2010 m. spalio 20 d.
Nr. 76
(1861)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Sustabdytos akimirkos

Vytautas PUPŠYS

Šiandieniniai Šilutės senbuviai tikriausiai vargiai atsimena, kad nuo Zudermano parko, beveik priešais gaisrinę, į Šyšą tekėjo upelis. (Beje, dar praeitam šimtmetyje rekonstruojant Lietuvninkų gatvę tilto liekanos buvo atkastos ir gerai matėsi.) Pastačius mokyklą-internatą, galutinai  sunyko siaurojo geležinkelio stotis ir depas. Dar 1950 metais nebeliko garvežio ir jo sąstato liekanų, stovėjusių šalikelėje prie Žemaičių Naumiesčio kelio, ties Macikų sankryža. Dar liūdnesnis likimas ištiko Šilutės pradininkę senąją Verdainės bažnyčią. Jau po didžiojo tautų vado J. Stalino mirties ištisą dešimtmetį joje buvo pirminis linų šiaudelių apdirbimo fabrikas. Pirmiausia nuo bokšto buvo pašalintas kryžius. Nuolatiniai gaisrai griovė bažnyčios pastatą, kuris galiausiai supleškėjo visas su klebonija, kapinių ir senų medžių likučiais. Buvo panaikinta ir gyvulių turgaus halė su visa infrastruktūra. Baldų gamybai organizuoti viso šito nereikėjo. Didinant ir plečiant baldų gamybą, nebereikalinga tapo pati halė ir jos vietoje pastatyti nauji gamybos korpusai. Tuo tarpu kitoje Klaipėdos gatvės pusėje buvusios pieninės pastatai  išliko ir griauti jų niekas net ir dabar nesirengia.

Netekčių sąrašas ilgas, jį galima tęsti ir tęsti, nors praūžęs karas tam didesnės įtakos ir neturėjo. Deja, nebeliko ir unikalaus žuvų turgaus Šyšos krantinėje, neliko ir upių uosto – keleivių srauto sumažėjimo priežastis irgi neįtikinama. Naujai Šilutės pašonėje atsiradusi Kaliningrado sritis greitai tapo militarizmo citadele, o vietiniai tiek pačios srities, tiek Lietuvos gyventojai, atsidūrę pasienyje, geležinei uždangai tapo nepageidautini. Gyventojų skaičius nuolat mažėjo, išnyko ištisi kaimai. Šilutės miesto parkas triušo, o kadaise uoliai tvarkomi Šyšos krantai neprižiūrimi griuvo, suvirtę medžiai darkė upės vagą. Vėjovartos daug žalos pridarė ir miesto žaliajam rūbui. Tačiau net po tokių nelaimių Šilutė išliko žalia ir tai jos dabartinių šeimininkų nuopelnas bei jų pirmtakų triūso įrodymas.

Augo, seno, migravo, keitėsi gyventojų kartos. Nedrįsčiau teigti, kad ir palikuonių nebeliko. Tiesa, ne visų jų vardai ir pavardės atmintyje įstrigo, tačiau žinomiausi neužmirštami.

Banko valdytojas Sizichinas ir jo arklininkas Ilarionas, net pusei amžiaus praslinkus, vis dar „laksto“ Šilutės gatvėmis. Jau vien karieta įsimintina, nes kitos tokios pripučiamais keturiais guminiais ratais ir dar su lingėmis nebuvo. Pats valdytojas po sunkios darbo dienos snūduriuodavo minkštasuolyje, karietos gale, o atsistojęs vežikas nuolatos ragindamas gyvąją trauką vadelėmis, skubėdavo šefą priduoti pasiilgusiai šeimininkei. Valdytojas buvo svarbi figūra Šilutės elite, nes trūkstant grynųjų pinigų žmonių uždirbtos algos vėluodavo ištisais mėnesiais. Išmokėjimas rubliais buvo valdytojo reikalas. Tad dažniausiai prašytojų, kaulintojų ir visokiausių stūmikų netrūko, o valdytojas buvo vienas!

Kiek tolėliau už banko veikė dar rimtesnė įstaiga – Karinis komisariatas. Neramiais pokario metais pagarsėjęs jaunimo medžioklėmis į rekrutus, o juk niekas nenorėjo mirti. Būtinoji tarnyba sovietinėje armijoje, reiškė bene tą patį. Būsimaisiais naujokais užsiiminėjo tik rusiškai kalbantis kapitonas, dar net neturintis nei trisdešimties, bet jau su sovietų didvyrio žvaigžde. Visos rusaitės ar net būsimos uošvės jį buvo įsimylėjusios, bet šaunuoliui brizgilo užmesti nepajėgė. Karininkas į darbą eidavo pasitempęs, orus ir būtinai prisisegęs aukso žvaigždę. Jau nuo senojo kalėjimo jį pasitikdavo pagyvenę vyriškiai – bene kuriam pasiseks užtarti sūnų, kad išvengtų tarnystės sovietinėje kariuomenėje. Paprastai laimingajam ceremonija prasidėdavo už kampo esančioje užkandinėje, vadinamaisiais kukliais pusryčiais. Jų stalas nebuvo išrankus: šilutiškių nemėgstami juodieji ar raudonieji ikrai, krabai, silkė su svogūnais acte, fermentinis sūris, pasitaikydavo ir šlapios dešros (arklienos). Duonos pasirinkimo nebuvo – tik forminė, pilka ir labai rūgšti, iš vietinės kepyklos. Pusryčius papildydavo žalias butelis degtinės ir stiklinė iš statinės pilstomo alaus. Paprastai pusryčių metu pareigūnas išklausydavo prašymo esmę, o sprendimą priimdavo už darbo stalo ir dažniausiai teigiamą. Po poros valandų darbo kabinete buvo daroma pertrauka, o tada dar kas nors prisigretindavo. Kaip dabar sakytume, priešpiečių scenarijus iš esmės likdavo toks pat, tik vietoj žalio butelio pakakdavo stiklinės baltos (degtinės) ir bokalo „Žigulinio“.

Šeštadienio popietes aukso žvaigždės kavalierius praleisdavo miesto pirtyje. Buvo didelis jos mėgėjas. Garinė ir vietoje esantis bufetas puikiai papildė vienas kitą, o smalsūs pirties lankytojai susidomėję klausydavosi karininko nuotykių Berlyne paskutinėmis jo šturmo dienomis. Tiesa, giriantis aukso žvaigždės istorija išgirsti neteko, o apie tai užklaustas pakreipdavo kalbą jam priimtina linkme. Šilutėje kapitonas neužsibuvo. Vieną dieną  dingo ir jo daugiau niekas nebematė, prisiekę pirtininkai dar ilgai jo pasigesdavo. Sklido gandai, kad per geras buvęs prašytojams, todėl atšauktas į veikiančią kariuomenę, o kur – net būsimos uošvienės, nesužinojo.

Pajūrio Miškų pramonės ūkio administracija pokario metais buvo įsikūrusi Švėkšnoje, aušrininko daktaro J. Rugio namuose. Sparčiai kertant Žemaitijos miškus, gausėjo technikos parkas, kaimo sąlygomis sunkėjo jos remonto darbai. Naujai paskirtas ūkio direktorius J. Brazauskas nutarė ieškoti galimybių keltis į miestą. Netrukus Šilutės lageriui priklausančiame Tilžės gatvės 35-ajame name ir aplink jį esančioje teritorijoje jau rikiavosi perdirbti į  miškovežius sovietiniai „Zis-5“ bei amerikietiški „studebekeriai“. Technikai prižiūrėti Šilutės vietinė valdžia rekomendavo ir „specialistą“ – buvusį frontininką, galintį dirbti vyr. inžinieriumi – pagal ano meto terminologiją vadinamu technoruku. Tokių uniformuotų, bet nebeturinčių antpečių ir nežinančių, ką čia veikti, specialistų Lietuvoje netrūko. Nemokėdami vietinės kalbos ir jos nesimokydami, jie sunkiai pritapdavo prie rusiškai nemokančių šišioniškių ir žemaičių. Ne išimtis buvo ir naujas ir šilutiškis. Deja, laikas ir prabėgę metai iš atminties išbraukė technikos „speco“ vardą ir pavardę. Išliko nereikšminga detalė, kad jis buvo kavalierius. Nerasdamas vietos užsiėmimui ar tokio darbo nenorėdamas dirbti technorukas greit bendrą kalbą rado su vietiniais enkavedistais. Kartą, kai ūkio vadovai ruošė ketvirtinį gamybinį pasitarimą ir pradėjo riedėti vežimai su pasitarimo dalyviais iš tolimiausių gamybos ruošos punktų, direktoriui nieko kito neliko, kaip savo pavaduotoją skubiai siųsti į atokiausią biržę skubiai „ištirti“ gautą skundą. Matyt, nereikėjo didelių žvalgo gabumų, kad nepastebėtų į pasitarimą atsivežamų kanelių ir lauknešėlių. Tad ir į skundo patikrinimą neskubėta. Imituodamas įsakymo vykdymą, pusdienį su Šilutės NKVD vyrais pažaidęs domino, vakarop šiems pareiškė, kad lespromchoze vyksta banditų sueiga, tad yra puiki proga juos susemti. Netrukus atsirado savanorių ir būrys patraukė į įvykių vietą. Kad svečias nemelavo, rodė pilnas kiemas su iškinkytais arkliais vežimų bei tušti miškovežiai. Vairuotojai ir vežikai greta, pas Kondreckienę, jau vakarieniavo ir iš ten sklido derinami balsai. Idilišką pavakarės sueigą sudrebino griausminga komanda: „Statj, ruki v verch!“

Pro atidarytus buhalterijos langus sulindę  ginklų vamzdžiai akimirksniu nutildė pakilusį šurmulį. Taip vyriausias buhalteris priekuliškis Povilas Lokys ir nebespėjo išgerti į zampolito (direktoriaus pavaduotojo politiniams reikalams) Anatolijaus Michailovičiaus Ablikovo sveikatą. Pastarasis vos spėjo pralementi: „Vyrai, ką darot?“ Tuokart Ablikovas, buvęs Švėkšnos stribų vadas, jau pramokęs kalbėti lietuviškai, išgelbėjo bendradarbius, nes kad ir prieblandoje, buvo atpažintas. Neprašyti svečiai nepaleidę nė šūvio išsinešdino. Nebegrįžo ir įsižeidęs technorukas, dar tą patį vakarą išvykęs į Šiaulių trestą prašyti naujo paskyrimo.

Šilutė nuo praūžusio fronto praktiškai beveik nenukentėjo. Pagrindinė gatvė neteko tik dviejų pastatų: sudegė reprezentacinis viešbutis „Germania“, o banko pastatas, ieškant brangenybių, išsprogdintas kiek vėliau. Tad miesto kultūrinis gyvenimas nesustojo. Nuolatinio gyventojų dėmesio ir lankymo centrais tapo dvi „Neringos“: pasiturintiems – viešbutis ir restoranas, o visiems kitiems – kino teatras. Vakarais restorano salė knibždėjo uniformuotais su antpečiais ir be jų, netrūko ir damų, dažniausiai tarnautojų, pradedant prekybininkėmis, atsakingomis kalėjimo lagerio, banko ir NKVD tarnautojomis. Kaip ir pridera rimtam restoranui, vakarais grojo instrumentinis trio: akardeonu šokių melodijas vedė Hildą Dolchočaitė, smuiku jai pritarė galantiškasis Gedmintas, ritmą laikė būgnininkas Horstas. Jie iš natų grojo ilgesingas, lyriškas operečių melodijas, neabejotinai iš vokiško repertuaro, kartais pamalonindami publiką  populiariosios „Sinij platoček“, „Ogoniok“, „Šalandy“ ir kitomis dainomis iš  Klaudijos Šulženko, Marko Berneso, Leonido Utiosovo dainų repertuaro. Nepamiršdavo ir vokiškojo šedevro Lily Marlen, kuri publikai ne ką tereiškė. Kiek tolėliau pašto link, dabartinio prekybos centro vietoje, stovėjo ilgas vienaukštis „Neringos“ kino teatro pastatas. Jo lietuvišką repertuarą sudarė nebent retkarčiais rodoma kronika – vadinamieji „Tarybų Lietuvos“ kino žurnalai. Sovietinis repertuaras itin gausus nebuvo, nors rodė Staliningrado ir Berlyno mūšius, kino komedijas „Volga Volga“, „Kiaulininkė ir piemuo“, „Linksmieji vyrukai“, ideologinius filmus: „Raikomo sekretorius“, „Sakmės apie tikrąjį žmogų“, „Sibiro žemė“, „Du kariai“, „Šešta valanda po karo“ – lankytojų anšlago nesulaukė. Tačiau su dideliu pasisekimu buvo rodomi trofejiniai Vakarų filmai. Ne visada titruose buvo matomi filmo statytojai, nes pradedami jie buvo užrašu, kad filmas yra 1945 metais Berlyne paimtas karo trofėjus. Be to, gana didelį dalį jų sudarė Holivudo gamyba. Žmonės plūdo į „Laisvės armijos kapitoną“, „Karališkuosius piratus“, „Mariją Stiuart“, „Tris muškietininkus“, „Geležinę kaukę“. Tik tada parodyta ir sovietinė „Jaunoji gvardija“ bei „Marytė“...

Įsimintinas buvo ir kino teatro darbuotojų kolektyvas. Bilietus pardavinėjo Bronė – pusamžė vieniša nepatraukli moteris. Tačiau bilietai buvo deficitas, todėl lankytojai didžiavosi pažintimi su Brone, o ji niekada dviejų į vieną kėdę bilietų neparduodavo. Žiūrovų salės ir jos prieigų tvarkdariu buvo senis Paulauskas – idėjinis beraštis bolševikas. Žmonės kalbėjo, kad net draugo Stalino portretas puošė jo lovos galvūgalį. Žmona, religinga moterėlė, atsilygindama pasikabino panelę Mariją. Garbiajam pareigūnui neišmanėliams belikdavo paaiškinti: „kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ Dažnai suleidęs žiūrovus į salę sargas paaiškindavo populiaraus filmo turinį, sukeldamas žiūrovams daug gardaus juoko. Oratorius savo kalbą baigdavo kvietimu elgtis kultūringai, nespjaudyti saulėgražų lukštų, nemėtyti popierių ir nerūkyti. Kaip buvo laikomasi reikalavimų nesunku nuspėti, nes po kiekvieno seanso, sargas su šluota turėdavo skubėti, nes jau laukė kitas seansas. Tačiau svarbiausia kolektyvo jėga buvo kino mechanikas Fricas. Nuo jo meistriškumo priklausė žiūrovų nuotaika. Kadangi kino juostos būdavo senos ir gerokai susidėvėjusios, jos trūkinėjo, o tai kaip tyčia atsitikdavo tada, kas ir šiandien nutinkama žiūrint televizorių – paskelbus reklamą. Skirtumas tik tas, kad tada savo aparatinėje vokiečių-rusų-lietuvių  kalbų keiksmažodžiais garsiai keikdavosi vienas Frisas. Dėl to salė susilaukdavo žiūrovų staugimo ir sutartinio kojų trypimo į grindis.

Skirtingi ir trijulės likimai. Sargas Paulauskas, eidamas pareigas, bandė sudrausminti triukšmadarį ir už tai buvo pavaišintas lazda per žandikaulį. Sužalojimas buvo lemiamas. Netrukus į amžinybę iškeliavo ir kasininkė Bronė. Ją inscenizavę gaisrą nužudė neišaiškinti plėšikai. Geriausiai pasisekė mechanikui Frizui – jis emigravo į Vokietiją, Berlyne susirado gyvenimo draugę ir dar ilgai tarnavo berlyniečiams, ilgėdamasis Šilutės ir buvusių bendradarbių.

Prasidėjęs chruščiovinis atšilimas atėjo ir į Šilutę. Vienas po kito užsidarė kalėjimas, lageris, nebeliko stribų ir įgulos, atsirado reali galimybė emigruoti į Vokietiją, kur laukė išblaškyti giminės ir artimieji. Trauka buvo tokia didelė, kad net Grabupių kolūkio „Šviesusis kelias“ pirmininkas Kubutaitis tapo Kubutatu ir pasidavė naujon tėvynėn. Į pašaipių kolūkiečių klausimą, ką  jis ten darysiąs, atrėžė, kad ir Vokietijoj veikia komunistų partija, o jis propaguos Lietuvoje sukauptą patirtį. Ateis ir ten darbo žmonėms laisvė! Naivuolis ar melagis – o gal abu kartu?

Tačiau tiek jis Vokietijoje, tiek Sizichinas Rusijoje, tikriausiai, ilgai prisimindavo ir kikeno, kaip pagal jų susitarimą, Šilutės bankininkės savo darbo metu išravėjo kolūkinius kukurūzus. Rezultatas buvo stulbinantis. Iki tol žolėse augę kukurūzai netruko nuo karštos saulės išdegti, o nepratusios prie vasaros karščių ir fizinio darbo moterys gavo saulės smūgį. Įstaigos darbas kuriam laikui buvo paralyžiuotas, o Nikitos kukurūzus keikė ne tik kolūkietės, bet ir banko buhalterės. Gyvenimas žinoma dėl to nesustojo.

Mieste toliau buvo ugdoma pramonė, atsirado pamario gigantas – melioracija. Beldėsi naujas brandaus socializmo etapas – chemizacija. Jos pamariui teko itin gausiai, nes trąšos buvo barstomos pasitelkus aviaciją. Užteko jos florai ir faunai, o ypač žuvims ir varlėms bei nacionaliniam pasididžiavimui – gandrams. Vis rečiau nusišypso laimė sutikti buvusį klasioką, bendradarbį, pagaliau vos iš matymo žinomą šilutiškį. Laikas padarė savo, o praeities nesugrąžinsi.

Retkarčiais užsukdamas į Barzdūnus, pro medžių šlamesį išgirstu lagerio kareivių dūdų orkestro atliekamą senovinį rusų valsą „Manžiūrijos sopkos“. Miesto aplinkkeliu skubantis transportas primena, kad iš čia tūkstančiams tautiečių prasidėjo kelias į Sibiro tolius, iš kurių ne visiems buvo lemta sugrįžti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija