2010 m. spalio 1 d.
Nr. 71
(1856)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Tikėjimas teikia viltį ir meilę

Šakių dekanato dekanas
kanauninkas Donatas Jasulaitis
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Griškabūdžio miestelis aidėjo nuo skelbiamo Dievo žodžio. Per Bažnyčios viduje esantį garsiakalbį net ir miestelio gatvėmis vaikštinėjantys gyventojai galėjo girdėti kiekvieną apeigų metu ištartą žodį. O užsukęs vidun smalsuolis būtų išvydęs, kad šv. Mišias aukoja net septyni kunigai. Pasirodo, tiek daug kunigų į šią bažnyčią buvo susirinkę dėl to, kad Kunigų metais kiekvieną pirmąjį mėnesio ketvirtadienį dekanato kunigai rinkdavosi kurioje nors parapijoje aukoti šv. Mišių, konferencijai ir pabendravimui. Tai paskatino apie kunigystę, jos ypatumus, tikinčiųjų santykį su Dievo tarnais pasikalbėti su Šakių dekanu, Kudirkos Naumiesčio klebonu kanauninku Donatu Jasulaičiu.

 

Kaip Jums atrodo, kodėl Popiežius paskelbė Kunigų metus?

 Šventasis Tėvas suprato, kad kunigai privalo iš naujo apmąstyti savo pašaukimą, o tikintieji – iš naujo atrasti, jog kunigystė yra vertybė. Juk visiems mums būdinga apsiprasti su turimomis vertybėmis. Todėl retkarčiais reikia į jas pažvelgti iš naujo.

Kokiomis savybėmis pasižymi geras kunigas?

Pavyzdžiu kunigui turi būti pats Viešpats. Ir tai ne teoriniai dalykai – tai gyvenimo realybė, nes turime labai daug gražių ir sektinų kunigiško gyvenimo pavyzdžių, daug kunigų dirba tyliai, kantriai ir pasiaukojimai.

Kai kurių Bažnyčios tarnų pavardės dažnai skamba respublikinėje spaudoje, jie tampa autoritetais. Kaip Jūs į tai žiūrite?

Aš pats asmeniškai niekada nesižavėjau įžymybėmis ar „žvaigždėmis“ nei visuomeniniame, nei tuo labiau bažnytiniame gyvenime. Bažnyčiai šiandien reikia ne žvaigždžių, o asmenybių, galinčių dirbti kasdien su paprastais žmonėmis.

Kaip vertinate dažnus pasauliečių svarstymus, kad kunigams kenkia celibatas?

Tai rodo, kad vienaip ar kitaip žmonėms tas klausimas rūpi. Seniai pastebėta, kad celibato tema ne tiek diskutuojama pačioje Bažnyčioje, tarp kunigų, kiek šalia jos ir net tarp žmonių, mažai pažįstančių Bažnyčios gyvenimą ir šią gyvenimo pusę. Pasauliečių svarstymai šia tema nėra blogai, tačiau ar jie reikalingi, o juo labiau naudingi, tai jau kitas klausimas. Tačiau tai nėra draudžiama tema. Kiekvienas, žinodamas Bažnyčios požiūrį į kunigų celibatą ir jį gerbdamas, kaip Bažnyčios ir jos kunigų vidaus reikalą, privačią nuomonę gali turėti, kokią tik jis nori. O nuomonių, kaip visi žinome, yra pačių įvairiausių.

Kaip vertinate dažnai pasirodančius kaltinimus kunigų luomui?

Pasaulietinėje žiniasklaidoje paskutiniuoju laiku šiems dalykams skiriamas gana didelis dėmesys. Sunku pasakyti, kiek tame informacijos sraute yra teisybės. Neabejoju, kad ten, kur metami sunkūs kaltinimai, yra daug emocijų ir mažai racionalumo. Sudėtingiausia šiame Bažnyčiai skaudžiame procese, kad visa tai iškeliama po 30 ar net 50 metų, kada įrodyti tikrąją tiesą jau būna beveik neįmanoma. O nuo netiesos kenčia visi.

Ar šiuolaikinėje visuomenėje kunigai nesijaučia diskriminuojami?

Nors šiuolaikinė visuomenė Bažnyčiai ir kunigams yra labai reikli, o dažnai ir kritiška, vis dėlto dėmesio ir pagarbos netrūksta. Ir ne tik pas mus. Neseniai teko lankytis Vokietijoje. Buvau nustebintas žmonių pagarba kunigystei ir pačiai Bažnyčiai už Jos atliekamą darbą. Visuomenė nori matyti kunigus atsakingai dirbančius ir gyvenančius. Tai skatina dar labiau pasitempti.

Ką daryti žmogui, kuriam nepatinka jo parapijos klebonas ir dėl to jis neina į bažnyčią?

Paprastai toks bažnyčios lankymo argumentas atskleidžia labai paviršutinišką žmogaus ryšį ne tik su Bažnyčia, bet ir su pačiu tikėjimu ir net Dievu. Nuoširdžiai tikinčiam ir gyvenančiam sąmoningu tikėjimu žmogui jį dvasiškai aptarnaujantis kunigas tikrai neturėtų būti svarbiau už bendruomeninę jo parapijos dvasią ar net tikėjimo praktiką. Su tau neįtinkančiu ar nepatinkančiu kunigu gali bendrauti labai minimaliai, tai yra tik tiek, kiek būtina praktikuojant savo tikėjimą. Būtų idealu, kad mus aptarnaujantys kunigai būtų ir gražūs, ir jauni, ir mums patiktų. Deja, visą laiką taip nebūna. Gyvenimas turi savo vyksmą, o mes privalome prie jo prisiderinti, o ne priešingai.

Kas rodo tikėjimo brandą?

Tikėjimo brandą rodo tikinčiojo gyvenimo kasdienybė. Kuo daugiau joje sąmoningumo, tuo dvasiškai brandesnis žmogus. Šventės – tik nedidelis gyvenimo epizodas, o gyvenimo kasdienybė – tai ir yra mūsų gyvenimas.

Ką žmogui suteikia tikėjimas?

Gal pradėsiu nuo to, kad be tikėjimo žmogui nepaprastai sunku. Kartais gyvenimas be Dievo gali tapti nepakeliamas, nes sunkumų ar sukrėtimų akimirkomis nėra jį stiprinančios jėgos, kurią teikia tikėjimas Dievu. Tikėjimas teikia mums palaikančią viltį ir įkvepiančią meilę, tai ir padaro mus ateities žmonėmis.

Kas padeda žmogui būti laimingam šiame pasaulyje?

Motinos meilė savo kūdikiui teikia jai džiaugsmą ir laimę. Šeimos meilė visiems jos nariams padaro jos narius laimingus. Meilė savo Tėvynei neša jos žmonėms pasididžiavimą ja ir laimę. Kunigo meilė tikintiesiems teikia jam laimę dėl pašaukimo malonės, o mūsų visų meilė Dievui ir žinojimas, kad esame Jo mylimi ir laukiami, teikia tikrumą dėl mūsų pasirinkimo ir amžinos laimės garantą.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Sima KAZARIAN

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija