2010 m. spalio 6 d.
Nr. 72
(1857)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Gyvybinis religijos įnašas į politinį procesą

Mindaugas BUIKA

Buvę Didžiosios Britanijos
premjerai šalies parlamento
seniausioje Vestminsterio
salėje plojimais sutinka
popiežių Benediktą XVI

ŠventasisTėvas Vestminsterio salės
tribūnoje su Didžiosios Britanijos
parlamento pirmininku Džonu Berku

Šv. Tomo Moro bylos pamokos

Praėjusio vizito Didžiojoje Britanijoje metu popiežius Benediktas XVI  pasakė istorinę kalbą šalies parlamento seniausioje ir garsiausioje Vestminsterio salėje (Westminster Hall), kurioje jis dar kartą išdėstė savo socialinio mokymo principus apie tikėjimo ir proto, religijos ir politikos sąsajas. Šios dar 1099 metais statytos patalpos mena svarbius Bažnyčios ir valstybės santykių etapus, kurie suvaidino esminį vaidmenį Jungtinės Karalystės istorijoje. Pavyzdžiui, kaip tik čia 1535 m. liepos 1 dieną žymusis valstybininkas ir filosofas Tomas Moras buvo pasmerktas mirčiai už „išdavystę“, tai yra už tai, kad atsisakė pripažinti tuometinį karalių Henriką VIII aukščiausiu „nacionalinės“ Bažnyčios vadovu.

Kaip tik šį įvykį pirmiausia ir priminė Šventasis Tėvas rugsėjo 17 dieną kreipdamasis į susitikimą atvykusius pagrindinius britų politikos veikėjus, taip pat verslo, meno ir diplomatijos atstovus. Jis sakė, kad T. Moras, kurį 1935 metais popiežius Pijus XI paskelbė Bažnyčios šventuoju, o 2000 metais Jonas Paulius II jam suteikė pasaulio politikų dangiškojo globėjo statusą, liko iki galo ištikimas savo sąžinei, ir nepamalonino savo valdovo, kurio „geru tarnu“ jis irgi norėjo būti.

„Ši dilema, kurios akivaizdoje T. Moras buvo atsidūręs tais sunkiais laikais, yra amžinas klausimas apie santykį tarp to, kas priklauso Ciesoriui, ir to, ką privalu atiduoti Dievui, suteikia man progą kartu su jumis trumpai pasvarstyti apie religinio tikėjimo tikrąją vietą politiniame procese“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI.

Šventasis Tomas Moras ir kiti to laikotarpio Anglijos gyventojai gresiant mirties bausmei turėjo pasirinkti, pritarti arba ne karaliaus Henriko VIII šeimos skyryboms ir naujai santuokai, nors dėl to buvo nutraukti bažnytiniai santykiai su Šventuoju Sostu. Tuometinis popiežius Klemensas VII atsisakė anuliuoti monarcho sakramentinę santuoką. Per praėjusius 500 metų gyvenimas ir valstybinė santvarka žymiai pasikeitė, tačiau kiekviena karta turi iš naujo atsakyti į esminius klausimus, iškeltus šv. T. Moro byloje, sakė Šventasis Tėvas. Ko vyriausybės gali teisėtai reikalauti iš savo piliečių ir kur yra riba? Kokias moralines dilemas valstybinė valdžia gali spręsti, o į kurias ji neturi teisės kištis, nes tai prieštarautų tiesai ir bendrajam gėriui.

„Jeigu moraliniai principai, kuriais vadovaujasi demokratinis procesas, nesiremia kuo nors tvirtesniu už vien visuomeninį konsensusą, tuomet akivaizdžiai atsiskleidžia ir paties proceso trapumas“, – pažymėjo popiežius Benediktas XVI. Be abejonės, taip kalbėdamas, jis turėjo omenyje daugelyje šalių galiojančius prieš gyvybę ir šeimą nukreiptus įstatymus: abortų, eutanazijos, eksperimentų su embrionais, homoseksualų „santuokų“ legalizavimo. Didžiosios Britanijos parlamente sakytoje kalboje jis nurodė akivaizdų globalinės finansų krizės atvejį. Šiuo atveju visi sutaria, jog būtent tvirtų moralinių pagrindų stygius ekonominėje veikloje atvedė prie dabartinių sunkumų, kuriuos patiria milijonai žmonių visame pasaulyje.

Tikėjimo marginalizacijos pavojai

Trumpalaikiais pragmatiniais sprendimais neįmanoma išspręsti sudėtingų socialinių ir etinių problemų, ypač kai vyrauja privatus egoistinis interesas. Šventasis Tėvas nurodė ir pozityvų politinio sprendimo istorinį atvejį, kai 1807 metais Didžiosios Britanijos parlamentas įstatymu uždraudė vergų prekybą. Tuomet tikrai pasiremta tvirtais prigimtinėje teisėje ištakas turinčiais etiniais principais ir šiuo sprendimu iš esmės buvo prisidėta prie civilizacijos vystymosi. Iš šių palyginimų išryškėja Bažnyčios socialinio mokymo apie religijos „taisomąjį“ vaidmenį aktualumas, nes nuo tikėjimo atsietam protui gresia pavojus tapti ideologijų manipuliavimo auka, ką dramatiškai atskleidė praėjęs XX amžius. Todėl popiežius Benediktas XVI ir siūlo, kad protas ir tikėjimas – „sekuliaraus racionalumo pasaulis ir religinio tikėjimo pasaulis“ – nevengtų gilaus dialogo civilizacijos naudai.

„Kitaip tariant, religija – tai ne problema, kurią įstatymų leidėjai turi išspręsti, bet gyvybingas įnašas į nacionalinius debatus, – sakė Šventasis Tėvas. – Šioje šviesoje aš negaliu nesirūpinti didėjančia religijos, ypač krikščionybės, marginalizacija kai kuriose sferose ir šalyse, nors jose ir pabrėžiama tolerancija. Yra tokių, kurie teigia, kad religijos balsas iš viso turi būti nutildytas ar bent ji nustumta į grynai privačią sferą“. Kaip pavyzdį Popiežius paminėjo ateistinių organizacijų reikalavimą nutraukti Kalėdų ir kitų didžiųjų krikščionybės švenčių viešą šventimą (prisimintinas ir Europos teismo sprendimas dėl kryžių pašalinimo iš mokyklų). Dar kiti tvirtina, kad tam tikras pareigas atliekantys krikščionys kartais turi veikti prieš savo sąžinę, pavyzdžiui, abortų darymo arba homoseksualų „sutuokimo“ atvejais. „Tai nerimą keliantys ženklai, liudijantys, jog (net ir Vakarų pasaulyje) ne tik neįstengiama deramai užtikrinti tikinčiųjų teisių į sąžinės bei religijos laisvę, bet ir suprasti religijos teisėto vaidmens viešajame gyvenime“, – kalbėjo Benediktas XVI.

Todėl jis linkėjo savo klausytojams (Šventojo Tėvo kalba parlamente per nacionalinę televiziją buvo transliuojama į visą Didžiąją Britaniją ir daugelį kitų šalių), kad kiekvienas savo specifinės veiklos srityje skatintų tikėjimo ir proto dialogą visose valstybės gyvenimo lygiuose. Baigiamojoje įspūdingo pranešimo dalyje popiežius Benediktas XVI įvertino dvišalį Jungtinės Karalystės bendradarbiavimą tarptautinės taikos įtvirtinimo, nusiginklavimo, žmogaus teisių skatinimo, lygiateisės prekybos garantavimo srityse. Priminęs, kad industrinės valstybės, nepaisant ekonominių sunkumų, turi remti vargingas šalis, jis įvertino Didžiosios Britanijos vyriausybės įsipareigojimą iki 2013 metų įgyvendinti pažadą tarptautinei paramai skirti 0,7 proc. nacionalinių pajamų. Panašiai kaip didžiųjų valstybių susitelkimas finansinių problemų sprendimui, integrali pasaulio tautų pažanga yra ne mažiau gyvybingas reikalas, nes kalba eina apie milijonų žmonių egzistencijos išsaugojimą.

„Angelai, žvelgiantys į mus iš šios senovinės salės didingų freskų, primena mums ilgametę tradiciją, iš kurios išsirutuliojo britų parlamentinė demokratija, – baigdamas kalbėjo Šventasis Tėvas. – Jie primena, kad Dievas nuolat stebi mus, kad mums vadovautų ir apgintų. Jie taip pat skatina mus pripažinti gyvybinį įnašą, kurį religinis tikėjimas darė ir daro tautos gyvenimui.“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija