2010 m. rugsėjo 24 d.
Nr. 70
(1855)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Praeities ir dabarties aidai

Giedrius Grabauskas -Karoblis

Rugsėjo 10 dieną prasidėjusi Seimo rudens sesija gali būti karšta ir skandalinga. Joje bus svarstoma daug įstatymų projektų, dėl kurių priėmimo virs atkakli kova, nes valdančoji dauguma labai trapi – turi vos vieno balso persvarą. Jau sesijos pradžioje paskelbta, kad į vieną frakciją susijungė Liberalų ir centro sąjungos bei Tautos prisikėlimo frakcija. Šios naujos frakcijos seniūnu išrinktas Algis Čaplikas. Parlamentinė opozicija po ilgo delsimo išsirinko naują lyderį – juo tapo socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius. Seime pastaruoju metu regimas vis glaudesnis įvairioms frakcijoms priklausančių reakcingų ir korumpuotų Seimo narių bendradarbiavimas. Pažangių permainų baimė akivaizdi – jei prasidėtų esminiai korupcijos tyrimai, teisiamųjų suole atsidurtų mažiausiai keliolika Seimo narių, jų bendrininkai iš įvairių ministerijų bei kitų valstybės žinybų, grėsmė iškiltų ir kai kuriems koncernams, jau daugelį metų pervedantiems didžiules sumas kai kurioms partijoms ir politikams. Dalis tų pinigų eina neoficialiu keliu – į partijų „juodąsias kasas“. Šie įtakingi koncernai yra susiję su KGB struktūromis ir organizuoja įvairias šmeižto kampanijas prieš pažangius politikus, visuomenės veikėjus bei žurnalistus.

Ciniškas melas visada buvo vienas pagrindinių KGB ginklų. O tai, kad melas ir klasta vis dar dominuoja kai kurių atsakingų valstybės institucijų darbe, nėra atsitiktinis reiškinys. Juk Generalinėje prokuratūroje darbuojasi buvęs KGB pareigūnas A. Stepučinskas ir kiti su KGB susiję asmenys. Buvę KGB kadriniai darbuotojai, rezervistai ir agentai dirba Aplinkos, Švietimo ir mokslo ministerijose (anksčiau ir Finansų), Lietuvos verslo paramos agentūroje, didžiųjų miestų savivaldybėse, kai kuriose Lietuvos ambasadose užsienyje. Ir Seime dirba nemažai su KGB susijusių veikėjų. Tai, kad įtakingi valstybės pareigūnai akivaizdžiai meluoja, yra tiesiog valstybės kompromitacija. Štai gegužės mėnesį laikinai ėjęs generalinio prokuroro pareigas R. Petrauskas apsimelavo, pareiškęs, kad ant šalia D. Kedžio kūno rasto pistoleto aptikti šio kovotojo su pedofilija pirštų antspaudai. Iš tiesų D. Kedžio pėdsakų ant pistoleto nerasta – tai paaiškėjo, kai jo seseriai Neringa Venckienė gavo oficialias ekspertų išvadas. O tai, kai 2009 metų spalio 5 dieną D. Kedžio dukrelė buvo neteisėtai pagrobta, uždaryta į psichiatrijos ligoninę ir prievarta laikyta ten savaitę – tai jau akivaizdus žmogaus teisių pažeidimo pavyzdys. Beje, ikiteisminis tyrimas dėl šio brutalaus nusikaltimo iki šiol nepradėtas. Visi šie faktai liudija apie mūsų šalyje realiai egzistuojantį teisinį nihilizmą.

Karštas politinis ruduo tarsi siūlo įžvelgti istorines paraleles. Rudens periodai dažnai būdavo lemtingi tiek Lietuvai, tiek toli nuo Lietuvos esančiai, bet broliškai valstybei – Gruzijai. Lietuvai buvo lemtingas 1920 metų ruduo, kai galutinai paaiškėjo, kad besikurianti Lietuvos valstybė atsilaikė prieš agresorius – bolševikus, bermontininkus ir lenkų karinę agresiją. 1940 rudenį Lietuvoje įsigalėjo sovietinės represijos, daugybė žmonių buvo suimta ir uždaryta kalėjimuose, kai kurie slapstėsi, nenorėdami patekti į NKVD gniaužtus. 1990 ir 1991 metų rudens periodai mūsų kraštui irgi buvo lemtingi – 1990 rudenį grėsė karinė sovietinių struktūrų grėsmė, o 1991 metų rudenį, jau irstant Sovietų Sąjungai, Lietuva de facto pripažinta kaip nepriklausoma valstybė. Gruzijai lemtingas buvo 1917 ruduo, kai pradėjo kurtis nepriklausoma Gruzijos valstybė. 1991 lapkritį Gruzijoje prasidėjo ginkluotas maištas, o 1992 metų vasario mėnesį maištininkų būriai galutinai nuvertė demokratinę Z. Gamsachurdijos vyriausybę. 2003 metų lapkritį šalyje įvyko „rožių revoliucija“, buvo nuverstas korumpuotas E. Ševardnadzės režimas ir valdžią perėmė demokratinė M. Saakašvilio vyriausybė.

Tokia jau visų laikų istorijos raida. Deja, vis dar atsiranda žmonių, kuriems didžiausi autoritetai išlieka tironai arba savanaudžiai populistai – J. Stalinas, A. Hitleris, B. Musolinis, S. Miloševičius, S. Berluskonis, A. Brazauskas. Tačiau tironų ir populistų garbinimo kultas veda į aklavietę. Lietuvoje turime daug garbingų ir šalies laisvę, už teisingumą kovojusių asmenybių – tai pokario partizanų vadai Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Lukša-Šarūnas, Vladas Montvydas, Petras Tamošiūnas, jau sovietmečio saulėlydyje nužudyti kunigai Juozas Zdebskis ir Bronius Laurinavičius, atkurtoje nepriklausomos Lietuvos valstybėje nužudytas pulkininkas Vytautas Pociūnas ir kovotojas su pedofilija Drąsius Kedys. Ir Gruzijoje yra daug ryškių asmenybių: kriminalinių ir kagėbistinių jėgų aljanso nuverstas Gruzijos prezidentas Z. Gamsachurdija, kovojęs su išdavikais ir su ginklu rankose žuvęs 1993 m. gruodžio 31 dieną, 1918–1921 metais egzistavusios nepriklausomos Gruzijos valstybės lyderiai I. Ceretelis ir G. Čcheidzė. Ir kituose pokomunistiniuose kraštuose prisimenamos ryškios patriotinės asmenybės: Ukrainoje – pokario partizanų lyderis S. Bandera, Lenkijoje – kunigas J. Popieluška, politikai B. Geremekas, J. Kuronis, L. Kačynskis.  2000–2004 metais Lenkijoje J.Kuronis kvietė kovoti su įsigalėjusia oligarchija už laisvę ir teisingumą, o politikas L. Kačynskis 2005 metais buvo išrinktas šalies prezidentu ir pradėjo vykdyti ryžtingas reformas, susidorojo su oligarchais ir atkūrė teisinę valstybę. 2004 m. balandžio mėnesį „Teisės ir teisingumo“ partijos mitinge Varšuvoje vienas legendinio  „Solidarumo“ įkūrėjų J. Kuronis kalbėjo: „Jums, mielieji, teks įvykdyti tai, ko nesugebėjo padaryti dabartinis politinis elitas: sukurti naują visuomenę, atgaivinti laisvės, lygybės ir socialinio teisingumo idealus“. J. Kuronis mirė po kelių mėnesių, o 2005 m. rudenį Lenkijoje prasidėjo esminės reformos – brolių Kačynskių valdymo era. Lietuvoje su nostalgija prisimenami 1988–1991 metai – Atgimimo periodas ir kova už nepriklausomos valstybės atkūrimą. Tuomet būta visko – ir didžiulių mitingų, ir gražių minėjimų ir sunkių išbandymų, bet tauta nepalūžo. Ir šiuo metu Lietuvai atėjo sunkių išbandymų metas: patriotinės jėgos kovoja su išdavikais, Kremliaus „kurmiais“, korupcinių klanų lyderiais. Mes negalime palūžti.  Pažvelkime į praeities istoriją – juk nepaisant įvairių kliūčių ir priešiškų jėgų antpuolių atsilaikėme.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija