2010 m. spalio 27 d.
Nr. 78
(1863)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

„Misterio Nieko“ įsakymas

Gintaras Visockas

1990 m. kovo 10 dieną tuometinis sovietinės Lietuvos KGB pirmininkas generolas-majoras Romualdas Marcinkus pasirašė įsakymą Nr. 002, kurio esmė – visomis išgalėmis kenkti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. Be abejo, minėtasis dokumentas buvo ypač slaptas, dabar jis saugomas Lietuvos ypatingojo archyvo saugyklose. Kuo jis įdomus šiandien, prabėgus beveik dviems dešimtmečiams?

Tą dieną LTSR KGB pirmininko R. Marcinkaus specialiu įsakymu „Dėl LTSR KGB Greitojo reagavimo grupių (GRG) sukūrimo“ buvo organizuota speciali struktūra, kurios tikslas –  „lokalizuoti ir užkardinti priešininko specialiųjų tarnybų bei priešiškų elementų teroristines ir kitokias ekstremistines akcijas“.

Struktūra sudaryta iš LTSR KGB kadrinių karininkų. GRG veikė LTSR KGB Centriniame aparate, Baltijos jūros baseino LTSR ekvatorijoje, Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje. GRG vadu tapo pulkininkas A. Ramanauskas, KGB tarnybos „Z“ viršininko pavaduotojas, jo pavaduotoju specialiosioms operacijoms paskirtas KGB papulkininkis M. Volkovas, štabo viršininku – majoras E. Demidas. Atsakingas už specialųjį pasiruošimą buvo majoras V. Snetkovas, už pasiruošimą šaudymo pratyboms – kapitonai V. Švenčionis ir K. Lizunas. Už GRG veiksmų dokumentavimą ir fiksavimą – vyresnysis leitenantas A. Vainauskas. Atsakingu už neatidėliotinų tardymo veiksmų atlikimą tapo justicijos kapitonas A. Stepučinskas, už specialiuosius ryšius – kapitonas V. Abromavičius ir t. t.

Oficialios informacijos apie GRG bent jau rusiškuose leidiniuose – gausu. GRG – tai mobilus KGB padalinys, sudarytas iš itin kvalifikuotų, profesionalių, didelę patirtį turinčių KGB darbuotojų, gebančių individualiai ir drauge operatyviai reaguoti į bet kokią ekstremalią padėtį saugant Sovietų Sąjungos Konstituciją ir vientisumą. Tokios grupės budėdavo kiaurą parą, jos būdavo pajėgios atlikti bet kokias karines ir sekimo operacijas. Savo žinioje jos turėjo ir lengvuosius, ir šarvuotus automobilius, palaikė ryšius su specialiosios paskirties žvalgybiniais desantininkų pulkais, kuriuos bet kada galėjo pasikviesti į pagalbą. Taip pat nereikia pamiršti, kad į tokias grupes buvo komandiruojami vien patikimi asmenys. Štai maždaug toks GRG apibrėžimas, dažniausiai pasitaikantis rusakalbėje spaudoje.

Bet ar visi 1990-ųjų kovo 10-ąją į GRG įtraukti asmenys buvo lojalūs sovietų valdžiai, Kremliui ir KGB? Atsakyti į šį klausimą nėra lengva. Tiksliau tariant – vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Analizuojant generolo majoro R. Marcinkaus biografiją susidaro įspūdis, jog šis KGB karininkas klaidų nedarydavo.

R. Marcinkus gimė 1941-aisiais Kelmės rajone. Abu jo tėvai buvo tikri lietuviai. KGB struktūrose R. Marcinkus pradėjo dirbti tuoj po tarnybos sovietinėje armijoje. Nuo 1971 metų studijavo KGB Maskvos institute (RF užsienio žvalgybos akademija), specializavosi dirbti vokiškai kalbančiose šalyse. Ne sykį buvo siunčiamas į Vakarus, ten atliko KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos pavestas užduotis (Vokietijos Federacinė Respublika, Šveicarija). 1979–1983 metais apsistojo Rytų Berlyne, SSRS ambasados diplomato Justo Vinco Paleckio padedamas susipažino su ten gyvenusiais lietuviais. 1984-aisiais R. Marcinkus pradėjo eiti KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos 19-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas, koordinavo KGB rezidentūrų veiklą vokiškai kalbančiose valstybėse.

1987 metų birželį pulkininkas R.Marcinkus pateikė analitinę medžiagą, skirtą asmeniškai TSKP CK generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui. Joje buvo kalbama apie krizę VDR teritorijoje. 1989 metais jam suteiktas generolo laipsnis, jis tapo 19-ojo skyriaus viršininku ir buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu.

1990 m. kovo 4 dieną R. Marcinkus faktiškai vadovavo LTSR KGB. Į šias pareigas pirmiausiai paskirtas dėl savo solidžios patirties užsienyje. Tačiau 1991 metų sausio pradžioje jis atsistatydino dėl nesutarimų su GRU atstovais. Nesutarimai kilo dėl kruvinųjų įvykių rengimo Vilniuje specifikos. Sovietų desantininkai R. Marcinkų atgabeno į Maskvą. Maskvoje apie tris mėnesius jis laikytas specialiojo režimo gydymo įstaigoje, paskui išleistas į atsargą. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo liūdnai pagarsėjusio Gintaro Petriko konsultantu saugos klausimais, vėliau – EBSW koncerno padalinio Ekonominės saugos tarnybos, Saugumo ir informacijos tarnybos (SIT) direktoriumi. Dėl savo paslaptingumo ir diskretiškumo vadintas Misteriu Nieku.

Ar šis KGB generolas galėjo suklysti, 1990-ųjų kovo 10-ąją į greitojo reagavimo būrius parinkdamas sovietų valdžiai nepatikimus žmones? Sovietinės Lietuvos KGB struktūroms jis pradėjo vadovauti bene 1990-ųjų kovo 3 dieną, kai į atsargą oficialiai buvo išleistas KGB generolas majoras E. Eismuntas, vadovavęs Lietuvos KGB nuo 1987-ųjų. Tad akivaizdu, kad R. Marcinkus pakeitė E. Eismuntą būtent dėl to, kad „šiam nepavyko efektyviai kovoti su lietuvių tautiniu judėjimu“. Būtent dėl šios priežasties surengta tokia rokiruotė. Kremlius tikėjosi, kad R. Marcinkus bus griežtesnis, įžvalgesnis, konkretesnis už E. Eismuntą. Oficialioji Maskva vylėsi, kad R. Marcinkus suvaldys Lietuvos KGB skilimą tautiniu pagrindu.

Tikriausiai KGB generolas R. Marcinkus buvo kietesnis už savo pirmtaką E. Eismuntą, tačiau ir jis, ko gero, kartą suklydo. Toji klaida – dėl Antano Stepučinsko. 1990-ųjų kovo 10-ąją įtraukdamas A. Stepučinską į struktūras kovai su Lietuvos nepriklausomybės šalininkais KGB generolas R. Marcinkus, matyt, manė, kad šis specialistas – lojalus Sovietų Sąjungai. Bet informacija, kurią dabar skelbia oficialios Lietuvos struktūros, byloja, kad A. Stepučinskas anuomet nebuvo nei idėjinis kagėbistas, nei nuoširdus sovietinės santvarkos rėmėjas.

Kodėl dėmesys sukoncentruotas būtent į A. Stepučinsko asmenybę? Šiandien akivaizdu, jog tas 1990-ųjų kovo 10-ąją R. Marcinkaus slaptame įsakyme minimas justicijos kapitonas A. Stepučinskas, kuriam buvo pavesta organizuoti neatidėliotinų KGB tardymo veiksmų vykdymą, ir šiandien Lietuvos generalinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas einantis Antanas Stepučinskas, yra tas pats asmuo. Žvelgiant į tokias aplinkybes gali kilti klausimų: kodėl tada A. Stepučinsku pasitikėjo KGB generolas R. Marcinkus, o šiandien pasitiki ir nepriklausomos Lietuvos generalinės prokuratūros vadovybė? Ar tai įmanoma suderinti?..

Pasirodo, įmanoma. Dar 2006-aisiais oficialiuose Lietuvos valdžios struktūrų tinklapiuose buvo tvirtinama, jog „A. Stepučinsko tarnyba tardytoju SSRS struktūrose prokuratūrai buvo žinoma“. Jei žvelgsime dar priekabiau, oficialiuose dokumentuose maždaug taip paaiškinami šie prieštaravimai: „Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Stepučinsko buvusi tarnyba SSRS valstybės saugumo komitete prokuratūrai buvo žinoma. Jo asmens byloje saugomas tarnybinis pranešimas, kuriame minėtas darbuotojas pats kreipėsi į tuometinį generalinį prokurorą Kazį Pėdnyčią, prašydamas įvertinti jo buvusią tarnybą SSRS valstybės saugumo komitete. Pranešime A. Stepučinskas nurodė, kad jis dirbo tardytoju, tačiau tyrė tik kriminalines bylas.“

Taip pat teigiama, kad 1999 m. sausio 4 dieną K. Pėdnyčia oficialiu raštu kreipėsi į tuometinį Valstybės saugumo departamento direktorių Mečį Laurinkų ir tuometinę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovę Dalią Kuodytę. Iš šių institucijų vadovų tų pačių metų lapkričio 15 dieną buvo gauta bendroji išvada, kurioje konstatuota, kad A. Stepučinskui netaikomi jokie įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 3 straipsnio 2 dalyje numatyti apribojimai. Taigi A. Stepučinskui oficialiai leista dirbti valstybės tarnyboje.

Analizuodamas oficialiąją biografiją aptikau užuominų, jog A. Stepučinskas buvo vienas pirmųjų 1990-aisiais savanoriškai iš SSRS valstybės saugumo komiteto pasitraukusių darbuotojų. Šis prokuroras pavyzdingai atliko savo tiek prokuroro, tiek administratoriaus pareigas – be kitų, ištyrė ir perdavė teismui labai didelės apimties ir sudėtingas Panevėžio „Tulpinių“, Alytaus „Baublių“, Šiaulių „Princų“ ir Klaipėdos „Gaidjurgių“ baudžiamąsias bylas. Prokuroras A. Stepučinskas prisidėjo tiriant 1991 metų sausio – rugpjūčio mėnesių įvykius, tardė omonininkus. Per visą prokuratūroje darbo laiką A. Stepučinskas skatintas 18-a kartų, iš jų – apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino medaliu, Policijos Angelo sargo žvaigžde, už nuopelnus jam įteiktas vardinis ginklas.

Žodžiu, skaitydamas oficialiąją mūsų prokuratūros informaciją susidariau nuomonę, kad 1990-ųjų kovo 10-ąją „Misteris Niekas“ apsižioplino, pasitikėdamas justicijos kapitonu A. Stepučinsku. Tačiau klaida nelygu klaidai. Kas gali paneigti, jog ano meto KGB nerengė ir apgaulingo, klaidinamojo pobūdžio operacijų? Štai 1989 metų gruodžio 30-ąją dienraštyje „Tiesa“ buvo paskelbtas 38 KGB karininkų pareiškimas. Pareiškime teigta, kad jie, laišką pasirašiusieji, oficialiai remia Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimą nuo centro, neigiamai žiūri į KGB darbuotojų dalyvavimą antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ veikloje ir nepripažįsta Sovietų Sąjungos komunistų partijos įsakymų. Laiškas – viltingas. Jo organizatoriai – KGB papulkininkis Ramutis Matiukas, KGB kapitonas Danas Arlauskas, KGB kapitonas Gintautas Vyšniauskas bei KGB vyresnysis leitenantas tardytojas Stanislovas Nalivaika. 1990-ųjų sausio 4-ąją KGB komunistų organizuotame susirinkime buvo viešai pasmerkti ne tik laiško organizatoriai, bet ir visi jį pasirašiusieji. Tarp pasitraukusiųjų savo noru iš KGB kai kuriuose šaltiniuose minima ir A. Stepučinsko pavardė.

Bet ar visais perbėgėliais iš KGB galima pasitikėti? Į akis krenta keistas sutapimas, jog iš KGB tuomet pasitraukė būtent tie karininkai, kurie turėjo organizuoti Sąjūdžio ir kitų lietuviškų organizacijų sekimą. Įdomi ir dar viena aplinkybė: dauguma KGB karininkų tuomet pasitraukė būtent iš 5-osios valdybos (ši valdyba – politinio persekiojimo organizatorė).

Neabejotina, kad dauguma iš KGB tomis lemtingomis dienomis pasitraukusiųjų šitą žingsnį žengė nuoširdžiai, norėdami tarnauti nepriklausomai Lietuvai. Tačiau nereikia atmesti versijos, jog tarp pasitraukusiųjų galėjo būti ir tokių, kurie turėjo įsiskverbti į atsikuriančios Lietuvos struktūras. Kaip atskirti, kuris iš pasitraukusiųjų kagėbistų yra tikrai lojalus Lietuvai, o kuris tik apsimeta esąs lojalus?

Oficialiame Generalinės prokuratūros tinklapyje rašoma, kad prokuroras A. Stepučinskas „prisidėjo tiriant 1991 metų sausio – rugpjūčio mėnesių įvykius, tardė omonininkus.“ Kad prisidėjo – puiku, tačiau norėtųsi žinoti ir tikrąją tų tyrimų vertę. Šiandien akivaizdu, kad Vilniaus OMON byla ištirta paviršutiniškai. Įspūdis toks, jog nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos struktūras 1990–1991 metais slopino ne organizuoti KGB, GRU, specialiosios paskirties desantininkų daliniai „Alfa“ ir „Vympel“, o vos keli omonininkai. Gilinantis į Vilniaus OMON bylą galima susidaryti nuomonę, jog tyrėjai pasitenkino pozicija, esą mūsų pastatus užgrobė bei pasienio postus anuomet puldinėjo vos keli Vilniaus omonininkai.

Be to, anot mūsų tyrėjų, Lietuvos pasienio punktus Vilniaus omonininkai deginti sumanė greičiausiai savarankiškai, niekieno neįpareigoti, neskatinti. Žodžiu, prokuroriška versija tarsi teigia, esą ano meto Lietuva nepajėgė apsiginti nuo dviejų sveiką nuovoką praradusių Vilniaus omonininkų. Kas tie omonininkai, tapę atpirkimo ožiais? Prokuroro A. Stepučinsko vadovaujama grupė nuteisti siekė Vilniaus OMON pareigūnus Aleksandrą Skliarą ir Eduardą Petrauską. Beje, E. Petrauskas Vilniaus OMON ėjo tik kadrų inspektoriaus, atsakingo už omonininkų asmens bylų tvarkymą, pareigas. 2002-aisiais teismai šiuos prokuratūros persekiotus Vilniaus omonininkus išteisino, nes byloje nerado jų kaltę patvirtinančių įrodymų. Ar už tokį Vilniaus OMON bylos ištyrimą prokuroras A. Stepučinskas vertas apdovanojimų?..

Todėl ir tvirtinu, jog neužtenka pasakyti, esą prokuroras A. Stepučinskas tardė omonininkus. Dar labai svarbu žinoti, kaip tyrė, kaip tardė. Štai rusiškoje spaudoje iš vieno mūsų tokio tardymo Aleksejus Sobolevas itin skaudžiai pasišaipė. Šis žurnalistas rašė, kaip 2001 metais Lietuvos ambasados Maskvoje patalpose buvo verbuojamas omonininkas Vladislovas Pužajus. Lietuvos pusė už sutikimą bendradarbiauti omonininkui įteikė net 10 tūkst. JAV dolerių premiją. Lyg ir neblogas sumanymas. Bet tas omonininkas čia pat pasiskundė Rusijos Federalinei saugumo tarnybai, ir lietuviškosios pastangos patraukti savo pusėn buvusį Vilniaus omonininką nuėjo perniek. O dabar atspėkite, kas dalyvavo slaptame susitikime su V. Pužajumi? Kaip 2009-ųjų pabaigoje tvirtino „Laisvas laikraštis“, susitikime su V. Pužajumi Lietuvos ambasados patalpose Maskvoje sėdėjo ir prokuroras A. Stepučinskas. Nejaugi ir už šią sužlugusią operaciją prokuroras A. Stepučinskas nusipelnė premijos?

Galų gale keistai skamba oficialūs tvirtinimai, esą prokuroras A. Stepučinskas, tarnaudamas KGB, tyrė tik kriminalines bylas. 2006 metais žurnale „Veidas“ teigta, jog  prokuroras A. Stepučinskas dirbo tirdamas disidento, būsimojo Kovo 11-osios akto signataro Algirdo Patacko bylą (pavyzdžiui, apklausė A. Patacko žmoną), domėjosi disidento, irgi būsimojo Kovo 11-osios akto signataro Liudviko Simučio reikalais. Todėl oficialus teiginys, esą tarnaudamas KGB struktūrose A. Stepučinskas gilinosi tik į finansinių sukčių ar galvažudžių bylas, nėra visiškai tikslus.

Kai kurių įtarimų kelia ir tuometinio VSD direktoriaus bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų vadovės palankumas ponui A. Stepučinskui. Palyginkime A. Stepučinsko ir K. Džiauto bylas. Buvusiam KGB darbuotojui K. Džiautui mūsų liustruotojai buvo žymiai griežtesni. Sovietinės Lietuvos KGB struktūroje kaip kadrinis pareigūnas K. Džiautas įsidarbino 1990-ųjų rugpjūčio mėnesį, praėjus maždaug penkiems mėnesiams po nepriklausomybės paskelbimo. KGB gretose jis pradirbo apie penkis mėnesius. 1991-aisiais KGB jo jau nebuvo. Palyginti su A. Stepučinsku, K. Džiauto kagėbistinis stažas – žymiai trumpesnis. Be to, K. Džiauto pavardė neužfiksuota KGB generolo R. Marcinkaus sudarytuose slaptuose GRG sąrašuose (netiesa, kad 1990–1991-aisiais šios grupės buvo popierinės, nes jų vadai nuolat rengė slaptus pasitarimus). Tačiau K. Džiautui vis dėlto neleista dirbti prokuratūroje, dėl to jis buvo priverstas su Lietuvos valstybe bylinėtis Strasbūro žmogaus teisių gynimo teisme. O A. Stepučinskui ne tik suteikta teisė darbuotis prokuratūroje – jam pavesta tirti itin svarbią Vilniaus OMON bylą.

Žodžiu, kagėbistas nelygu kagėbistui…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija