2010 m. lapkričio 10 d.
Nr. 81
(1866)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Komunizmo ideologija ir jos realizavimo reliktai nepriklausomoje Lietuvoje

Ona Voverienė

Komunizmas, teorinė ir praktinė politinio bei ekonominio gyvenimo sistema, grindžiama utopine idėja, kad kapitalizmą galima revoliuciniu būdu pakeisti visuomenine santvarka, kurioje nėra privačios nuosavybės ir materialinio suinteresuotumo, valstybės ir teisės, darbo pasiskirstymo ir socialinės nelygybės (VLE, t.10, p. 449).

Markso ir Engelso komunizmo utopijoje buvo teigiama, kad realizavus komunizmo pagrindinius principus, visuomenę valdys ne valstybė, o pati visuomenė, kuri bus tokia išmintinga, kad pati sugebės nustatyti pozityvias pokyčių kryptis ir tempus. Lenino patobulintoje komunizmo utopijoje pirmojoje jos pakopoje – socializme – valstybė išliks. Tik joje dominuos proletariato diktatūra, t. y. proletariato prievarta buržuazijos atžvilgiu. Ką visa tai reiškė – mūsų tėvų ir mūsų karta patyrėme savo likimais.

Rengdama spaudai knygą „Antikomunizmas“ (V., 2010), norėdama susipažinti su komunizmo teorija ir praktika, perverčiau kelis šimtus įvairiausių šaltinių, kuriuose mokslininkai – istorikai ir politologai bei savo likimais patyrę komunizmo siaubingus gniaužtus žmonės komunizmo teorijos ir praktikos utopijas užpildė tikruoju objektyviu moksliniu ir neregėtų žmonių kančių turiniu.

Rusijos baltoji emigrantė, vėliau tapusi rašytoja Aleksandra Rachmanova – antikomunizmo teorijos pradininkė Europoje ir pasaulyje – savo trilogijoje „Gyvenimo simfonija“ („Studentai, meilė, ČK ir mirtis“; „Moterys raudonojoje audroje“ ir „Pieno pardavėja Otokringe“) ir ypač savo knygoje „Naujųjų žmonių fabrikai“ atskleidė rusiškojo komunizmo esmę: Rusijoje upeliais liejamą eksproprijuojamų klasių kraują, kitaip mąstančiųjų negu bolševikai žudymą šimtais, tūkstančiais ir net milijonais, jų turto nacionalizavimą, sunkiai suvokiamą normaliam žmogui barbarišką žiaurumą. Jos dėka viso pasaulio žiniasklaidoje buvo cituojami  Lenino žodžiai, kad bolševikinėje valstybėje yra tik tas moralu, kas tinka bolševikų partijai.

Jau praeitoje konferencijoje „Komunizmą – į tarptautinį tribunolą“ kalbėjau apie Rusijos rašytojos Zojos Krachmalnikovos komunizmo ideologijos kritinį vertinimą. Dar tada nežinojau, kad tos ideologijos svarbiausi principai bus įgyvendinami nepriklausomoje Lietuvoje, į valdžią grįžusiųjų nomenklatūrinių komunistų. Z. Krachmalnikova tada rašė, kad bolševikinės revoliucijos barbariško žiaurumo šaknys siekia Rusijos stačiatikių kruvino skilimo XVII amžiuje laikus. Jis ne tik padalijo Rusiją į dvi dalis, į dvi Rusijas, bet ir buvo pirmasis savo mastais tragiškas lūžis kiekvieno ruso sieloje. „Nuo to laiko, – teigia rašytoja, – Rusijos dvasia suskilo“.

Antrasis Rusijos skilimas – 1917 metų revoliucija. Išžudyta dešimtys milijonų žmonių, badu išmarinta 5 milijonai Rusijos valstiečių, 13 milijonų ukrainiečių. Tai sergančios rusų dvasios padarinys. Žudymo mašina, užvesta Lenino ir jo bendražygių, Stalino laikais įgijo makabrišką pobūdį. Kiekvienais metais nužudytųjų skaičius augo geometrine progresija. Revoliucionieriai žudikai gimdė tokius pat vaikus. Pastarieji estafetę perdavė savo vaikams. Sovietų Sąjunga tapo didžiule kalėjimo zona žmonėms ir tautoms. Jos vadovai – komunistų partija – vietoje žmogaus teisės gyventi įtvirtino kitą principą – žmogaus teisę žudyti.

„Baisiausia, – teigia Z. Krachmalnikova, – kad nuo pat pirmųjų komunistų partijos dienų jų vadai genialiai suprato, kad svarbiausia – sukurti mąstymo modelį, pateisinantį visus komunistų nusikaltimus, sukurti naują „sąžinę“, į jos pamatą dedant smerdiakovišką logiką – viskas leidžiama, kas padeda partijai“.

Šitas mąstymo modelis sovietiniame gete tapo privalomas ne tik partijos nariams, bet ir visai visuomenei. Buvo paskelbtas šūkis: „Kas ne su mumis – tas prieš mus“. Galinga komunistinės propagandos mašina ir komunistų partijos diktatui pavaldus švietimas, mokslas, visa kultūros sistema... ir baimė būti sunaikintam, kaip liaudies priešui, pasiekė savo tikslą: žmonėms tarsi antroji oda „priaugo“ naujas mąstymas ir naujoji sąžinė. Žinduolių klasifikacijoje atsirado naujas padaras – homo sovieticus.

Komunizmas, jo ideologija buvo padarytas religija. Iš krikščioniškosios religijos išstumtas jo turinys, o Stačiatikių Bažnyčia paversta tik „kultinių apeigų atlikimo“ struktūra, kaip mėgo sakyti Maskvos patriarchas Aleksijus II. Komunistų partijos saldžialiežuvių pastangomis Leninas ir Stalinas buvo iškelti į Dievo statusą, paskelbti vieninteliais ir patikimiausiais dievais, visiškai nekonkuruojančiais su  tikruoju Dievu – jis liko tik Rusijos religijos marginalijose kaip „nereikšmingas“ „apeigų atlikimo“ objektas.

Ar ne tokiu pat dievu jo bendražygių buvo  padarytas buvusis komunistų gensekas Algirdas Mykolas Brazauskas, nuo kurio, kaip nuo žąsies  vanduo, nutekėdavo visi jo ir jo partijos bičiulių padaryti juodi darbai?  O dabar jo grupė draugų, vadovaujama Algirdo Butkevičiaus, kurdami savo buvusio genseko asmens kultą, ar nesiekia iš komunistų partijos padaryti religinę sektą?

Edvardo Buroko trilogijoje „Pūtėme prieš vėją“ („Ko nepasakė Solženicynas“ (1998); „Sukilimas“ (2008) ir „Vytauto Vaineikio „Juodos dienos, baltos naktys“ (2009)) išnagrinėtos kitos pamatinės komunizmo teorijos sąvokos. Vorkutos lagerio politinių kalinių sukurtame ir platintame „Lietuvos Laisvės kovotojų manifeste“ nuplėšta kaukė nuo raudonojo imperializmo demagogijos  pagal visus svarbiausius komunistinės doktrinos straipsnius. Didžiausias dėmesys „Manifeste“ skiriamas komunistinės ideologijos svarbiausios atramos – proletariato diktatūros – esmei atskleisti. Komunistų partija „Manifeste“ įvardinta kaip „iš įvairiausių recidyvistų suformuotas  avangardas“.

Šis recidyvistų avangardas, užgrobęs Rusijoje valdžią, svarbiausia jos išlaikymo savo rankose priemone įteisino proletariato diktatūrą, apginkluotą kruvinojo geležinio Felikso valia – visus „liaudies priešus“ šaudyti vietoje – be teismo ir aiškinimosi.  Proletariato diktatūra tapo neregėtu iki šiol pasaulyje savo žiaurumu bolševikiniu despotizmu, o netrukus ir raudonuoju imperializmu.

Komunistai, dangstydamiesi melagingomis dekoracijomis, įvedė prievartinę darbo sistemą, įkūrė milijonines katorginių darbų stovyklas, kuriose žmonės buvo eksploatuojami be jokio atlyginimo. Žmogų padarė visiškai beteisiu. Savo kruvinais imperialistiniais žygiais bolševikinė Rusija iš jos pavergtų tautų išplėšė jų per amžius puoselėtas vertybes ir tradicijas, o nepaklusniuosius išžudė. Proletariato diktatūra – tai nusikaltėlių gaujos despotizmas, jėga laikantis pavergtas tautas ir žmones. Bolševikinio imperializmo sudėtinės dalys ir jo varomosios jėgos – agresija, intervencija, genocidas, pavergtų tautų ekonominė degradacija, žmonių kraštutinis nuskurdinimas ir moralinis degradavimas, nuolat ir įkyriai kalama į žmonių smegenis demagogija. Komunizmas su savo proletariato diktatūros ramsčiais – ČK, NKVD, MVD, MGB ir KGB liaudžiai davė tik ašaromis aplaistytą ir krauju srūvančią raudonosios imperijos vergiją.

Publikuotoje literatūroje svarbiausiais komunizmo bruožais įvardinta neapykanta kitaip mąstančiam žmogui ir totalinis pavergtų tautų ir žmonių žudymas. Rusas Aleksandras Jakovlevas bolševikus vadina didžiausiais pasaulyje žmogžudžiais, o šviesaus atminimo politologas, antikomunistas Vilius Bražėnas komunistų partiją – žudikų sindikatu. Mūsų išstudijuotoje literatūroje kitais komunistų bruožais įvardinti melas ir veidmainystė, beatodairiškas turto grobimas ir nusavinimas sau, pavydas ir gobšumas – savybės, labiausiai skatinančios neapykantą žmogui.

Kaip Lietuvai atgavus nepriklausomybę šviesaus atminimo kardinolas Vincentas Sladkevičius savo pamoksle prie Vilniaus Katedros durų 1988 metų spalio 23 dieną kalbėjo, ir mes visi tikėjome, kad atgauta laisvė mus atves į palaimingą mūsų tautos ateitį, kur niekas vienas kito nestumdys, neskriaus ir nelips vienas kitam ant kulnų dėl turto ir vietos prie valdžios lovio ir valdiškų pinigų. Deja, jau atšventėmė savo valstybės nepriklausomybės dvidešimtmetį, o rezultatą turime atvirkštinį: tokios susvetimėjusios visuomenės, kokią turime dabar, dar niekad, net okupacijos metais neturėjome. Kas penktas tautietis balansuoja ant skurdo ribos ir jų ateitis – be jokios prošvaistės. Iš čia ir paniškas, kaip 1944 metais nuo grįžtančio raudonojo teroro, taip dabar – nuo skurdo ir bado šmėklos – bėgimas į užsienius ieškoti išsvajotos gerovės, ne jų, o kitų rankomis uždirbtos.  O ko dabar siekia Lietuvos pramoninkų konfederacija, kategoriškai prieštaraudama net minimalaus tūkstančio litų atlyginimų padidinimui dirbantiesiems, kai patys valdo visą susigrobtą Lietuvos turtą? Kyla mintis, kad dažnas iš jų kaip tobuliausią vergijos formą prisimena bolševikines katorgines stovyklas, kur nereikėjo iš viso darbininkams mokėti atlyginimų.

Kodėl taip yra ir kodėl taip atsitiko? Manau, kad mūsų tautos didžiausia nelaimė buvo 1992 m. spalio mėnesio rinkimai, sugrąžinę į Lietuvos valdžią nomenklatūrinius komunistus. Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pirmosios dienos komunistai, vadovaudami visai Lietuvos ekonomikai, pirmiausiai realizavo bolševikų partijos ir proletariato diktatūros pagrindinį principą ir veiksmą – „grabj nagrablennoje“ (grobk prisigrobtą). Prichvatizuodami „partijos auksą“, jie išgrobstė ir išsidalino visos Lietuvos žmonių turtą, uždirbtą jų vergišku darbu per penkis okupacijos dešimtmečius, išvogė bankus ir nusavino tūkstančių žmonių per visą gyvenimą sunkiai taupytas santaupas.. Tik komunistinio klano nariai tapo gamyklų, privačių ir valdiškų įstaigų vadovais, direktoriais ir jų pavaduotojais ir pasiskyrė sau tūkstantines algas su tokiais pat priedais ir iki šiol, begėdiškai vadovaudamiesi naująja „sąžine“, tokius atlyginimus gaudami plėšikauja vidury baltos dienos, atimdami duonos kąsnį iš šimtų tūkstančių Lietuvos bedarbių, daugiavaikų šeimų ir jiems vergaujančių už grašius piliečių.

Kaip rašo politikos apžvalgininkas Liudas Lukmanas, „prie prastos ekonominės ir skurdo plitimo Lietuvoje prisideda ir mažmeninės prekybos maisto produktais srityje dominuojančių kelių monopolijų veikla: „Maxima“, „Norfa“, „Iki“, „Rimi“. Stambiuosius prekybos tinklus valdantys monopolinio kapitalizmo magnatai maisto prekėms uždėjo didžiulius antkainius, o jų darbuotojų algos siekia vos 700–900 litų į rankas. Nuo krizės pradžios prekybos darbuotojų algos sumažėjo 25–35 proc., daug jų atleista. Tokia padėtis rodo, kad darbo rinkose  įsigalėjo klasikiniai oligarchijos dėsniai – stambūs kapitalistai jiems pelnus kraunančius savo įmonių darbuotojus laiko vergais ir visiškai nesiskaito su jų teisėtais interesais gauti normalias algas bei turėti geras darbo sąlygas“. Taigi, okupacinio režimo valstybinę vergiją Lietuvoje pakeitė dabar jau lietuviška oligarchinė vergija.

Siekdami valdžios ir savo gerovės komunistai Lietuvoje panaudojo visą arsenalą priemonių, įdiegtų jiems aukštosiose partinėse mokyklose – melą, veidmainystę, šantažą, kitaip mąstančiųjų skandinimą pamazgose per visas jų valdomas žiniasklaidos priemones, politines žmogžudystes – kandidato į prezidentus Stasio Lozoraičio, žurnalistų Vyto Lingio, Kęstučio Žičkaus, A. Jakubausko, teisininkų – G. Sereikos, S. Piskunovo, V. Kazlauskaitės; saugumo pulkininko Vytauto Pociūno, kovotojų už teisingumą – jauno vaikinuko J. Paliako ir Drąsiaus Kedžio ir kt. Tik, žinoma, mažesniais mastais negu Lenino ir Stalino laikais – jie žudė milijonus.

Lietuvą valdanti oligarchų klasė – tik keli tūkstančiai išrinktųjų iš buvusių aktyvių komunistų, komjaunuolių ir jų skydo – kagėbistų bei jiems talkinanti įtakingiausių kriminalinių baronų, besidangstančių po stambaus verslo priedanga, tačiau jie valdo didžiulius turtus, daugiau negu 50 proc. viso Lietuvos turto, jų susikrauto iš šimtų tūkstančių Lietuvos žmonių prakaito ir skurdo.  

Betgi juos rinko mūsų žmonės... Mūsų tauta, labiausiai nukentėjusi nuo komunistinio teroro ir genocido. Kas atsitiko, kad daugelis mūsų tautos žmonių glaudžiasi prie savo tautos budelių partijos kojų?

Prancūzijos mokslininkė, Sorbonos profesorė Fransuaza Thom, atvykusi į Lietuvą 1993  metais, jau valdant komunistams, prisidengusiems LDDP melo skraiste, ir stebėjusi Lietuvos gyvenimą savo straipsnyje „Jūsų visuomenė serga“ (Dienovidis, 1993, bal. 2) rašė: „Lietuvoje laimėjo ne partija ar frakcija , o buvusi valdžios struktūra. Komunistai valdė Lietuvą (kaip ir Rytų Europą) ir iki rinkimų, tačiau dabar jie čia įgijo ir politinę valdžią. Jau 1987 metais mąstantys komunistai ir komjaunuoliai bei KGB darbuotojai suprato, kad norint išsaugoti realią valdžią reikia inscenizuoti savižudybę. Jie užgrobė ekonomiką, kaip nereikalingo balasto atsisakė kvailiausiųjų – ortodoksinių komunistų ir pasitraukė į pogrindį, politinę valdžią palikę demokratams. Dabar, kai viskas baigta, jie vėl išlindo į paviršių – į politines struktūras“. Ir valdė nepriklausomą Lietuvą 12 metų. Dalis jų – pustrečio tūkstančio – tapo milijonieriais ir milijardieriais, apiplėšę ir nuskurdinę tautą iki dabartinės jos būklės.

Prof. F. Thom, stebėjusi ne tik mūsų valdančiuosius, bet ir jų rinkėjus, padarė išvadą: „Jūsų visuomenė serga. Pagrindinis šios ligos simptomas – totalinė neapykanta žmogui, panieka artimui. Visa tai eina iš komunizmo ideologijos, kuri jums buvo brukama per prievartą visus tuos penkiasdešimt metų. Komunizmas yra neapykantos sistema. Juk svarbiausia komunisto užduotis – surasti priešą ir jį sunaikinti. Jūs sugriovėte Lietuvoje komunistinę sistemą, tačiau komunistinis mentalitetas gyvas, jo taip greitai nepakeisi. Išgelbėti šią degradavusią visuomenės dalį yra neįmanoma. Prikelti šiuos žmones, atgaivinti jų dvasią nebėra vilties. Tiesiog reikia laukti, kol jie išmirs. Tai baisu!“

Naujojo „mąstymo“ ir  naujosios „sąžinės“ dvasine liga serga ne tik valdantieji ir jų rinkėjai, bet ir beveik visos partijos. Todėl valdžios viršūnėse ir stengiamasi, kad Lietuvoje  jų būtų kuo daugiau, nes suskaldytą tautą, paverstą minia, lengviau valdyti. Kaip rašo Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas: „Kol egzistuos tokie tarppartiniai santykiai Lietuvos politikoje, o per ją ir Lietuvoje, niekas iš esmės nesikeis. Kalbu apie partijų požiūrį, reikalaujantį kitų partijų sunaikinimo: bet kuriai partijai kita partija yra gera, jei ji negyva, jei jos nebėra. Partijos yra ne konkurentai, ne priešininkai, o priešai. Tai ar gali būti priešas nenaikinamas? Jei dar nesunaikintas, tai bent kapojamas arba blogiausiu atveju – ignoruojamas. Jei priešas užima vis dėlto tam tikrą valdžios teritoriją, dantimis griežiant su tuo tik taikstomasi, kaip su neišvengiama blogybe, kenkiant priešui visais įmanomais būdais ir priemonėmis. Net valstybės interesų sąskaita“. (R.Ozolas // „Lietuvos aidas“. 2008 03 17)

Ar ne tokį vaizdelį matome visų rinkimų kampanijų metu Lietuvoje ir kasdien  Seime jau dvidešimt metų. Čia dominuoja parlamentinių diskusijų principas, paveldėtas iš komunistinės ideologijos – „Surask priešą ir jį sunaikink!”

Rašytojas Izidorius Ignatavičius, išanalizavęs ir objektyviai įvertinęs 12 metų komunistinio valdymo Lietuvoje pasekmes, prognozuoja, kad dėl šios savo nelaimės sugrįšime į normalią Lietuvos valstybės raidą tik tada, kai pasikeis trys  lietuvių kartos. Tik ar tos trys kartos dar gyvens čia, Lietuvoje? Ar ši žemė, kaip sakė vienas žymiausių Lietuvos vyrų Vladas Putvinskis-Pūtvis, ir jos ateitis netaps „tik svetimųjų puota ant manosios tautos, nesugebėjusios gyventi ir svetimų bei savųjų nukankintosios kapų…“

Pranešimas skaitytas Vilniuje, LR Seimo salėje, tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Komunizmo šmėkla ir nusikaltimai“ spalio 29 dieną

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija