2010 m. rugsėjo 15 d.
Nr. 67
(1852)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Dorą profesorių prisimenant

LKMA nario prof. Alberto Jasiulionio 95-osioms gimimo metinėms

Techn. m. dr. doc. Giedrutis ULOZAS

Lietuvos technikos mokslų veikėjas, Lietuvių katalikų akademijos narys, profesorius Albertas Jasiulionis gimė 1915 m. rugsėjo 20 dieną Peterburge, studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Mechanikos fakultete. Technikos mokslų daktaro laipsnį apsigynė Leningrade, o habilituoto technikos mokslų daktaro laipsnį – Maskvoje. A. Jasiulionis niekada nesigirdavo, nesipuikuodavo, visuomet būdavo korektiškas pašnekovui, tačiau niekada ir nemeluodavo ir neveidmainiavo. Tai buvo tikras lietuvis katalikas.

Su profesoriumi A. Jasiulioniu susipažinau 1956 metais, tapęs LŽŪA Inžinerinio fakulteto antro kurso studentu. Jis skaitė Mašinų mechanizmų teorijos paskaitas.  Jo brėžiniai ir lygčių sprendiniai kreida lentoje visada buvo rašomi idealiai taisyklingai, aiškiai. Dauguma studentų profesorių gerbė ir mylėjo. Tačiau buvo ir tokių, kurie būtent už  reiklumą ir padorumą jo nemėgo.

1961 m. rugsėjo 1 dieną tapau LŽŪA Inžinerinio fakulteto Žemės ūkio elektrifikacijos ir Šiluminės technikos katedros asistentu. Tuomet man buvo tik 25 metai ir nebuvau komjaunuoliu. Artimiau su A. Jasiulioniu susipažinau, kai ši katedra buvo skaidoma į atskiras katedras ir aš nuėjau į naujai sukurtą Mašinų detalių katedrą asistentu, kur dirbau iki 2001 metų. Katedra buvo III rūmuose. Prof. A. Jasiulionis pasikvietė mane dirbti į savo kabinetą. Tačiau jame stengiausi būti kuo mažiau, kad profesoriui netrukdyčiau. Laisvu laiku eidavau į savo lėšomis ir rankomis rūsyje įsirengtą mokslinę laboratoriją, kurioje man talkino studentas Lionginas Matačiūnas. Deja, jis buvo ne komjaunuolis, todėl netiko fakultetui.

Prof. A. Jasiulionis Mašinų mechanizmų teoriją dėstė iki pašalinimo iš LŽŪU, t. y.  iki 2003 metų. Tarp jo bendradarbių ir buvusių doktorantų, dirbusių toje pat katedroje, būta tokių, kurie prisidėjo, kad profesorius būtų išvytas iš fakulteto ir universiteto. Jie buvo įkalbėti taip elgtis, nes kai kam nepatiko, kad profesorius visada buvo teisingas ir korektiškai pasakydavo: „tamstos darbuose nėra mokslo…“ arba pakėlęs ranką Mokslinės Tarybos posėdyje pasiūlydavo doktorantui nesuteikti docento arba profesoriaus vardo ir pasakydavo kodėl.

Tuo metu Mašinų detalių katedros vedėju buvo doc. A. Talalas. Mums, dėstytojams, buvo pranešta, kad įvyks katedros posėdis. Į katedros posėdį susirinko 11 dėstytojų (katedroje iš viso buvo 13 dėstytojų). Posėdyje buvo paskelbta, kad į LŽŪU Mokslinę Tarybą slaptu balsavimu reikia išrinkti prof. A. Jasiulionį arba doc. A. Railą. Posėdžio protokolą pavedė rašyti man. Per du kartus buvo nubalsuota, kad į LŽŪU Mokslinę Tarybą Mašinų detalių katedra siūlo doc. Algirdą Railą 6-iais balsais (5-iais balsais buvo už prof. A. Jasiulionį). Po balsavimo slapta paklausiau V. Karpaus, A. Railos, A. Jasiulionio, A. Pociaus ir G. Ulozos, už ką jie balsavo. Šie man atsakė, kad balsavo už A. Jasiulionį. Likusieji šeši – J. Dromantas, E. Ulickas, A. Talalas, A. Urba, V. Prekeris ir J. Bozys – balsavo prieš. Išgirdęs balsavimo rezultatus prof. A. Jasiulionis atsistojo ir pasakė: „Jeigu aš Jums nereikalingas, išeinu iš LŽŪU“. Visi tylėjo.

Po katedros posėdžio parašiau tris posėdžio protokolo kopijas ir pasirašiau, kad kopijos yra tikros. Vieną kopiją pasilikau sau, o kitas įteikiau prof. A. Jasiulioniui ir doc. A. Railai ir paprašiau padėti namuose į stalčius, kad pamatytų jų anūkai, kaip iš LŽŪU buvo išvytas didis Lietuvos mechanikas. Po kelių dienų profesorius priėjęs prie manęs padavė savo batų šepetį bei muilinę su muilu ir atsisveikindamas ištiesė ranką: „Tu, Giedruti, pelnytai gavai technikos daktaro ir docento vardus – gerbiu tave. Sėkmės toliau čia dirbti“. Daugiau į MMT kabinetą neužsuko.

Su profesoriaus šeimyna teko budėti prie televizijos bokšto Vilniuje 1990 m. sausio 13-osios naktį. Į Vilnių atvykome sausio 12-ąją, kai profesorius pasiūlė man važiuoti į Vilnių su jo šeimyna. Automobilį vairavo jo sūnus Šarūnas. Pirmame bokšto aukšte, prie centrinio įėjimo (kur kabojo trispalvė vėliava), apie 23 val. 30 minučių ten buvę vyrukai pastatė keletą televizorių. Jo pažiūrėti susiviliojo žmonės ir iš kitos bokšto pusės. Tik kai po 24 valandos apie 20 min. bokšto papėdėje ėmė šaudyti iš patrankų, kai pasigirdo tankečių riaumojimas kylant į kalną, supratau, kad tai buvo specialiai iš anksto sugalvotas bokšto „gynėjų“ būdas privilioti žmones iš kitos bokšto pusės, kad atvažiavę su tanketėmis kareiviai per išbyrėjusius langus nekliudomi galėtų sulipti į bokšto vidų. Tanketės su kareiviais apjuosė bokštą, žmonės susikibo rankomis (buvau susikibęs su Šarūnu Jasiulioniu) ir pradėjo šaukti: „Lietuva, Lietuva, Lietuva…“ Tačiau greitai jie išlakstė. Mane į glėbį sugriebė  stambus, žemo ūgio vyras ir prispaudė prie savo krūtinės. Ištrūkti iš jo glėbio nesugebėjau, supratau, kad kareiviai šaudys iš automatų į žmones. Tačiau kareiviai į žmones nešaudė, žinojo, kad kitoje bokšto pusėje jų draugai jau sulipę per langus. Stipruolis kiek palaikęs paleido mane ir dingo tamsoje. Aš iš lėto praėjau šalia stovinčių kareivių link kalno šlaito. Paskui nusileidau į kalno papėdėje esančią gatvę, kur stovėjo tankas, kraipydamas vamzdį. Supratau, kad tankas šaudė iš savo patrankos į dangų tam, kad nuo oro virpėjimo išbyrėtų televizijos bokšto langai. Tai irgi iš anksto buvo rusų karių apgalvotas būdas langams daužyti. Netoli tanko, apie 150 metrų nuotolyje nuo jo, gatvėje stovėjo profesoriaus balta „Volga“. Kai susirinkome visi prie jos, nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. „Volgoje“ užpakalinio stiklo jau nebuvo. Apie stiklą Jasiulioniai nei kelionėje, nei atgal į Kauną, nei vėliau neužsiminė. Namo važiavome tylėdami. Vėliau profesorius buvo apdovanotas Sausio 13-osios medaliu.

 Retkarčiais, kai su sodo vaišėmis aplankydavau prof. A. Jasiulionį jo namuose, pasikalbėdavau apie praeitį ir dabartį. O kai aplankiau jį paskutinį kartą, 2009 m. spalio pradžioje, jis pakvietė savo žmoną Genovaitę, dukras Audrą ir Jūratę bei sūnų Šarūną. Visi susėdom už stalo. Pakėlęs taurelę ištarė: „Šis stikliukas gali būti paskutinis…“ Profesoriui ėjo 94-ti metai. Po mėnesio, lapkričio 27 dieną, ryte man paskambino Jūratė Jasilionytė ir pasakė, kad naktį jos Tėvelis mirė. Atsisveikinti su profesoriumi atvyko techn. m. dr. Jonas Voronavičius, techn. m. dr. doc. Edvardas Laužinskas, techn. m. dr. doc. Milda Skurkaitė, techn. m. dr., Kovo 11-osios akto signataras Povilas Varanauskas, techn. m. dr. doc. Viktoras Karpus ir LŽŪU Mašinų remonto katedros dėstytojai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija