2010 m. rugsėjo 24 d.
Nr. 70
(1855)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Belskite – ir bus atidaryta

Albinas BERNOTAS

Kan. Pranas Liutvinas apie 1983 metus

Už mašinos lango pakele driekdamiesi trūkinėjančiu punktyru per nakties tamsumą lekia balkšvo sniego ruožai, kūlversčiais per griovius verčiasi susikūprinusios, susmegusios pusnys, tokios pat purvinai balkšvos kaip ir visur aplink sūkuriuojantys ūkanų tumulai, net sunku patamsy atskirti, kur ten pavasarinio sniego likučiai pagrioviuos slūgso, o kur nuo atbundančios po žiemos miego drėgnos ir šalvėjančios velėnos vaiduokliški miglų draiskalai aukštyn besiraivydami rangosi… Bet mudviem su Vituku šiąnakt nelabai ir rūpi nei tos visokiausias figūras aplink laukuos išdarinėjančios miglos, nei tie ištižę sniegai, tiesa, mane vežiojančiam giminaičiui Vitukui gal kiek ir rūpi, nes jis prie vairo, pažliugęs duobėtas kelias mašiną kratydamas mėto į visas puses, tik ir stebeilyk išpūtęs akis, kad kiek užsižiopsojęs neįlėktum į griovį, pilną vandeningos sniego košės. „Žiūrėk, – lėtindamas mašinos greitį man sako Vitukas, – žiūrėk, ar čia jau tik nebus tas pats posūkis, apie kurį mums ligoninėje kalbėjo ta seselė?“ Nespėjus man nė gerai apsidairyti, mašina staigiai pasuka į dešinę, kiek pariedėjus apsisuka ir sustoja, užgęsta šviesos, tada išlipęs nelabai ką įžiūrėsi, balkšvi miglų tumulai atkakliai grumiasi su nakties tamsuma, ir šių naktinių gamtos grumtynių įkarštyje vis dėlto akyse netrukus pasidaro lyg ir šviesiau, jau matau, kad esam atsidūrę tarsi kokiam dideliam senais medžiais apaugusiam kieme ar aikštelėje, netoliese niūkso tamsus ilgas namas. „Tai čia turbūt ir bus klebonija“, – sako Vitukas. Nuėjęs prie to namo pusiau apgraibom susirandu duris, nedrąsiai krumpliais pabeldžiu. Tyla. Antrąsyk pabeldžiu stipriau. Vėl ta pati tyla. Palei sieną skersom slinkdamas užčiuopiu lango rėmą. Pabarbenu į šaltą stiklą galais pirštų, atsargiai, lyg liesčiau skaudžią žaizdą, turbūt todėl ir stojusi tyla darosi kažkokia maudžianti, smilkiniuos vis skaudžiau sutvinksinti. Namo viduje nė menkiausio garso, atrodo, lyg čia niekas nebegyventų, lyg čia būtų seniai visi išmirę, lyg čia nebūtų likę nė gyvos dvasios, – tokios galvoje pakrikai šmėstelėjusios minčių nuotrupos paragina į langą barkštelėti kiek drąsiau ir stipriau. Į mano barkštelėjimą panašiu barkštelėjimu kažkas atsiliepia ir namo viduje, lyg koks aidas, kaip tikras aidas, po kurio įsivyrauja dar didesnė tyla. Ką daryti? O ką čia daugiau darysi, belieka tik važiuoti atgal nieko nepešus. Belskite – ir jums bus atidaryta… Prisimenu evangelinius žodžius, šimtus kartų girdėtus bažnyčioje nuo pat vaikystės. Tamsoje niekas nemato mano kreivos šypsenos. Nemato, bet paskutinius kumščių smūgius į duris atsisveikinant vis dėlto išgirdo. Labai apsidžiaugiu, kad naktis, tamsa, todėl ir mano kreivo šypsnio, išskyrus Dievą, niekas daugiau nepastebėjo, nematė. Niekada nereikia, galvoju, paskubom susierzinus dėl ko šaipytis iš šventų dalykų, reikia turėti šventos kantrybės. Laukujės durys, žinoma, neatsidaro, bet atsidaro kitos durys, ten, kažkur toliau namo viduje, ir pasigirsta balsas, kaip man pasirodė, senyvo, sakyčiau, ne išsigandusio, bet kažko labai bijančio ar įgąsdinto žmogaus.

Kokie laikai, pagalvojau, toks ir balsas. Juk tai 1986 metai…

– Ko jums reikia, gerbiamieji?

– Ligoninėje miršta mano motina, – sakau, – prie jos mirties patalo reikalingas kunigas.

– Kokioj ligoninėj?

– Kaune. Čia netoli. Miesto pakrašty…

– Tai ko nevažiavot į miestą?

– Ligoninėje mums patarė važiuoti pas jus.

– Naktimis aš niekur nevažinėju. Atvažiuokit, kai prašvis.

– Tada jau bus vėlu.

– Iš kur jūs žinot, kad bus vėlu?

– Gydytojas sakė. Labai prašau, neatsisakykit…

– Jūsų mirštančią motiną aš dabar tuoj pat palaiminsiu – tai tas pats kaip ir nuvykti pas ligonį su paskutiniais sakramentais.

– Labai prašau, kunige, neatsisakykit…

– Aš ir neatsisakau, aš laiminu. Labanakt, gerbiamasis, laiminu mirštančiąją ir jus patį.

Stovėjau prieš tamsias užrakintas duris ir mane pjaute pjovė didelė abejonė, labai tą valandėlę norėjau, bet niekaip negalėjau savęs  įtikinti, kad šventąją Komuniją ir paskutinį patepimą gali pakeisti palaiminimas, kurį suteikia kunigas už tamsių prieš pat mano nosį užrakintų durų, toli nuo mano motinos, kuriai šiame pasaulyje beliko valanda, pusvalandis, keliolika minučių, vienas Dievas težino, kiek jau beliko…

„Tai ko nevažiavot į miestą?“ – prisiminiau ką tik girdėtą kunigo klausimą. Ačiū, kunigėli, tikrai labai ačiū už vertingą patarimą. „Vituk! – šaukiu bėgdamas prie mašinos. Vituk, greičiau spaudžiam į miestą, į patį Kauną!“

O tame Kaune, Dievuliau tu mano, vėl tas pats, vėl tokios pat tamsios užrakintos durys ir gūdi tyla į jas pasibeldus. Rankos nusviro galutinai, kol kratysiuos mašinoj nuo durų prie durų, tyliai sau galvoju, motina, mano mamutė ne tik numirs, bet ir sustings, suledės jos rankos, gyvos nesulaukusios sūnaus paskutinio prisilietimo amžiams atsisveikinant. „Vituk! – vėl šaukiu, – važiuojam atgal į ligoninę, aš beldžiausi, bet, deja, man niekur nebuvo atidaryta…“ Bėgdamas pro klebonijos kampą, viename lange lyg ir spėjau pamatyti, kaip kažkas baltas šmėstelėjo. Jau man angelai pradėjo vaidentis, – didelės nevilties ir kartėlio apimtas tariau pats sau, vėl nesmagiai panosėje išraitydamas tą savo kreivą šypsenėlę. Prisižiūrėjau važiuodamas į tuos tamsumoj balkšvuojančius kuprotus pusnynus šalikelėse ir miglų tumulus laukuose, tai dabar sniegų ir miglos balti stulpai man štai vaidenasi net klebonijos tamsiuos languos. Bet ne, suklūstu mirksniui stabtelėjęs, ne, ne angelas baltas, ne sniegai, ne migla, o lango orlaidės atkabinamas knabliukas linksmai klaktelėjo nakties tylumoj… Lange, matyt, ką tik iš guolio pašokusio žmogaus baltas siluetas aiškiai šmėsuoja man prieš akis.

Kitais sykiais niekad nebūčiau patikėjęs, kad atkabinamo lango knabliuko ir atidaromos orlaidės garsas mane galėtų paveikti taip džiaugsmingai. Taip viltingai… Nebent… Kas – nebent? Nebent jaunystės metais nuėjus naktį… kur nuėjus? Patys žinot, kur jauni naktimis vaikštinėja… Tačiau klebonijos kieme ir dar motinos mirties valandą tokius vaizdinius reikia vyte vyt tuoj pat iš galvos ir neužmiršt, kad kipšas uodegos galiuku kartais mėgsta pamaišyt žmogaus smegeninę netgi dar rimtesniais atvejais. Esu girdėjęs, kad pasitaiko, kai žmogus su pertemptais nervais net prie artimo žmogaus karsto nusikvatoja… Visko gyvenime būna, ir, matyt, visa tai gerai suprato, nujautė, iš mudviejų su Vituku neramaus lakstymo nustatė ir tasai baltas žmogus tamsiame Aukštosios Panemunės klebonijos lange. Tiksliai neprisimenu žodžių, kuriais jis į mudu su Vituku kreipdamasis prabilo, tik prisimenu, kad tai buvo ne klausiantys, ne kokie ten, kad ir mandagiai pasakyti, priekaištaujantys žodžiai tokiems naktibaldoms, ne, anaiptol, tai buvo raminantys, pilni užuojautos žodžiai. Kunigas, matyt, iš tolo pajuto ir pamatė, kad aplinkui kleboniją bėginėja žmogeliai, kurie jau darosi panašūs į tuos čia ką tik mūsų minėtuosius, kurie ne vietoj ir ne laiku ima kartais ir graudžiai verkdami nusikvatoja. „Tokiais baisiais keliais, ir visą naktį ant kojų, ir tokią sunkią valandą, ar dar turėsit kantrybės porą minučių palaukti, kol apsirengsiu?“ – maždaug šitokiais žodžiais kunigas baigė mūsų pasikalbėjimą prie klebonijos lango. Tiesa, prieš tai vienu tarpu pasiįdomavo, kas gi tokia ir iš kur toji ligonėlė, o kai išgirdo, kad iš Griškabūdžio, sukluso, sako, „ne vienerius metus ten klebonavau, paties mamutę gerai prisimenu, matot, koks nedidelis Dievo pasaulis, jūs atvažiavot pas mane vidurnaktį, blogais keliais ir tamsumoj, bet atvažiavot labai tiksliu adresu, adresu, kurį davė jums turbūt pats Dievas, kad aš kaip kunigas savo buvusiai parapijietei padėčiau įžengti pro ano pasaulio vartus“.

Na, tokių iškilmingų žodžių kunigėlis, be abejo, netarė, jis kalbėjo tą patį, bet daug paprasčiau ir kasdieniškiau. Jis labai skubėjo, tad klebonijos tarpduryje užsimesdamas ant pečių paltą ir sėsdamas į mašiną lyg ko teisindamasis pasakė:

– O dabar trumpam dar turėsim užsukti į bažnyčią.

Abu su Vituku supratom: bažnyčioje Komunija, šventieji aliejai ir visa kita, kas bus reikalinga kunigui prie ligonės atliekant apeigas, kuriose, deja, man neteko dalyvauti, nes vos spėjus grįžti, sužinojau, kad manęs labai ieško daktarai, kadangi ligonės būklė kas minutę beviltiškai blogėja. Tik kunigui išvažiuojant, koridoriuje su juo persimetėm keliais nereikšmingais žodžiais, o man apgailestaujant, kad tokia trumpa mudviejų pažintis ir kad atvažiuojant negalėjome kalbėtis, jis tarsi kiek nustebęs nusišypsojo:

– Kodėl negalėjome? Galėjome.

Aš sutrikau: kunigo lydėti pas ligonį man niekada lig tol nebuvo tekę, bet iš mažens vis girdėdavau, kad tokiu atveju su kunigu kalbėtis nepridera, negalima. „Kai kunigas prie savo krūtinės priglaudęs veža Dievą, – kalbėdavo mano gimtųjų Urvinių kaimo žmonės, – kunigą kalbinti kasdieniais žodžiais būtų didi nepagarba Aukščiausiajam, gal net nuodėmė“. Tačiau laikai keičiasi, daug kas pakito ir bažnytinėje liturgijoje, deja, apie tai su kunigu pakalbėti tada nebuvo laiko…

Atgal Aukštosios Panemunės kleboną Praną Liutviną Vitukas vežė vienas. Grįžęs pasakojo, kad kunigėlis visą kelią apie mane vis klausinėjo ir klausinėjo, matyt, norėdamas bent tokiu būdu šiek tiek arčiau susipažinti su savo buvusios parapijietės sūnumi. Prie klebonijos liepęs Vitukui kiek palūkėti, o pats nuskubėjęs vidun ir netrukus atnešęs ir įdavęs man maldaknygę. Prie mirštančios motinos guolio 1986 metų kovo 18 dienos 7 valandą ryto kunigo Prano Liutvino man dovanotą ir Vituko perduotą maldaknygę aš paėmiau į savo rankas. Ir turiu, laikau ją savo rankose po šiai dienai. Ji man primena motinos, mamutės skaudžią netektį. Ir taip pat primena baltą žmogaus siluetą tamsiame klebonijos lange. Tai buvo nežemiškas reginys, juo labiau nežemiškas, kad tą neužmirštamą sopulingą naktį be jokio atsako beldžiantis į užrakintas duris ir praradus paskutinę viltį ir tikėjimą, tos durys netikėtai pagaliau atsivėrė! Plačiai atsivėrė naktį – tokią gūdžią ir miglotą, kad atrodė, nepaliks vietos mažiausiai prošvaistės galimybei nei danguje, nei širdyje.

Garsus Zanavykų krašto žmogus – mums visiems puikiausiai žinomas fotomenininkas (o ir literatas!) Bernardas Aleknavičius štai ką man neseniai laiške rašė: „Kanauninkas teol. lic. Pranas Liutvinas, buvęs Aukštosios Panemunės klebonas, mūsų kraštietis – zanavykas iš Sutkų… gyvena Kaune… šiuo  metu altaristas, bet aktyvus zanavykas, kuris visada norėjo ir nori padėti žmonėms. Visa tai esi ir pats patyręs“.

Šventą teisybę Bernardas šneka, bet kas gi yra pasakęs, kad tikėti – lengva? Nėra lengva, bent man – tai tikrai nėra. Todėl ir beldiesi žmogus – ir nebūtinai visada į duris beldiesi – ir beldiesi kartais pačiu netinkamiausiu, pačiu nepatogiausiu kitiems žmonėms metu – gūdžiam vidurnakty, ir besibelsdamas dažnai net prarandi viltį prisibelsti. Ir kaip tada, juodžiausią nevilties valandą, apsidžiaugi, kai tamsiame lange šmėsteli baltas siluetas – lyg angelo, lyg ne angelo – lyg dangui, bet kartu ir žemelei priklausanti šviesi spindulinga būtybė, kuri, anot Bernardo, „visada norėjo ir nori padėti žmonėms“. Ačiū likimui ir Dievui, kad ir man buvo lemta visa tai patirti.

Argirdiškė, Švenčionių rajonas
2010 metų rugpjūtis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija