2010 m. rugsėjo 17 d.
Nr. 68
(1853)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Jėzuito viešnagė

Romas BACEVIČIUS,

Stasys POVILAITIS

Kun. Gediminas Kijauskas SJ
Stasio POVILAIČIO nuotrauka

„XXI amžiaus“ redakcijoje lankėsi kun. Gediminas Kijauskas SJ, kuris šiemet šventė tris jubiliejus: minėjo kunigystės 50-metį, jėzuitų vienuolystės 60-metį ir gyvenimo 80-metį. Šis kunigas jėzuitas net 65-erius metus gyveno toli nuo tėvynės ir tik praėjusių metų spalį grįžo į Lietuvą, darbuojasi Vilniuje, Šv. Kazimiero (jėzuitų) bažnyčioje.

Svečias papasakojo apie savo vaikystę Vilkaviškio vyskupijoje, Lankeliškių parapijoje, Galiorkiškės kaime. 1941-ųjų birželio 22-ąją, kai prasidėjo karas, Kijauskų šeima iš pradžių galvojo, kad tai perkūnija. Kai suprato, kad prasidėjo karas, pirma džiuginanti mintis buvo, kad jų šeimai ką tik vykusių trėmimų grėsmė jau praėjo. Tačiau netrukus pasiekė skaudi žinia, kad bolševikai netoliese, Budavonėje, žiauriai nužudė tris kunigus – J. Petriką, V. Balsį ir J. Dabrilą.

1944-ųjų vasarą, artėjant frontui, besitraukiantys vokiečiai ragino juos kelioms savaitėms trauktis į Vakarus. Deja, pasitraukus sugrįžti jau neteko. 14-metis Gediminas su tėvais atsidūrė Vokietijoje, prie Danijos sienos. Daug gyvenimą sukrėtusių įvykių patyręs jaunuolis ėmė galvoti apie kunigystę. Kai jėzuitas Vaclovas Gudauskas išgirdo jo svajones, jis pasiūlė Gediminui susipažinti su jėzuitų programa. Gediminui jėzuitų regula labiausiai patiko dėl to, kad reikėjo ilgai mokytis – net penkiolika metų. Studijas Belgijoje, Kanadoje ir JAV tėvas Gediminas vadina Dievo dovana. 1950 metais tapęs jėzuitu, jis dar 10 metų ruošėsi kunigystei. 1950 metais persikėlė į JAV ir iki 1953 metų gyveno Pensilvanijoje, studijavo Šv. Izaoko Žogo jėzuitų noviciate, o 1953–1961 metais Masačiusetso valstijos Bostono jėzuitų koledže. Kunigu buvo įšventintas 1960 m. birželio 18 dieną. Paskui dar studijavo Belgijoje, Drongene, ir Kanadoje, Monrealyje. Nuo 1965 metų pradėjo dirbti Monrealio Aušros Vartų lietuvių parapijos vikaru, 1967–1977 metais – lietuvių jėzuitų JAV vyresnysis, 1972–1974 metais – Čikagos lietuvių centro direktorius. Kaip jėzuitų vyresnysis, daug važinėjo po šalis, gyveno tarp lietuvių. „Mano parapija buvo ir Monrealyje, ir Montevidėjuje, ir San Paule, – sakė kun. G. Kijauskas SJ. – Jėzuitai yra daugiatautė vienuolija, todėl daug važinėja po pasaulį“. Kun. G. Kijauskas SJ daug metų buvo ateitininkų dvasios vadas, dirbo su skautais. Kunigas sakė, kad net trečios kartos sąmoningų tėvų vaikai, nors tarpusavyje dažniausiai kalbasi angliškai, moka lietuviškai, žino tautos istoriją, šoka, dainuoja ir gieda lietuviškai. Tai nėra lengva gyvenant tarp amerikiečių. O vienoje tarptautinėje skautų stovykloje amerikiečiai žavėjosi lietuviais. Jie iš tiesų išsiskyrė iš kitų vien todėl, kad augo lietuviškumą ir krikščionišką gyvastingumą puoselėjančiose parapijose, kur veikė įvairios tautinės organizacijos. Kunigas visą laiką džiaugėsi galėdamas dirbti su jaunimu, todėl kai pernai spalio 18-ąją uždarė Klivlando Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos parapiją ir baigėsi 35-erius metus joje trukusi lietuvių jėzuitų tarnystė, jam buvo labai liūdna atsisveikinti. Klivlando lietuviai, nors ir turi lietuvių kilmės kunigą, bet jis jau prastai kalba lietuviškai, nors lietuvių kalba būtina sielovadoje ir dvasiniams patarnavimams gausiai iš Lietuvos atvykusiems ir atvykstantiems imigrantams.

Kun. G. Kijauskas dabar yra jėzuitų provincijolo socijus. Stebina jo puiki tartis, nors kunigo gyvenime būta metų, kai nedaug teko kalbėti lietuviškai. Dažniausiai bendravo su kun. Kęstučiu Trimaku. Anglų, vokiečių, prancūzų kalbas mokantis kunigas sakė, kad gimtąją tarmę išsaugojo iš meilės savai kalbai. Kalbėdamas jis vengia tarptautinių žodžių ir stebisi, kad Lietuvos laikraščiai juos taip gausiai vartoja, neieško lietuviškų.

Svečio paprašėme palyginti pokario emigrantus ir šių laikų laimės ieškotojus, papasakoti, kaip vieni su kitais sutaria. Kunigas sakė, kad pokario metais į Jungtines Valstijas atvykę emigrantai be asmeninių rūpesčių (reikėjo įsikurti, susirasti darbą, saugoti vaikų lietuvybę) turėjo „degantį“ klausimą – Lietuvos pavergimo reikalą. Jie labai stengėsi išlaikyti lietuvybę, būrėsi į bendruomenes, ieškojo būdų padėti Lietuvai išsivaduoti. Dabar į JAV atvyksta dažniausiai tie, kuriems rūpi kuo greičiau ir daugiau dolerių užsidirbti. Lietuva jau laisva, todėl dėl lietuvybės nėra reikalo stengtis, o ją palaikyti daug kas nemato tikslo. Kunigas sakė savo parapijoje Klivlende sutikęs daug naujų emigrantų, su kuriais gerai sutarė, jie labai puikūs lietuviai – svarbiausia, kad atsirastų žmogus, kuris juos sutelktų, pakviestų, galėtų vadovauti. Jei kas pakviečia, jie puikiai įsijungia: ir renginiuose dalyvauja, ir skaitinių šv. Mišiose skaito. „Jaunimas mėgsta gyvybę, nori daug įvairios veiklos, todėl reikia stengtis jam padėti, – sakė kun. G. Kijauskas. – Džiaugiuosi, kad dirbau tokioje parapijoje, kur viskas vyko kuo puikiausiai“. Lygindamas pokario ir šių laikų emigrantus kunigas pastebėjo, kad jam atvykus į JAV niekas neklausė, ar jis legalus, ar nelegalas, o dabar tai būna dažnas klausimas, labai apsunkinantis atvykėlių gyvenimą. Pasak kunigo, širdį skauda, kai naujieji emigrantai, vadinami rusais, „tarybukais“ ar „sovietukais“, užsisklendžia ir tampa bedvasiais, beširdžiais. Atvyko užsidirbti, o kas toliau? Kai vyresnieji emigrantai jų nepriima į savo ratą, žmonės labai išgyvena, kartais ima išgėrinėti, tampa priklausomi nuo alkoholio. „Aš tikrai nelinkęs smerkti naujųjų emigrantų vien už tai, kad jie atvyko į Ameriką dolerių užsidirbti“, – sakė kun. G. Kijauskas SJ. Paklaustas, ar ne mažokai kunigų pokario emigrantai, būdami laisvi, išaugino, svečias džiaugėsi, kad bent keli jų – kun. Antanas Saulaitis, kun. prof. Arvydas Žygas, prel. Edmundas Putrimas, vysk. Gintaras Grušas – plačiai žinomi. Laisvajame pasaulyje augantis jaunimas turi labai didelį pasirinkimą, o jei taps kunigu, sumažės jo galimybės bendrauti su lietuviais, nes vyskupas paskirs ten, kur lietuvių nėra.

Kun. G. Kijauskui SJ iš Klivlando išvykstant į Lietuvą tenykščiai lietuviai sakė, kad čia bus blogai, tačiau jis nesiskundžia. Tik keistas jausmas kartais apima, kai aukodamas šv. Mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje pagalvoja, jog sovietų okupacijos metais čia buvo ateizmo muziejus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija