2010 m. rugpjūčio 27 d.
Nr. 62
(1847)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Žmogus planuoja, Dievas rikiuoja…

Vyskupas Juozas Tunaitis
Autoriaus nuotrauka

Su Vilniaus arkivyskupijos vyskupu emeritu Juozu TUNAIČIU Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje kalbėjosi „XXI amžiaus“ korespondentas Stasys POVILAITIS.

 

Vyskupas emeritas, arba vyskupas pensininkas, sunkmečiu. Kokie jūsų misijos džiaugsmai, vargai, problemos?

Esu laisvas, galiu darbuotis nesiblaškydamas per kelis darbus… Ačiū Dievui, turiu sveikatos. Jaunystėje buvau didelis ligonis, o dabar ir pats stebiuosi, kad esu beveik sveikas.

Kodėl pas mus tiek daug sergančių? Kodėl mažėja sveikųjų, dorųjų, neturinčių priklausomybių?

Daug automobilių, labai didelis užterštumas. Sovietmečiu mūsų žemės ūkis buvo geras. Iš prieškario sveikatos paveldas buvo atsineštas didesnis. Dabar visi nervinasi, keikiasi, pykstasi, labai girtauja. Anksčiau žmonės labiau gerbė Dievą ir laikėsi jo nustatytų dėsnių. Narkomanija dabar išaugo, avarijų padaugėjo. Retas vyras Lietuvoje sulaukia pensijos. Vakarietiškas gyvenimas atnešė ne tik patogumus, bet ir daug skaudžių nelaimių – AIDS, paukščių ir kiaulių gripą, daug kitų civilizacijos ligų. Anksčiau žmonės užsigrūdindavo dirbdami žemės ūkio darbus kaime. Darbas gryname ore – pats geriausias ir sveikiausias sportas.

Lietuva džiaugias 20-uoju laisvės pavasariu. Kiek mes laisvi iš tikrųjų? Ar laisvi dvasia?

Mes patekome į egoizmo priklausomybę. Esame labai priklausomi nuo technikos, kompiuterių, interneto, kazino, rūkalų, alkoholio, narkotikų – patekome į jų vergiją. Aistros šėlsta, nebeturi valios jaunimas, jos negrūdina, auklėjimo nebėra – žmogus paliko save egoizmo nelaisvei.

Koks kunigas, kokie dvasininkai buvo Jūsų jaunystėje?

Kunigas išeina iš liaudies. Anksčiau liaudis buvo dora, dabar – bedieviška, daugelis mažai žino apie tikėjimą. Anksčiau žmonės buvo stropūs, vykdė Dievo įsakymus, o dabar į viską žiūrima plačiai, laisvamaniškai, nebeliko  tvirto nusistatymo žengti į dorą.

Kokius popiežius teko sutikti?

Sutikau tik Joną Paulių II.

Su kokiais įžymiais žmonėm bendravote?

Nesu menininkas, nesu politikas, bėda, neturiu ką su labai įžymiais šnekėt. Su paprastais žmonėmis man lengva bendrauti, o su įžymiais – sunku. Štai, pavyzdžiui, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas su įžymiais žmonėmis labai lengvai bendravo.

Įdomiausi įvykiai Jūsų gyvenime?

Labai ramus buvau, kaime viskas praėjo. Kuriozas tik tai, kad tapau vyskupu. O buvo taip… Vyskupas Julijonas Steponavičius anais laikais, 1990 metų pabaigoj ar 1991 pradžioj, Vatikanui, Romai buvo pasiūlęs vieną kandidatą į vyskupus. Bet tie tada atsakė, kad jūs jau gyvenate laisvai, todėl turi būti trys kandidatai. Tad arkivyskupas turėjo pasiūlyti tris  kandidatus, kad gautų sau pagalbininką. Buvo pasiūlęs vieną, bet Roma jo nepriėmė – kažkas jiems nepatiko ar netiko. Du vyskupus Steponavičius jau turėjo ir man pasakė: „Būkit ramus, į jus niekas dėmesio nekreips“.

Tada kardinolas Vincentas Sladkevičius atvažiavo pas arkivyskupą Julijoną Steponavičių į pastarojo butą Vilniuje, pasikvietė mane ir  pasakė, kad Roma pasirinko mane, toks raštas buvo gautas iš Vatikano. „Roma jus išrinko pagalbininku vyskupui Steponavičiui“, – pasakė kardinolas Sladkevičius ir paprašė priimti skyrimą. Man net akyse viskas aptemo, ištiko šokas. Aš – paprastas kunigas, visą laiką dirbęs su paprastais žmonėm, kaip čia dabar vyskupausiu? „Steponavičius – gudrus, tu prie jo padirbsi ir išmoksi. Jei atsisakysi, vėl bus viskas daroma iš naujo ir vėl ilgai užtruks, o Steponavičiui labai reikia pagalbos“, – kalbėjo kardinolas. Ir taip aš net 19 metų buvau Vilniaus arkivyskupo pagalbininkas.

Po mano konsekracijos vyskupas Steponavičius pagyveno apie mėnesį ir iškeliavo pas Dievą… Jis netgi nedalyvavo mano konsekracijoje, nes gulėjo ligoninėje.

Kaip sekėsi dirbti su arkivyskupu Audriu Juozu Bačkiu?

Drauge dirbome, bendravome. Jis – labai apsišvietęs, didelius mokslus baigęs, turi mokslinius laipsnius, daug kalbų moka. Aš netgi seminarijos nebaigiau – paskutiniame kurse anais laikais pasimokėme vos savaitę. Tiesą sakant, net tos savaitės nesimokėm, nes tada pas mus buvo rekolekcijos. Tarybų valdžios potvarkiu 1954 metais seminarijoje per visus kursus iš 75 seminaristų buvo palikti tik 35. Mus, 17 penktakursių, davę šventimus, tuoj pat išsiuntė į atkampias parapijas, mane – į Palūšę Ignalinos rajone.

Kaip žiūrite į šiuolaikinį jaunimą, šeimas? Negi viskas taip beviltiška?

Šeimos griūna, neigiamai jas veikia pasaulio dvasia. Jaunimas nebesilaiko doros įstatymų, jiems atrodo viskas galima. Tačiau bus taip, kaip Dievas duos. Žmogus planuoja, Dievas rikiuoja…

Pabaigai prašom pasakyti dar šį tą apie save ir apie bažnytinį teismą.

Esu namisėda, dirbu man paskirtą darbą, televizorių žiūriu tik vakarienės metu. Kitas laikas – prie stalo, prie dokumentų. Esu Vilniaus arkivyskupijos tribunolo narys. Pagrindinis krūvis – santuokų bylos. Nesugeba žmonės šeimose išgyventi iki galo – 60 ar 70 procentų porų dabar skiriasi. Daugelis iš jų vėl nori tuoktis bažnyčioje. Prašymų atneša triskart daugiau, negu mes galime svarstyti, spręsti ir sutvarkyti. Pernai išsprendėme 40 bylų, o prašymų buvome gavę net 140.

Ačiū už pokalbį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija