2010 m. rugsėjo 24 d.
Nr. 70
(1855)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Nejaučia, kad pučia tą pačią dūdą…

Vis laukiam, laukiam, kad Lietuvos jaunimas tartų svarų žodį politinėj veikloj, o jaunimo beveik negirdėti, nes jis išplaukęs į užsienį. Kodėl tokia milžiniška emigracija? Yra valstybių, kuriose gyvenimo lygis kur kas žemesnis, bet gyventojai neišsibėgioja po užsienius. Gal lietuviai kitose šalyse ieško teisybės ir laisvės? Mano nuomone, emigracijos priežastys – ne tik darbo ieškojimas, bet ir tai, kad lietuviai mažiau myli savo šalį. Lietuvoje vis dar nėra tikro pilietinio patriotinio auklėjimo, nes švietimą tebetvarko tokie patys žmonės, kaip prieš 30 ar 40 metų. Po savęs jie palieka panašiai išauklėtus mokinius...

Atgavus Nepriklausomybę daugelyje įstaigų niekas nepasikeitė – išliko tokia pati pareigūnų mąstysena ir darbo principai. Sąjūdis buvo laikina „pašauktinių kariuomenė“ – atliko savo pareigą ir išsiskirstė. Be to, visuose jo vadovybės lygiuose buvo prikaišiota daugybė KGB agentų. Krašto reikalus tvarkyti turėjo pastovesnė struktūra. Nekomunistinė Nepriklausomybės partija greit buvo sužlugdyta, o kitose partijose knibžda ne tik buvusieji, bet ir naujai išaugę karjeristai, kyšininkai, verslo grupių statytiniai. Desovietizacijos bandymai tvoja tik patiems desovietizatoriams.

Tad valdininkija iki šiol – grynai sovietinė. Nors oficialus daugumos gyventojų tikėjimas – katalikybė, bet iš tikrųjų vyrauja aukso veršio garbinimas, o moralinės vertybės tokiems „tikintiesiems“ bevertės, netgi sukelia panieką ir neapykantą. Lietuvos pareigūnams patriotizmas tėra idiotizmas, pasak vieno „pragmatiko“. Gaila, kad toks požiūris būdingas ne tik valdininkams, bet ir daliai sovietizuotų piliečių. 1940 metais nieko nereiškė, kad ministras pirmininkas buvo V. Krėvė-Mickevičius – vis tiek vyko Lietuvos apiplėšimas, gyventojų areštai, žudymai, trėmimai. Taip ir dabar neturi net mažiausios reikšmės, kad ministras pirmininkas yra konservatorius. Greta jo sovietiniai valdininkai netrukdomi toliau naikina lietuvių tautą.

Prieš kelerius metus Marijampolėj stovėjusio dalinio vadas nusprendė, kad neverta kareivių varginti per paradus valstybinių švenčių proga – taip ir buvo padaryta. (Dabar šis karininkas – aukštas NATO pareigūnas.) Keli Marijampolės apskrities viršininkai buvo konservatoriai. Niekas dėl to nepasikeitė. Tiesą sakant, buvo surengta konferencija mokytojams pokario rezistencinės kovos, tremties, tai yra lietuvių tautos naikinimo, klausimais. Bet mokytojams iki šiol kur kas didesni autoritetai yra „depolitizatoriai“. Marijampolėje veikia Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus – vienas geriausių istorinių muziejų Lietuvoje. Per paskutinius metus šį muziejų aplankė tik viena Marijampolės pedagogė su mokiniais – „Ryto“ vidurinės mokyklos mokytoja R. Juknelienė.

Partijas dabar galima vadinti vešliai sužaliavusiais komunistų partijos pumpurėliais, kurių nerašyta programa ir moralė – jokios moralės, viskas perkama ir parduodama. Balos paviršiuje kyščioja valstybės „vadovai“ – skudurinės marionetės. O tie, „dešinieji“, kurie vargais negalais iškyla į balos paviršių ir įsiterpia tarp valdančiųjų, nejučiomis pučia tą pačią dūdą. Jei nusikaltėlių gaujoj atsiranda truputį kitoks žmogus – jam belieka arba dingti iš tos kompanijos, arba daryti tą patį, ką daro kiti.

Visuomenė pamažu netenka vilties, ima ieškoti kitokių vadų ir herojų –  atsigręžia į nusikaltėlius, tarsi į kokius revoliucionierius, metančius iššūkį nebaudžiamiems sovietiniams nusikaltėliams. Tarp tadų blindų pradedama ieškoti įkvėpėjų ir vadų, kurie supurtytų betoninę korupcinę santvarką.

Lietuvių tauta instinktyviai ieško. 1990 metais buvo surastas būdas pasiekti Nepriklausomybę. Dabar reikia rasti būdą antrajai išsilaisvinimo pakopai. O tam būtina organizuota skaidri visuomeninė politinė jėga.

Aleksandras JAKUBONIS

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija