2010 m. rugsėjo 3 d.
Nr. 64
(1849)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Asmens kultas – vis dar gyvas!

Jau trečias mėnuo, kaip nerimsta dalies vadinamųjų socialdemokratų keliamos aistros dėl Algirdo Mykolo Brazausko „vardo įamžinimo“. Socialdemokratų (buvusių komunistų) sudaryta komisija, toliau eskaluodama „didžiulius Brazausko nuopelnus Lietuvos nepriklausomybei“, reikalaus šio veikėjo vardu pavadinti kurią nors Seimo salę, Kauno technologijos universiteto (KTU) auditoriją, taip pat tiltą Vilniuje, Kauno hidroelektrinę, surengti konferenciją, įsteigti jo vardo stipendiją bei atkurti fondą, prie Prezidentūros įkurti Prezidentų parką, Rokiškyje atidengti paminklinę lentą, aštuoniasdešimties metų gimimo proga išleisti specialią auksinę monetą bei pašto ženklą. Žodžiu, atgyja seniai pamirštas sovietinis asmens kultas. Laimei, kaip atrodo, atsisakyta planų Kaišiadoris pavadinti Brazausko vardu – gal pabijota analogijos su Sniečkaus miestu, kurį vėliau, nepaisant skelbiamų jo nuopelnų „tarybų“ Lietuvai, nepriklausomybės metais reikėjo pervadinti į Visaginą. (Tai tikras išsigelbėjimas Kaišiadorių vyskupijai, kuri, visų nuostabai, tada būtų gavusi Brazausko vyskupijos pavadinimą.) Taip pat, atrodo, atsisakyta planų KTU pavadinti Brazausko vardu, nors esą tai labai tiktų, nes šis veikėjas čia yra mokęsis. (To atsisakyta, nes tai primena ankstesnę praktiką, kai sovietinės okupacijos metais šią mokslo instituciją, tada vadinamą KPI, pavadino kolaboranto Sniečkaus vardu). Užtat bus reikalaujama Brazausko vardu pavadinti bent šio universiteto auditoriją. Be to, LSDP esą svarsto, kur turėtų būti įrengta Brazausko atminimui skirta ekspozicija – Nacionaliniame muziejuje ar Valdovų rūmuose, taip pat esą savo ekspoziciją „nori“ turėti ir Rokiškio muziejus bei Kaišiadorys, kur yra Brazausko tėvų namelis.

Užmojų kolaborantų vardais vadinti Lietuvos objektus buvo okupacijos laikais, jų netrūksta ir nepriklausomybės metais. Komunistams tai įprasta – jiems vado vardas yra šventas dalykas. Ne veltui Sniečkaus vardu (kaip ir anksčiau Stalino vardu) buvo vadinami universitetai ir net miestai. Tik keista, kad tai vyksta nepriklausomybės laikais, nors išsivadavome iš penkias dešimtis metų mus engusio komunistinio režimo, kuris pražudė šviesiausius tautos žmones, o dėl jų kolaboravimo tauta taip nukraujavo, kad iki šiol neatsistato. Matyt, negalima tuo stebėtis, kai beveik visi valdžios svertai yra vadinamųjų kairiųjų (tiksliau persivadinusių ekskomunistų) rankose.

Lietuvos tautinio išsivadavimo metu – 1988–1990 metais – A. M. Brazauskas vadovavo Lietuvos komunistų partijai. Iki tol jis ėjo kitas aukštas pareigas kolaborantinėje valdžioje. Nors Brazausko kolaboravimo meno vingrybių dabar stengiamasi neprisiminti, to niekaip neišbrauksi iš jo biografijos. Jo, kaip aukšto LKP pareigūno, o vėliau ir LKP pirmojo sekretoriaus, darbas buvo neatsiejamas nuo KGB represinių struktūrų. Savo prisiminimuose Brazauskas vengia minėti KGB pavadinimą, nors jis gaudavo visą pagrindinę slaptą informaciją ir apie „antitarybininkų“ veiklą, ir apie jų represavimą. Būdamas vienu iš reikšmingiausių sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų, vėliau, tapęs prezidentu, vienoje savo kalboje jis gynė kolaboravimo idėją kaip svarbią politiko veiklos priemonę. Bet kolaboravimas buvo neatleistinas turint galvoje, kiek buvo sudėta nekaltų aukų. Brazauskas atvirai gynė LKP politinę platformą, ypač „pereinamuoju“ laikotarpiu į nepriklausomybę. Komunistų partijos ir savo vadovavimo įžvalgumui jis priskyrė daugumą Atgimimo laikų iškovojimų: ir televizijos laidą „Atgimimo banga“, ir laikraščio „Atgimimas“ registraciją, ir kolaborantų remiamos okupacinės valdžios užgrobtos Vilniaus Katedros grąžinimą tikintiesiems, ir netgi nepriklausomybės atkūrimą. Bet tai buvo visiška netiesa: įvairiausi sovietinės imperijos pertvarkymai vyko pagal priverstinius to laiko demokratijos reikalavimus, keliamus tiek iš liaudies pusės, tiek iš ekonominės suirutės grėsmę suprantančios valdančiosios komunistų partijos pusės. O taip plačiai reklamuotą ir dabar kaip didžiausią Brazauskui priskiriamą nuopelną – Vilniaus Katedros grąžinimą savo prisiminimuose Brazauskas beveik nemini. Jis tik „puse lūpų“ užsimena, kad Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo metu pasitaręs su V. Sakalausku ir V. Astrausku nusprendė Katedrą grąžinti tikintiesiems (žr. Brazauskas A. „Apsisprendimas“, p. 69). Tuo tarpu L. Šepetys, dažnai koregavęs ir LKP, ir Brazausko politiką, aiškiai parašo, kad Katedros grąžinimas buvo jo paties, Šepečio, sugalvotas ir tik po kelių raginimų priimtas Brazausko (žr. Šepetys L. „Neprarastoji karta“, p. 314–315).

Po mirties uoliai aukštinamas Brazauskas jo bendražygių dėka daromas sumaniu valstybės veikėju, gerai išmaniusiu ekonomiką ir finansinę sistemą. Tokiu jis negalėjo tapti staiga, kai nepriklausomybę pasiekusi Lietuva perėjo į vadinamąją rinkos ekonomiką. Tą pastebi daugelis apžvalgininkų. Viską, ką darė Brazauskas, jis darė vadovaudamasis savo ir savo partijos interesais, ir todėl jo „eksperimentai“ (politiniai sprendimai) buvo labai subjektyvūs ir pajungti savos partijos interesams. Čia galima prisiminti EBSW, kitų finansinių grupuočių, bankų, palaikomų tuometinės valdžios, klestėjimą ir žlugimą, privatizacijos (dabar populiariai vadinamos prichvatizacija) sandėrius, iš kurių stambiausi buvo „Lietuvos dujų“, Vakarų skirstomųjų tinklų ir „Alitos“. Tačiau buvo ir daug kitų. Buvo sprendimai dėl „Rubikono“, daugybė statybų sandorių, atiduotų statybos kompanijai, kurią globojo A. Brazauskas. O kokie ekonominiai pasiekimai lydėjo Brazausko premjeravimo laikus? Prisiminkime, kaip 2004 metais ir iki tol premjeras Brazauskas, be jokio svaraus motyvo, išskyrus geidžiamą pergalę būsimuose rinkimuose, vykdė „išpūstos ekonomikos“ politiką ir kėlė minimalų atlyginimą. Kai į tokią pragaištingą politiką nereagavo dešiniosios partijos, mūsų laikraštis redakciniame straipsnyje perspėjo apie tokios politikos pragaištingumą: „Vykdydama „socialiai orientuotą“ politiką (A. Brazausko) Vyriausybė kuria planus, kaip toliau gramzdinti į dugną „privatųjį“ smulkųjį verslą. Vaizduodama esanti pasirengusi stoti į ES, Vyriausybė, ypač prieš TV ekraną žaviai spindinčios socialinės apsaugos ir darbo ministrės (Blinkevičiūtės) asmenyje, didina pensijas ir atlyginimus. „Mes padidinome minimalų atlyginimą“, – sako ministrė švytinčiu veidu. „Mes padidinome pensijas, kaip niekas kitas to dar nepadarė“, – džiugią naujieną pensininkams praneša ūkiškai susirūpinęs Ministras Pirmininkas (A. Brazauskas). Tik, gaila, šie politikai pamiršta pasakyti, kieno sąskaita tai jie daro. /.../ Visus „pagerinimus“ jie daro tūkstančių ir šimtų tūkstančių „privatininkų“ sąskaita, blogindami ir taip jau sunkią jų padėtį. /.../ Taigi politikai surado gerą būdą pasirodyti labai geri ir tautai (prieš rinkimus į Seimą), ir Europos Sąjungos biurokratams (prieš stojant į šią Sąjungą). Tik jie nepaskaičiuoja, kiek „privatininkų“ bus sužlugdyta dėl tokios „socialiai orientuotos“ politikos. Gal jiems ir išties tai nėra labai svarbu, nes dar neseniai pagrindinė ideologinė kryptis, kurios laikėsi daugelis dabartinės valdžios aparate dirbančių asmenų, buvo „privačiasavininkiškos sąmonės“ naikinimas.“ (Sunkūs klausimai. „XXI amžius“, 2004 04 23) Labai gaila, kad tuomet dešinieji Seime neprieštaravo tokiai žlugdančiai „ūkininko“ Brazausko politikai, leido jo partijai laimėti dar vienus rinkimus ir toliau žlugdyti valstybės finansus ir sudaryti prielaidas dabartinei krizei, kurioje atsidūrė Lietuva ir dėl kurios dabar kenčia valdžioje atsidūrę patys dešinieji.

Kitas su Brazausku susijęs klausimas – tai rentos skyrimas jo sutuoktinei. Ir čia netikėtai iškyla klausimas: kuriai sutuoktinei reikia skirti rentą? Juk prezidentinė renta turėtų būti skiriama tam sutuoktiniui (sutuoktinei), kuris buvo susituokęs su prezidento pareigas einančiu asmeniu. Brazausko prezidentavimo metais (1993–1997) jo vienintelė ir teisėta žmona (pagal civilinę ir bažnytinę santuoką) buvo Julija Brazauskienė, kuri yra dar gyva, nors ir silpnos sveikatos. Kristina Butrimienė-Brazauskienė ištekėjo už Brazausko jau jo premjeravimo laikais, tad ji nėra jokia „prezidentienė“, o tik „premjerienė“. Dabartiniai ekskomunistai, taip noriai pripažįstantys Bažnyčios reikalavimus, turi suprasti, kad A. Brazausko ir J. Brazauskienės bažnytinė santuoka (ji tokia buvo) nebuvo nutraukta iki Brazausko mirties. Todėl tikrai keistai ir neįstatymiškai atrodytų, kad prezidentinę rentą gautų toji, kuri su prezidentu negyveno, gal tik pažįstama buvo ar palaikė slaptus meilės santykius, o oficialiai įteisinta sutuoktine tapo tik vėliau. Be to, neįprasta būtų, kad tikroji (tuometinė) prezidento žmona skurstų (nors, reikia tiesiai pasakyti, kad Brazauskas padėdavo jai finansiškai net ir vedęs Kristiną).

Kitas svarbus momentas yra tai, kad K. Brazauskienė gali gauti rentą tik tuo atveju, jeigu ji neturi draudžiamųjų pajamų, t.y. negauna atlyginimo. Deja, iki Brazausko mirties ir kurį laiką po mirties ji dirbo ir draudžiamąsias pajamas turėjo, ir tik sugalvojusi gauti rentą, kuri siektų arti 7000 litų, nusprendė atsisakyti darbo Brazausko jai dovanotame viešbutyje (kurio akcijos priklauso jai ir jos sūnui) bei gauti iš ten atlyginimą ir prašyti rentos. Gyvenamąjį būstą iš valstybės ji jau gauna, nes įstatymas tą gana aiškiai reglamentuoja, nors, tiesą sakant, ne visai aišku, kodėl panoro gyventi Turniškėse, nors turi net tris savo namus – Vilniuje, šalia Vilniaus ir Trakuose. Be to, aišku, kad be A. Brazausko pagalbos K. Brazauskienė nebūtų tapusi „Draugystės“ viešbučio savininke. Dar daugiau – K. Brazauskienė sočiai apsirūpino ir kitu nekilnojamuoju turtu – aikštelė prie viešbučio, kur kitam eiliniam Lietuvos piliečiui neleista nieko statyti, tapo gigantiškos statybos aikštele. Net jeigu buvusios bevertės aikštelės vietoje neišaugs pastatas, šis žemės sklypas atneš jai milijonus. Tad toks gana savanaudiškas K. Brazauskienės sprendimas palikti darbą ir imti abejotiną rentą nepuošia jos pačios ir pamina Brazausko, kaip jos vyro ir jos labai aukštinamo sutuoktinio vairuotos partijos prestižą. Nejaugi ir po vyro mirties valstybė turės kentėti, patirdama nepelnytus nuostolius? Tad vienintelė priimtina išeitis „premjerienei“ K. Brazauskienei būtų atsisakyti privilegijų.

Žvelgiant į šią „pomirtinę“ Brazausko gyvenimo epopėją, darosi aišku, kad mums reikia ryžtingai atsisakyti pagundų perrašyti Lietuvos naujausiųjų laikų istoriją, kad Atgimimo metais trispalvę niekinę asmenys nebūtų daromi didvyriais. Labai skaudu, kad su okupacine valdžia bendradarbiavę ir jai kolaboravę žmonės nepriklausomoje Lietuvoje pasiekia valdžios viršūnes, o mirus iškeliami į didvyrių, tautos numylėtinių rangą. Ir tai vyksta tuo laiku, kai tyliai, be jokių garbės salvių ar patrankų šūvių į amžiną poilsį išlydimi krašto nepriklausomybės siekę partizanai, disidentai, tikrieji Sąjūdžio aktyvistai. Juk savo gyvybes ant laisvės aukuro paaukoję kovotojai tūkstančius kartų vertesni už kolaboravimo kelią pasirinkusius politikus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija