| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Projektą Gimtasis kraštas:
|
||||
|
Laikas ir žmonės Tvirtais saitais susijusi su Reškutėnais Bronius VERTELKA
Anykštietė pritapo Švenčionių krašte Kadaise Reškutėnų kaime vyravo Martinkėnų, Petkūnų, Nemeikų ir Lapėnų pavardės. Viktorijai Lapėnienei susilaukus dukros ir jai davus Laimutės vardą, paaiškėjo, jog tokį pat vardą, pavardę ir net tėvo vardą turi kita mergaitė. Reškutėnuose beveik visi turėjo pravardes. Lapėnus vadino Adukais. Viktorijos vyro Kazimiero senelė buvo ištekėjusi už Adomo, kurį labai mylėjo, todėl jį vadino Aduku. Iki šiol Viktoriją Lapėnienę vadina Aduko marčia, jos dukrą Laimą Aduko Laima. Nuo Anykščių kilusi Viktorija atitekėjo į Reškutėnus. Su vyru Kazimieru Lapėnu susipažino, kai Viktorija mokėsi Švenčionėlių vidurinėje mokykloje, o jos būsimasis, baigęs lietuvių kalbą, mokytojavo. Viešai tuoktis nedrįso, nes buvo nemažas amžiaus skirtumas, todėl Kazimieras vienas sutvarkė civilinę santuoką, o bažnyčioje sutuokė kun. Jonas Laurucevičius-Lauriūnas. Nebuvo nei vestuvinio maršo, nei pamergių pulko. Abu nuėjo su dviem liudininkais, o sutuoktuvių liudijimą kunigas parašė lotyniškai, kad bloga akis nesuprastų, kas ten parašyta. Viktorija jį tebesaugo iki šiol. Daug metų V. Lapėnienė mokytojavo Reškutėnuose. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute ji baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Uždarius pagrindinę mokyklą, o jos muziejui suteikus valstybinio statusą ir tapus Švenčionių Nalšios muziejaus filialu, V. Lapėnienė ėmė dirbti muziejininke. Beje, 1995 metais V. Lapėnienė baigė teologiją ir iki pagrindinės mokyklos uždarymo dirbo tikybos mokytoja. Reškutėnai, pasak muziejininkės, Švenčionių rajone yra lietuviškiausi. Kaimo gyventojai labai priešinosi lenkiškų mokyklų steigimui, nes jose mokėsi po vieną kitą lietuvių vaiką, o lietuviškoje net 6070 vaikų. 1932 metais Ryto draugija lietuviškai mokyklai dovanojo medinį namą. Po dvejų metų per Petrines supleškėjo visas kaimas nuo mokyklos iki bažnyčios 62 ūkininkų sodybos. Viename jo gale liko sveika bažnyčia, kitame gale mokykla. Tai buvo stebuklas. Nuo 1934 metų Reškutėnuose mokytojavo Elenutė Žižmaraitė, žymiojo Prano Žižmaro sesuo. Kada 1938 metais uždarė lietuvišką mokyklą, apie metus savo mokinius dar mokė slapta, eidama iš gryčios į gryčią. Pernai atėjo raštas, kad mokyklos pastatas įtraukiamas į saugomų objektų rejestrą. Nuo rugsėjo nebeveiks ir pradinė mokykla. Muziejus pildosi naujais eksponatais Pirmą muziejaus ekspoziciją 1974 metais parengė mokytojas Izidorius Kazakevičius. Palaipsniui eksponatai užėmė visą namą. 1996 metais paprašė atsilaisvinusio bendrabučio kambarėlio. Kai I. Kazakevičius mirė, Raudonėje gyvenantis brolis paprašė: Viktute, ar negalėtum pagloboti Izidoriuko muziejaus? Sutiko. Duotą žodį turėjo laikyti, nors nebuvo muziejininkė. Muziejus, tilpęs viename name, pamažu plėtėsi. Sykį archeologas Viktorijai padovanojo 4 tūkstančių metų akmeninį verpstuką, aptiktą Reškutėnuose. Šis eksponatas Viktoriją išprovokavo plėsti muziejų. Dar tą pavasarį apėjo visus kaimus, surinko pirmąją ekspoziciją apie audimą. Vėliau savaime įsitraukė į senovinių daiktų rinkimą. Ji pati surinko per tūkstantį eksponatų. Verslininkas, buvęs Veronikos mokinys, atvežė visą automobilinę priekabą oblių, verpimui, audimui skirtų detalių bei kitokių senienų. Sukrovė tai, ką rado tvarkydamas seną sodybą. O visai neseniai Švenčionių dekanas kun. Vidas Smagurauskas tvarkydamas Reškutėnų bažnyčios zakristiją ten rado muziejui tinkamų daiktų. Padovanojo seną komodą, kurioje buvo laikomi bažnytiniai rūbai, nemažai senų apeiginių rūbų. Lietuvos laisvė atvėrė muziejininkės sielos vartelius Šiemet V. Lapėnienė organizavo Reškutėnų mokyklos 100 metų paminėjimą, nors nuo rugsėjo 1-osios joje nebeskambės jauni balsai. Tai buvo ir savotiška šventė lyg ir laidotuvės. Šiai progai Viktorija surinko žmonių prisiminimus ir juos išleido atskira knygute. Į Mažosios Reškutėnų kronikos antrąją dalį tilpo kelių kunigų gyvenimo, mokyklos, muziejaus istorijos. Pusę knygutės išleidimo finansavo rajono savivaldybė, kita pusė pusės metų muziejininkės alga. Leidinukas pristatytas Reškutėnų bažnyčioje, čia visi renginio dalyviai jį gavo nemokamai. Mažosios Reškutėnų kronikos pirmoji dalis, irgi parengta V. Lapėnienės, pasirodė žmonių prašymu. Antroji knygutė buvo pirmosios papildymas. Rengiant knygutę Švenčionių rajono kryžių kartografija V. Lapėnienė aplankė 14 rajono seniūnijų. Užsukusi į sodybą prie Adutiškio, prie kurios stovėjo gražus kryžius, rado pagyvenusį vyrą. Užkalbinus išaiškėjo, kad šis visą gyvenimą nešiojasi didelę graužatį: mama mirė jį gimdydama. Kai buvo mažas, šito nesuprato. Prieš ketvertą metų atsidėkojo mamai pastatė jai kryžių. V. Lapėnienė sakė, kad kiekvienas kryžius turi savo legendą. O Reškutėnų kryžiaus pastatymą organizavo pati V. Lapėnienė, švenčiant mokyklos 80 metų sukaktį. Knygoje Sesuo Ada užrašytas Viktorijos pasakojimas apie tris Reškutėnų kunigus Karolį Garucką, Joną Lauriūną ir Napoleoną Norkūną. Reškutėnai, Švenčionių rajonas
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |