Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Scenoje įkūnytos baltų ritualinės apeigos

Irena Karalienė

Scenos iš spektaklių

Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) Socialinės komunikacijos instituto (SKI) dėstytojas dr. Egidijus Mažintas pakvietė į „Menų spaustuvėje“ įvykusią „Naujojo teatro“ rudens premjerą – į savo parašytą ir režisuotą senovinių apeigų ir ritualų spektaklį „Lietuvos vilkė – didžioji kunigaikštienė“. Pagrindiniuose vaidmenyse – buvę VPU SKI absolventai, taip pat aktoriai, turintys regos negalią.

Doc. dr. E. Mažintas, senovinių kultūrų žinovas ir praktikas, geros premjerinės nuotaikos pagautas papasakojo: „Iš mūsų neretai šaiposi, kad mūsų protėviai, žyniai, didieji kunigaikščiai, karo vadai garbino Perkūną. O Dzeusas juk yra ne kas kita, kaip tas pats Perkūnas. Pažvelkite, kiek studijų, monografijų dešimtimis kalbų parašyta apie Dzeusą, o apie Perkūną Lietuvoje – nė vienos. Mūsų protėviai, skirtingai nei graikai, su dievais bendraudavo ne kalno papėdėje, o kalno viršūnėje. Senovės graikų vyrai garbino savo dievus (moterys šiuos spektaklius stebėdavo per atstumą), kurdami jiems odes, dramas, giesmes; protėvių ritualinėse apeigose šalia vyrų visada būdavo moterys – vaidilutės, būrėjos, žiniuonės, grūdų barstytojos – tai rodo, kokia tai buvo pažangi ir moderni kultūra. Pagoniška baltų religija greičiau yra žinojimas, kardinaliai besiskiriantis nuo slavų, graikų, romėnų, Afrikos ir kitų tautų. Mūsų protėviai niekada nebijojo kviesti dvasias ir dievus į ritualus prie aukuro ugnies ir su jais kalbėtis, aiškintis, keisti nuomonę apie įvykius ar daryti įtaką jų eigai. Pažvelkime į J. Matejkos paveikslą „Žalgirio mūšis“, kuriame didysis kunigaikštis Vytautas centre mojuoja kardu, o kunigaikštis Jogaila šaukiasi pagoniškųjų Dievų pagalbos ir malonės. Štai lenkams ir atsakymas: Jogaila – karvedys ir gamtadievystės žynys, krikštą priėmęs įpusėjęs ketvirtą dešimtmetį, kai praktiškai žmogus yra susiformavęs. Cituojant žymųjį prof. J. Greimą, „mūsų protėviai į karus vesdavosi ne tik dievų pulkus, bet ir protėvių vėles, visus žinomus vėlių pasaulio gyventojus kovai su užpuolikais“. Išsklaidyti debesis ir prisišaukti lietaus mokėdavo net piemenukai (skanduotės, įvairios sutartinės sukeldavo gamtos pokyčius), o žaibus, audras ir kitas gamtos išdaigas galėdavo ir mokėdavo pakviesti žyniai.“

Visus spektaklius E. Mažintas kuria pagal savo paties scenarijus (išskyrus kabaretą „Karambolina“, pastatytą 2006 metais Daugpilio valstybiniame dramos teatre). Net ir repetuodamas su latvių aktoriais jis sukūrė prancūziškus papročius atspindinčias scenas, sukūrė dialogus.

Režisierius įsitikinęs, kad pasaka – „tai užšifruotoje metaforos formoje paslėpta protėvių gyvenimiškoji patirtis, o padavimas – tai senovės kartų gyvenimo pasąmonės projekcija“.

Dr. E. Mažintas jau nuo 2005 metų nuosekliai dirba pasakos „terapijoje“. Ši terapija ypač populiari Vakaruose, koncepcijos pagrindus XX a. suformavo mokslininkai K. G. Jungas, E. Fromas, fon Francas, E. Bernas, V. Mejerholdas, N. Pezeškianas, M. Osorina, J. Vachtangovas, B. Betelheimas ir kt.

Režisierius E. Mažintas siekia patrauklia forma supažindinti esamus ir būsimus vaidmenų atlikėjus „stebėtis, pažinti ir vystyti kūrybišką vaizduotę, remiantis lietuvių epų, sakmių, padavimų, mitų herojų elgesiu bei įveikti asmeninius sunkumus“. Repeticijų metu vyksta kūrybiškas senosios lietuvių kultūros pažinimas, mokymas, artistų psichodiagnostikos, pedagoginės korekcijos ir asmenybės adaptacijos visuomenėje ar kolektyve procesų ugdymas, jų geriausių asmenybės bruožų stiprinimas, paslėptų problemų įveikimas. Negatyvaus elgesio modeliai darbo procese keičiami pozityviais. Pasak E. Mažinto, pasakų terapija turi sukaupusi tūkstantmečių patirtį. Keičiantis kartoms, vyksta pokyčiai ir asmenybėje. Daktaras A. Basanavičius kvietė savo tautiečius sugrįžti prie lietuvių dievų olimpo. Su senoviniais lietuvių padavimais, mitais, legendomis susiję lietuvių kunigaikščiai kūrė savo nepriklausomos valstybės ateitį.

Hitleris svajojo atkartoti druidų žynio Merlino žygius ir to siekė „pasaulio burtininko“ krivūlės drastiškais metodais. Kompozitoriaus R. Vagnerio mitologiniai siužetai skatino Vokietijos piliečius lygiuotis į mitologinių, kuriamų operų herojų – pagoniškų germaniškų dievų ir deivių panteoną. To paties siekė poetas Maironis savo dramose ir poezijoje, V. Klova operoje „Pilėnai“, J. Karnavičius operoje „Gražina“, poetas A. Mickevičius „Konrade Valenrode“, rašytojas V. Krėvė „Skirgailoje“...

 Nuo 1997 metų Sankt Peterburge (Rusija) veikia Pasakos terapijos institutas, kurio durys atvertos vaikams, suaugusiems, specialistams, jame savo kvalifikaciją kelia pedagogai, psichologai, defektologai, meninių bei pedagoginių kolektyvų meno vadovai, aukštųjų mokyklų dėstytojai.

E. Mažintas su „Naujuoju teatru“ lieka ištikimas „gydančios pasakos terapijos“ dėsniams ir tradiciškai spektaklyje atsigręžia į senovinę lietuvių mitologiją. Ji, anot maestro, „yra okultinė, paslėpta“.

„Naujojo teatro“ aktoriams spektaklyje „Lietuvos vilkė – didžioji kunigaikštienė“ pavyko pademonstruoti daugybę poelgių modelių, galimybę išgyventi etninėje terpėje, įsijausti į kuriamų herojų kailius ir įgyti naujų kūrybinių impulsų. Ir kartu išvengti problemų socializacijos procese, adaptuotis šalyje, bendruomenėje ir su pasakos terapijos pagalba įveikti kai kuriuos savo sveikatos sutrikimus. Tokioje spektaklio audinio formavimo eigoje sunku atskirti aktorių mėgėją nuo profesionalo, nes apeigose nesugadinti vaidybinių klišių jaunieji artistai neturi netikrų sceninių štampų, kurių taip sunku išvengti šiek tiek teatrinės duonos ragavusiam žmogui.

Dar senovėje buvo manoma, kad neįgalūs žmonės turi ypatingų galių – ne tik gydyti, bet ir apeigose padėti kitam bendrauti su dievais. Todėl E. Mažintas spektaklyje vaidinti pasirinko akluosius arba gana stiprią regos negalią turinčius jaunuosius atlikėjus.

Beje, kai kam gali pasirodyti, kad pasakų terapija orientuota tik į vaikus. Tačiau taip nėra. Suaugusieji praeityje ir dabartyje su ne mažesniu interesu kimba ir įkvėpimo, kūrybinių sprendimų semiasi iš savo tautų pasakų, siužetų ir padavimų.

© 2010 „XXI amžius“