazimierietės Ramygaloje, ant Marijos Kazimieros Kaupaitės tėvų Antaninos ir Anupro Kaupų kapo, padėjo gėlių ir pasimeldė. Vėliau Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje klebonas, g. kan. Edmundas Rinkevičius aukojo šv. Mišias už Kaupų ir Glebauskų giminių gyvuosius ir mirusius, už tai, kad motina Marija Kazimiera Kaupaitė būtų paskelbta Palaimintąja. Seserys kazimierietės parodė parapijiečiams motinos Marijos gyvenimo ir veiklos skaidrių filmą, sugiedojo keletą giesmių. Po šv. Mišių buvo aplankytas šalia Ramygalos (3 km) esantis Gudelių kaimas, kuriame gimė būsimoji Palaimintoji. Šiuo metu iš buvusios sodybos belikę tik pamatai. Paminklinį akmenį sukūrė skulptorius Česlovas Aimantas. Jame užrašyta: Čia gimė Kazimiera Kaupaitė, Motina Marija, Šv. Kazimiero seserų kongregacijos įkūrėja. Seserys Teresė ir Salvatorė, atvykusios iš Čikagos, perskaitė nuoširdų sveikinimą kazimierietėms Lietuvoje. Paminklinį akmenį pašventino g. kan. E. Rinkevičius. Kazimierietes sveikino Ramygalos seniūnas, linkėjo stiprybės, sveikatos ir daug gerų darbų skleidžiant katalikų tikėjimą. Prie paminklinio akmens giedojo Ramygalos bažnytinis choras. Paskui klebonijoje vyko agapė. Ir pabaigai keletas minčių iš Motinos Marijos dvasinio lobyno: Tikėjimas tai žinojimas, jog Dievas yra mūsų gyvenimo centras, Tas, su kuriuo mes einame ranka rankon per visą savo gyvenimo kelionę. Kalbėdamiesi vadovaukimės meile, o ne panieka ar smerkimu. Jeigu nori išlaikyti ramybę, gerą vardą ir įsigyti daug malonių... būk kantrus visokiose aplinkybėse. Tądien Ramygala šventė savo 640 metų įkurtuvių jubiliejų vyko amatų mugė, buvo demonstruojamas senas kinas, skambėjo eilės ir dainos. Panevėžio rajonas
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |