|
Statome ne tai, ko reikia!
Laisvės kelias jau įamžintas paminklu. Neneigiu, kad Baltijos kelias gyvų žmonių, susikibusių rankomis grandinė, jungusi tris laisvės siekiančias Baltijos respublikas didis įvykis, vertas įamžinimo. Pergalę pasiekėme. Galutinę pergalę, manau, lėmė visų žmonių maldos, besišaukiančios dangaus pagalbos. Dievas išgirdo mūsų šauksmą ir maldas. Todėl už laisvę turėtume Jam tinkamai padėkoti. Dievui reikėtų pastatyti padėkos už laisvę bažnyčią. Manau, neprireiktų didelės reklamos tos megztos beretės, kalbėjusios prie parlamento rožinį, nupirktų visas reikalingas plytas. Gerbiami kūrėjai, gavot vietą paminklo statybai, valdžios palaiminimą, prašote visuomenės paramos. Deja, pamiršote, kad visuomenę sudaro piliečiai. Norint gauti visuomenės paramą, savo projektus ir planus turėjote pateikti viešai diskusijai, išklausyti piliečių nuomonių, pasiūlymų bei norų ir, parengus visą medžiagą, spręsti projekto įgyvendinimo galimybes. Manau, paminklo statybai tikrai neužteks plytų nebent jus paremtų ateistai. Savo paminklą jūs skiriate žmonėms, stovėjusiems Baltijos kelyje. Paminklai, sukurti žmonėms, neturi išliekamosios vertės amžinybės kelyje. Tik Dievo kūryba yra amžina ir jo garbei sukurti paminklai turi išliekamąją vertę. O padėkos už laisvę Dievui bažnyčia džiugintų ne tik mus, bet ir visus, siekiančius laisvės, pasaulio žmones. Mes kasmet tą atmintiną dieną bažnyčią galėtume apjuosti rankomis susikibusių žmonių grandine ir, pakėlę jas aukštyn, pareikšti padėką Dievui. Aš irgi stovėjau Baltijos kelyje, bet jūsų paminklui sakau ne.
Renata JUŠKIENĖ
Kupiškio rajonas
© 2010 XXI amžius
|