| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dangus daugiau nei pragaras Kun. Vytenis Vaškelis
Graži pasakaitė ir tiek. Tokius žodžius galėtume ištarti, jei palyginimas apie turtuolį, atsidūrusį nesibaigiančiuose kentėjimuose, ir elgetą Lozorių, išaukštintą amžinojo Jeruzalės miesto aukštikalnėse, nebūtų paskelbtas paties Dievo Sūnaus, kuriam priklauso laikai ir visa, kas amžina. Mąstantys tikintieji supranta, kad jei nebūtų įvykęs Gelbėtojo Jėzaus atpirkimas, žmogaus egzistencija tebebūtų ne tik chaotiška, bet ir beprasmė. Nes jei po šio gyvenimo nėra kito, tada kiekvieno iš mūsų po mirties laukia apokalipsiška lemtis absoliutus sunaikinimas. Tuomet mus gali apvaldyti eretiška mintis: geriau gal nebūčiau gimęs... Ačiū Dievui, kad Jis visų mūsų gimimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą iš numirusiųjų įprasmino Jėzuje Kristuje. Nors mūsų išgelbėjimo kaina buvo neįtikėtinai didi - nekalčiausiojo Dievo Avinėlio kraujas, pralietas Golgotoje, tačiau po Jėzaus mirties ir Prisikėlimo Dangus ir Žemė taip tvirtai susikibo rankomis, jog niekas nepajėgs įveikti šios neišardomos vienybės. Todėl, atrodo, kad gera žinia visiems, kurie panašiai kaip neturtėlis Lozorius neišvengiamai susiduria su skurdo bėdomis jie bet kokiu atveju susilauks amžinybėje pagalbos, nes dieviškasis gailestingumas triumfuoja prieš teisingumą. Tačiau dieviškieji amžinybės vartai savaime neatsiveria visiems šio pasaulio elgetėlėms, nes įmanoma, pavyzdžiui, alkti kasdienės duonos ir piktai prunkšti Dievo akivaizdoje. Kun. Anthony de Mello SJ vienoje knygoje pateikė tokią istoriją. Kartą Abraomas pakvietė elgetą į savo palapinę pasistiprinti. Palaiminus stalą šis ėmė keikti Dievą sakydamas, kad negalįs pakęsti Jo vardo. Abraomas pasipiktino ir koneveikiantįjį Dievą išmetė lauk. Naktį, kai Abraomas meldėsi, Viešpats jam tarė: Šis žmogus keikia ir užgaulioja mane jau penkiasdešimt metų, o vis tiek kiekvieną dieną jam duodu kuo pasistiprinti. Negi negalėjai pavalgyti su juo tą vienintelį kartą? Galbūt tas elgeta dėl to, kad neapkentė Dievo, buvo apsėstas demono. Bet Dievas jį net ir tokį mylėjo bei globojo. Galbūt šis vargšas žmogus, jei tik jį Abraomas tą vienintelį kartą būtų pasotinęs, Visagalio malonei veikiant (paveiktas Abraomo paslaugumo), pagaliau būtų ėmęs ir bent tądien prikandęs liežuvį... Galbūt tai būtų buvusi dieviškoji investicija burnojusiojo atsivertimui, nes jei Viešpats mus savaip įkvepia padėti kitiems, tai Jis neklaidingai žino, ką darąs. Tarkim, užkietėjęs piktadarys, sąmoningai atmetęs bet kokį norą pasitaisyti, patenka į pragarą. Jam gyvenant Žemėje buvo momentas, kai jis kito žmogaus kilnaus poelgio paveiktas, ėmė ir netikėtai susilaikė nuo piktadarybės, kurią jau manė darysiąs. Tikėtina, kad vien dėl to jis amžinojo Šeolo tamsoje mažiau patirs jo sąžinę deginančių kančių. Atrodo, kad tai pernelyg mažas laimėjimas, bet jis vis tiek bent per nago juodymą palengvina dalią to asmens, kurio visi gyvenimo darbai liudijo, kad jis išties yra vertas atsidurti amžinojo dantų griežimo kakofonijoje (Mt 13, 42). Muso, garsus savo laikų išminčius, keliavo drauge su savo mokiniu. Jiedu priėjo upę ir įlipo į valtį. Jau buvo beatsispirią nuo kranto, bet pribėgo girtas samurajus ir įšoko į perpildytą valtį, vos jos nenuskandindamas. Jis joje pradėjo blaškytis tarsi laukinis, todėl valtininkas prašė jį nurimti. Mes susikišę čia kaip agrastai stiklainyje, - čaižiai riktelėjo samurajus. Staiga jis pastebėjo Muso ir sušuko: Štai! Meskime šį šventą vyrą per bortą! Truputį kantrybės, - taikiai atsiliepė Muso. Netrukus pasieksime krantą. Ką? Drįsti mane mokyti kantrybės? suriaumojo įsibrovėlis. Klausyk, jei neiššoksi pats, tuojau pat išbruksiu tave per bortą! Rami išminčiaus veido išraiška taip įsiutino samurajų, kad šis priėjęs prie Muso smogė jam į veidą ir jį sukruvino. Mokiniui to jau pakako. Jis buvo stiprus vyras, todėl tarė: Už tokį poelgį šis žmogus nusipelnė mirties. Ko jaudinies dėl tokių smulkmenų? tarė Muso šypsodamasis. Tokios situacijos geriausia proga pasitikrinti, ko išmokai. Niekuomet nepamiršk, kad kantrybė yra nepalyginamai daugiau nei ištartas žodis. Tai taręs, parašė trumpą eilėraštį: Mušeika ir tas, kurį muša: jie tik aktoriai pjesėje, trumputėje kaip sapnas. Jei pjesės režisierius Dievas, o pati pjesė gyvenimas, tuomet šio sekmadienio Evangelijoje minimi turtuolis ir vargšas Lozorius yra blogio ir gėrio personažai, kurie išreiškia visų žmonių slėpiningus lūkesčius ir galutinius apsisprendimus. Vieni iš jų renkasi nuodėmių motinos puikybės kelią ir dėl širdies sustabarėjimo rizikuoja, pasak šv. Faustinos Kovalskos, patekti į pragarą, kuriuo netikėjo (beje, jai Dievas leido išvysti apverktiną amžinosios mirties tikrovę), o kiti žengia teisiųjų kantrybės taku ir, jausdamiesi šiame pasaulyje kaip ateiviai ir svečiai (1 Pt 2, 11), nuolankiai priima iš Viešpaties rankų tobulą dovaną vidinės laisvės šviesą ir neužgesinamą meilės liepsną, kuri žemiškosios skaistyklos ugnimi (per įvairiausius Dievo Apvaizdos leistus išbandymus) nuskaistina sielų vidų, idant jos visiškai pasiruoštų galutiniam susivienijimui su Dievu, kuris faktiškai ir yra pats DANGUS.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |