2010 m. rugpjūčio 20 d.
Nr. 60
(1845)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Panemunėje – Šv. Roko atlaidai

Kad mūsų gyvenimas būtų visavertis, privalome kasdien atnaujinti savo tikėjimą, rasti jėgų priimti iššūkius, semtis įkvėpimo iš gyvojo šaltinio. Lietuva gyvena atlaidais. Minios tikinčiųjų užgula bažnyčias, vis melsdamos gerovės, sveikatos, prašydamos apsaugoti „nuo karo, bado ir maro“ ar atleisti nuodėmes. Karų nuo Lietuvos krikšto pergyventa daug, bado patirta irgi ne mažiau, maras ne kartą šlavė kraštą. Bet Lietuva nepaliauja tikėjusi ir meldusi, manydama, jog jau atkentėjusi jai siųstas negandas, ištvėrusi jai skirtus kirčius... Atlaidai, kuriuos Katalikų Bažnyčios katekizmas apibrėžia kaip laikinųjų bausmių už nuodėmes panaikinimą, apeliuoja į Dievo gailestingumą, prašant atleidimo malonės. Kad atlaidai būtų ne tik susibūrimo, susitikimo bei pramogų vieta, o kad teiktų dvasinių dovanų – visų pirma susitaikymo su Dievu Atgailos Sakramente.

Kauno Panemunės bažnyčioje, kuklioje, tačiau labai jaukioje, parapijos geradarių dėka, mūsų rūpesčiu atnaujintoje, rugpjūčio 22-ąją švenčiami šv. Roko atlaidai. Šios bažnyčios, oficialiai vadinamos Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia, šv. Rokas – neįprastas. Gyveno jis XIV amžiuje ir pagarsėjo ne tik dorovingumu bei pamaldumu, bet ir ligonių slaugymu. Mirė apsikrėtęs maru 1327 metais, šventuoju kanonizuotas kaip ligonių slaugytojas. Pagal tradiciją šv. Rokas vaizduojamas su gilia žaizda kojoje ir su greta jo stovinčiu šuneliu. Panemunės bažnyčios šv. Rokas – be šunelio ir nedemonstruoja savo žaizdos. Toks paprastas Rokas, paprastas Panemunės gyventojas, kuriam tikintieji meldžiasi.

 „Važiuojam į Roką, į Panemunę“, – sakydavo mūsų senoliai ir tėvai. Kas Kaune ir jo apylinkėse nežinojo šv. Roko atlaidų? Todėl ir suplaukdavo minios į mažą ir jaukią Panemunės bažnytėlę, pasklisdavo po prieigas ir pušynėlius, susitikdavo su artimaisiais, giminėmis ir pažįstamais. Tai būdavo ne tik eiliniai atlaidai – tai buvo ir vėl tampa kasmetine visos Kauno bendruomenės švente.

Visiems mūsų parapijiečiams, geradariams, šventės organizatoriams, svečiams, maldomis,  darbais, aukomis prisidedantiesiems prie mūsų parapijos gyvenimo, linkime gausių Viešpaties atlaidų malonių.

Kan. Deimantas Brogys,
Aukštosios Panemunės klebonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija