2010 m. rugsėjo 8 d.
Nr. 65
(1850)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Popiežius susitiko su Izraelio prezidentu

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
ir Izraelio prezidentas Šimonas Peresas

Jeruzalės lotynų katalikų patriarcho
augziliaras vyskupas Viljamas Šomalis

Taikos derybų atnaujinimas

Tą pačią dieną, kai Vašingtone prasidėjo naujas derybų etapas tarp Izraelio ir Palestinos arabų, popiežių Benediktą XVI jo vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe aplankė Izraelio prezidentas Šimonas Peresas. Žinant Šventojo Tėvo išskirtinį moralinį autoritetą pasaulyje ir aktyvias Vatikano diplomatines pastangas dėl taikos Artimuosiuose Rytuose atstatymo, tvirtos jo paskatos prasidėjusioms deryboms yra svarbios.

Beje, prieš Popiežiui persikeliant vasaroti į Kastelgandolfą buvo pranešta, kad jis neturės oficialių susitikimų iki kol sugrįš į Vatikaną spalio pradžioje. Bet Š. Peresui buvo padaryta išimtis ir tai tik patvirtina to vizito reikšmę.

Pastarasis susitikimas buvo jau ketvirtas Izraelio prezidento pasimatymas su Benediktu XVI per jo penkerius metus trunkantį pontifikatą. Tokie kone kasmetiniai „viršūnių“ pokalbiai atspindi šiam laikotarpiui būdingą Šventojo Sosto ir Izraelio valstybės bei Katalikų Bažnyčios ir žydų bendruomenės santykių intensyvumą. Pranešama, kad Šventojo Tėvo privati audiencija Š. Peresui tęsėsi net 40 minučių, nors paprastai užsienio valstybės vadovams jis skiria dvigubai mažiau laiko. Dar apie pusvalandį dvišalių santykių klausimus Izraelio prezidentas svarstė susitikęs su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu Tarciziju Bertone bei jo pavaduotoju užsienio politikai arkivyskupu Dominiku Mamberčiu.

Po vizito paskelbtame oficialiame komunikate dėmesys buvo telkiamas į Vašingtone atnaujintus izraeliečių ir palestiniečių kontaktus. Buvo „išreikšta viltis, kad tai padės pasiekti susitarimą, kuris atspindėtų teisėtus abiejų tautų troškimus ir atneštų patvarią taiką Šventajai Žemei ir visam regionui“. Taip pat patvirtinta nuostata dėl pasmerkimo bet kokių smurto apraiškų, kurios, beje, pastaruoju metu kiek aprimę, nes patys palestiniečiai vis griežčiau vertina teroristinių grupuočių veiksmus. Komunikate pažymimas „būtinumas užtikrinti  geresnes gyvenimo sąlygas visiems šių sričių žmonėms“, ir čia pirmiausia yra Izraelio, vykdančio Gazos sektoriaus ir kitų vietų blokadą, atsakomybė.

Vašingtone pradėtoms Izraelio premjero Benjamino Netanjahu ir Palestiniečių savivaldos prezidento Machmudo  Abaso („Abu Mazeno“) deryboms tarpininkauja JAV prezidentas Barakas Obama, dalyvaujant palankiems partneriams – Egipto prezidentui Hosniui Mubarakui, Jordanijos karaliui Abdalai II bei diplomatinio Kvarteto (JAV, Rusijos, Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos) ypatingajam pasiuntiniui, buvusiam Didžiosios Britanijos premjerui Toniui Bleirui. Taigi, sudėtis yra labai autoritetinga, nors kiekvienas iš šių veikėjų (galbūt išskyrus Jordanijos karalių) turi pastaruoju metu išryškėjusių silpnų vietų ir problemų, mažinančių pasitikėjimą. Kita vertus, kaip neseniai duotame interviu Vatikano radijui pažymėjo naujasis Jeruzalės lotynų katalikų patriarcho augziliaras vyskupas Viljamas Šomalis, optimizmą riboja ir praeities patyrimas: juk kiek kartų vis iš naujo buvo grįžtama prie derybų stalo (inicijuojant JAV vadovams), bet iš to nebuvo beveik jokios naudos.

Dvi valstybės ir kova su terorizmu

Anot vyskupo V. Šomalio, svarbiausia problema yra Izraelio „pasitraukimas iš (1967 metais) okupuotų teritorijų“. Tačiau Izraelis neturi intencijos viską apleisti, tuo labiau kad dalyje tų teritorijų yra įkurtos ir toliau kuriamos žydų gyvenvietės, nepaisant tarptautinių protestų. Kitas  teritorinis klausimas yra arabų gyvenama rytinė Jeruzalės dalis, kurią jie nori matyti savo būsimos Palestinos valstybės sostine. Tačiau izraeliečiai laiko Jeruzalę nedalijama istorine sostine ir dabartinė šalies vadovybė nepritaria jokiems kompromisiniams variantams. (Tokį variantą prieš derybų pradžią pasiūlė Izraelio koalicinės dešiniųjų vyriausybės partneris leiboristų lyderis ir gynybos ministras Ehudas Barakas. Duodamas interviu vietinei spaudai jis sakė, kad Rytų Jeruzalę galima būtų atiduoti palestiniečiams už ypatingą statusą ten esančioms judėjų ir krikščionių šventoms vietoms bei demilitarizuotą Palestinos valstybę.) Taigi, jeigu Izraelis derybų eigoje sutiks „atiduoti Jeruzalės senamiestį palestiniečiams, viskas bus gerai, o jeigu nesutiks, kils didelių problemų“, – pripažino vyskupas V. Šomalis.

Kaip žinoma, pagrindinis derybų tikslas yra dviejų taikiai sugyvenančių valstybių Šventojoje Žemėje sukūrimas – Izraelio ir Palestinos arabų. Pirmosios gyvybingumas ir klestėjimas yra gerai matomas, o dėl skurstančių ir izoliuotų palestiniečių realaus valstybingumo kyla daug klausimų. Lankydamasis Šventojoje Žemėje „dviejų valstybių“ principą akcentavo ir popiežius Benediktas XVI, kuris pabrėžė, kad be tokio sprendimo negali būti taikos. „Tačiau klausimas yra, ar ši užgimstanti palestiniečių valstybė galės išsilaikyti, ar ji turės visus valstybingumo komponentus: teritoriją, sostinę ir egzistencijos sąlygas, – sakė vyskupas V. Šomalis. – Taigi, ji turės būti ne šiaip „valstybė“, bet veikianti valstybė, su visomis realiomis gyvenimo galimybės ir ateities perspektyvomis“.

Žinoma, kovos su terorizmu ir Izraelio saugumo problema taip pat lieka aktuali. Geru padėties priminimu kaip tik tapo derybų Vašingtone išvakarėse įvykęs išpuolis viename Šventosios Žemės greitkelyje, kai iš pravažiuojančio automobilio atidengus ugnį buvo išžudyta mašina keliavusi žydų šeima. Žuvo du vyrai ir dvi moterys, kurių viena laukėsi kūdikio. Gazos ruožą valdančios „Hamas“ teroristinės organizacijos karinis sparnas – Iz al Din Kasam brigados – prisiėmė atsakomybę, pavadinęs išpuolį „herojiška operacija“. Izraelio premjeras B. Netanjahu (kaip ir palestiniečių vadovas M. Abasas) pasmerkė šį aktą, sakydamas, jog „negalima leisti teroristams blokuoti kelią į taiką, bet taika turi garantuoti saugumą“.

Sąlygų Bažnyčios misijai užtikrinimas

Vyskupas V. Šomalis interviu Vatikano radijui patvirtino, kad Šventosios Žemės krikščionys meldžiasi už taikos derybų sėkmę. Visi žino, kad taika yra „geriausias faktorius sustabdyti krikščionių emigraciją“ ir galbūt sąlyga daugelio jų sugrįžimui. Pastaruoju atveju yra svarbi ir svarstytina iki 1967 metų karo pasitraukusių šimtų tūkstančių palestiniečių pabėgėlių problema, nes jų, įskaitant krikščionis, Izraelis nepripažįsta ir jų sugrįžimą į gimtąsias vietas blokuoja. Vyskupas V. Šomalis pastebėjo, kad daug kas priklausys nuo derybų eigos, tačiau daugelio išvykusių Šventosios Žemės krikščionių sugrįžimo laukti neverta, nes jie neblogai įsikūrė užsienyje.

Vis dėlto katalikų bendruomenių buvimas Šventojoje Žemėje yra svarbus tiek visuotinei Katalikų Bažnyčiai, tiek ir Izraeliui, pripažįstama paskelbtame komunikate. Jos „suteikia žymų indėlį visuomenės bendrajai gerovei“, ypač dėl gerai išvystytos švietimo ir studijų sistemos, nurodoma pareiškime. Todėl reikia sėkmingai užbaigti jau daugelį metų vykstančias derybas dėl vadinamosios trečiosios „ekonominės“ sutarties tarp Izraelio ir Šventojo Sosto, kuri garantuotų Katalikų Bažnyčios nuosavybės Šventojoje Žemėje teisinę apsaugą ir išspręstų mokesčių problemas. Tam yra sudaryta Dvišalė darbo grupė, kuri nuolat susitinka ir vis praneša apie daromą „pažangą“, tačiau rezultatų kol kas nėra. (1993 metų sutartimi buvo užmegzti Vatikano ir Izraelio diplomatiniai santykiai, 1997 metais Katalikų Bažnyčios institucijoms suteiktas juridinio asmens statusas, tačiau minėti finansiniai bei bažnytinės nuosavybės (šventų vietų) apsaugos dalykai Izraelio įstatymuose lieka nesutvarkyti.)

Baigiamajame susitikimo komunikate reiškiama viltis, kad Dvišalė darbo grupė (kitas jos susitikimas numatytas gruodžio 6 dieną) kuo greičiau užbaigs  savo darbą. Pranešama, kad jos veiklą atidžiau (nors diskretiškai) stebi Jungtinės Valstijos, Prancūzija, Italija ir kitos įtakingos valstybės, suinteresuotos Katalikų Bažnyčios sąlygų Šventojoje Žemėje normalizavimu. „Šis susitarimas skirtas užtikrinti, kad Bažnyčia Izraelyje galėtų tęsti savo misiją ir turėti tam tikras mokesčių nuolaidas, nes pati  negali pakelti finansinės naštos, – primena apaštalinis nuncijus Šventojoje Žemėje arkivyskupas Antonijus Frankas. – Bažnyčia tame regione neturi ekonominių resursų ir išsilaiko iš pasaulio krikščionių labdaringų aukų“. Taip pat reikia išspręsti vadinamąją vizų problemą, nes Izraelis neva saugumo sumetimais dažnai sulaikydamas daugkartinių vizų išdavimą iš arabų šalių atvykstantiems dvasininkams ir vienuoliams sudaro kliūčių pastoraciniam darbui palestiniečių teritorijose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija