| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Projektą Gimtasis kraštas:
|
||
|
Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi su ligoniais
Liepos 22 dieną Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių Generaliniuose namuose, sulaukusi 100 metų, į Amžinojo Tėvo namus iškeliavo sesuo Aloyza Zofija Janulionytė FDCJ. Ses. Aloyza, gimusi 1910 m. gegužės 6 dieną Stuburų kaime (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Kupiškio rajone), pakrikštyta Vabalninke, buvo jauniausia penkių vaikų šeimoje. Vos dvejų metukų liko našlaitė. Gimtasis kaimas degė tris kartus. Antrojo gaisro metu sudegė visas šeimos turtas: trobesiai, daiktai. Anot brolio, liko tik batų pasagėlės. Žmonės šelpė, davė medienos, o eidami į bažnyčią batus pasiskolindavo iš kaimynų. Nepritekliai ir vargai labai spaudė šeimą, tad vos paaugusi Aloyza buvo pasiųsta ganyti gyvulių. Beganančią gyvulius ją užtiko iš kažkur atklydęs vienuolis. Jis pasiūlė tėvui pamažinti burnų skaičių šeimoje ir leisti mergaitę į vienuolyną. Taigi aštuonerių metų ji buvo atiduota į vienuolyno mokyklą. 1932 metais pradėjo noviciatą Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių kongregacijoje Padvariuose (netoli Kretingos) ir po metų davė Pirmuosius įžadus. Didžiąją gyvenimo dalį praleido su ligoniais dirbo Vaikų tuberkulioziniame dispanseryje, vėliau specialiai įsidarbino slauge Kauno klinikų radiologiniame skyriuje, kad galėtų patarnauti sunkiems ligoniams, o svarbiausia parengti juos amžinybei, atvesti pas juos kunigą. Dėl tokios misijos daug kartų patyrė nemalonumų, rimtų perspėjimų, tačiau ji darė tai, ką liepė tikėjimas Dievu, jos sąžinė ir sveikas protas. Ses. Aloyza lankė sergančius kaimynus, ligonius jų pačių namuose, slaugė ir prižiūrėjo, rūpinosi jų dvasine būkle, pasirengimu amžinybei. Žmonės ją vadino Zosele, giminės tetute Zasiute. Leidžiantis saulei ji eidavo į kambarėlį, pro kurio langą matydavosi saulėlydis, ir mąstydavo: Jau leidžiasi saulė... Kiek žmonių ją mato paskutinį kartą, kiek jų šiąnakt mirs... Ir už juos tyliai melsdavosi... Ji buvo nepaprastai dėmesinga ir paslaugi net gerokai jaunesnėms savo bendruomenės seserims. Pro vienuolyno langą nuolat laimindavo kaimynus, Dienos centro vaikus, studentes... Niekas jos nėra matęs supykusios ar įsižeidusios, ji turėjo dovaną niekad nieko blogo nepasakyti apie žmogų jam nesant, o ir apskritai nieko nekritikavo ir neapkalbėjo. Ji labai greita jos buvo pilna visuose renginiuose: 1993 metais Šv. Jonų bažnyčioje ji susitiko su Šventuoju Tėvu, o būdama 80 metų dalyvavo Lietuvos II Eucharistiniame kongrese. Mylimiausios bažnyčios jai buvo Kauno Arkikatedra Bazilika ir benediktinių Šv. Mikalojaus bažnytėlė. Ses. Aloyza nustojo vaikščioti tik ankstyvą pavasarį, susilaužiusi klubo sąnarį. Tačiau ir ligos patale ji mokėjo būti dėkinga už daugelį patarnavimų. Dvasioje ji buvo maitinama ne tik Eucharistija, bet ir kassavaitiniu parapijos klebono mons. V. Grigaravičiaus palaiminimu, kurį jis teikdavo jai asmeniškai po seserims aukotų šv. Mišių. Ir tai ją nepaprastai stiprino, ypač kai paskutiniu metu jau nebepajėgė priimti Viešpaties Kūno... Kiek leido jėgos, sesuo Aloyza dėkojo ir dėkojo Viešpačiui. Net ir didžiausio silpnumo valandomis iš rankų ji neišleisdavo rožančiaus. O sunkiomis akimirkomis sakydavo: Ačiū Dievui! Ačiū Dievui! Ses. Aloyzos FDCJ laidotuvių šv. Mišios liepos 24 dieną buvo aukojamos vienuolyno koplyčioje, po jų sesuo palaidota Karmėlavos kapinėse.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |