2010 m. rugsėjo 10 d.
Nr. 66
(1851)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Į savo esaties šaknis

Kun. Vytenis Vaškelis

Ar turėtų stebinti, kad pas Jėzų rinkdavosi muitininkai ir fariziejai Jo pasiklausyti? Kas geriau galėjo suprasti tuos, kuriuos slėgė asmeninių kalčių našta ir į kuriuos su panieka žvelgė fariziejai bei Rašto aiškintojai, jei ne Tu, Viešpatie? Tu, Jėzau, pas Tave atėjusiųjų nekaltinai, bet ir nepataikavai jų kaltėms. Tu prabildavai taip, kaip tik Dievo Sūnus gali kalbėti – su gailestingumo Širdimi, kurios artumoje iš kitų širdžių pradeda byrėti nuodėmių akmenys ir gyti vidinės kraujuojančios žaizdos. Tu valgei su nusidėjėliais ir dėl to „teisuoliai“ fariziejai sau panosėje murmėjo: „Tas dailidė iš Nazareto prarado bet kokią savigarbą“... Tačiau Tu, Kristau, iš anksto žinojai, kad šis bičiuliškas valgymas su tais, kuriuos kiti mintimis buvo pasmerkę ir nusviedę į gyvenimo šalikeles, išties yra įžanga tos nesibaigiančios laimės šventės, į kurią įžengs kiekvienas, kas bus apsivilkęs Tavuoju malonės drabužiu. Jėzau, todėl ir pateikei pamokantį palyginimą apie šimtą avių ir vieną nuklydusią, kurios simbolizuoja milijardus žmonių. Kai kas nors iš jų pradeda klaidžioti savo  žemųjų ambicijų slėniuose, Tu, Viešpatie, per savo pasiuntinius – Bažnyčios atstovus – stengiesi budinti jų protą ir sąžinę.

Vienas žmogus maldavo: „Man žūtbūt reikia jūsų pagalbos, kitaip išprotėsiu. Mes – mano žmona ir vaikai – gyvename nors dideliame, bet viename kambaryje. Todėl mūsų nervai ant ribos, mes visi šaukiame vienas ant kito. Ne kambarys, o tikras pragaras“. „Ar prižadi daryti viską, ką tau paliepsiu?“ – griežtai paklausė išminčius. „Prisiekiu viską padaryti.“ „Puiku. Kiek turi gyvulių?“ „Karvę, ožką ir šešias vištas.“ „Susivesk juos visus pas save į kambarį. Paskui po savaitės ateik pas mane.“ Mokinys išsigando. Bet juk buvo prižadėjęs paklusti! Taigi susivedė gyvulius. Po savaitės apgailėtinai atrodantis ir dejuodamas jis sugrįžo: „Mano nervai pakrikę. Purvas! Smarvė! Triukšmas! Visi baigiame išprotėti!“ „Grįžk, – tarė išminčius, – ir išvesk gyvulius lauk“. Vyras bėgo namo visą kelią. O kitą dieną grįžo spindinčiomis iš džiaugsmo akimis: „Koks nuostabus gyvenimas! Gyvuliai lauke. Namie tikras rojus – kaip tylu, švaru ir erdvu!“  

Tikrieji to vargšo žmogaus „gyvuliai“, kuriuos reikėjo išvyti laukan – tai jo šeimos pykčiai, nesusivaldymas, nepagarba, neišmintingumas ir kitos blogybės. Jos skleidė nuodėmės tvaiką, ir reikėjo gyvos iliustracijos – gyvulėlių, kad šie neprotingi padarai savaip parodytų tai šeimai kelią į santarvę.

Tačiau kad šeimose įsigalėtų tarpusavio atjauta ir pagarbios tarnystės dvasia, nepakanka nusigręžti nuo bet kokio blogio. Nepalyginti svarbiau – kasdien kviesti Jėzų, kuris vienintelis yra nieku kitu nepakeičiamos kiekvienos šeimos ir visuomenės santarvės pagrindas. Jis ne tik  negrįžtamai išguja (būtinai patiems žmonėms trokštant) bet kokią kaltybę, bet jiems taip pat dovanoja tokią ramybę, taiką ir džiaugsmą, kurios tveria amžinai, ir jų niekas kitas nepajėgus suteikti.  Tuo galėjo įsitikinti ir (garsusis šio sekmadienio Evangelijos personažas) sūnus palaidūnas, kuriam teko ragauti sveikos nuovokos praradimo karčius vaisius: jis godžiai stvėrė jam duotus tėvo pinigus, juos vėjais iššvaistė, o kai turėjo svetimiems tarnauti, raitėsi iš bado ir nevilties, nes matė, kaip jo ganomos kiaulės smagiai ėdė ankščių jovalą, kurio šiukštu jam nebuvo galima net ragauti...  

Tačiau tik tada, kai tam palaidūnui juodoji giltinė tiesiai į akis pažvelgė, jis pradėjo atsikvošėti ir savyje svarstė: „Nors mane slegiančios nuodėmės man šnibžda, jog esu nelaiminga išpera, ir ne tau, Martynai, mėlynas dangus, tačiau kad ir kas su manimi atsitiktų, imsiu ir pasinaudosiu paskutiniu savo išsigelbėjimo šansu: grįšiu tenai, iš kur atėjau“.

Kaip dar kitaip galėjo būti? Jei jau žmogus tvirtai apsisprendė žengti tiesos taku, kokia jėga jį galėtų nukreipti nuo pagrindinio tikslo – Dievo ir grįžimo į savo tikrosios esaties  šaknis? Kai kam jau prasiveria lūpos kuždėdamos: „Kol žmogus gyvena Žemėje, klastūnė nuodėmė dar gali aukštyn kojomis apversti kiekvieno individo gyvenimą...“  Tiesa, įmanoma pasirinkti beprotybę, kad taptum šėtono marionete ir sąmoningai įžeidinėtum Aukščiausiąjį, artimą bei nebepataisomai pakenktum sau. Toks kraštutinio blogio pavyzdys – satanistų juodosios „pamaldos“...

Tačiau ypač iš Naujojo Testamento sklinda perkeičiantys žmogaus būtį gailestingumo spinduliai, skirti tiems, kurie pasiryžo visiems laikams (padedant dieviškai malonei) nutraukti bet kokius ydų saitus. Taip, jie dėl žmogiškos prigimties pasireiškiančio silpnumo retsykiais dar nevalingai parklumpa po kaltės našta. Taip, jie kartais su apaštalu Pauliumi padejuoja: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (Rom 7, 24). Taip, jiems bus leista patirti dvasinės sausros momentus...

Bet dar dažniau jie kels galvas aukštyn (bus atvejų, kai jas iš nuolankumo nuleis) ir melsis šauniojo muitininko atgailos malda (Lk 18, 13 – 14), kuri žmogų nuteisina ir niekada neleidžia jam užmiršti savo būsimo karališkojo išaukštinimo, kad nepaprastos Dievo meilės dėka ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį jie galėtų išvysti gerumo Įsikūnijime – Jėzuje Kristuje (Ef 2, 5 – 7).    

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija