2010 m. lapkričio 17 d.
Nr. 83
(1868)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Keista vertybių skalė

Ramūnas Terleckas

Nežinau, kaip jautėsi Lietuvos mokytojai ar slaugos ligoninių darbuotojai, kai praėjusią savaitę susisiekimo ministras Eligijus Masiulis pareiškė, kad į valstybės sektorių vadovauti valstybės įmonėms už 5 tūkst. Lt „papuola arba bepročiai, arba vagys“. Lygiai taip pat nežinau, kaip jautėsi ir valstybės įmonių vadovai, kurių atlyginimai, kad ir didesni nei 5 tūkst., vis dėlto balansuoja ties ministro nubrėžta „vagies“ kategorija. Kaip patyręs politikas (ne vieną duobę Seimo kėdėse išsėdėjęs, jau kelerius metus matuojasi ministro ir partijos lyderio postą), ponas Masiulis tikrai žino, kiek kainuoja ne laiku leptelti žodžiai. Galima būtų spėti, kad artėjant rinkimams į savivaldybes ponas Masiulis tiesiog stengiasi būti matomas, gal taip rinkimų technologijų specialistai ar patarėjai rekomenduoja. Tikrai nerandu kito paaiškinimo, nes ministro reitingai ganėtinai gražūs, o ir Liberalų sąjūdžio kasoje nešvilpauja vėjai. Pono Masiulio laki frazė nuskambėjo jam kalbant apie tai, kad jei stambios valstybės kontroliuojamos bendrovės dirbs sėkmingai, jų vadovai, vadovų pavaduotojai ir vyriausieji buhalteriai turės galimybę uždirbti daugiau nei dabar. Anot ministro, kad įmonės duotų pelno ir suneštų daugiau pinigų į biudžetą, tam reikalingi profesionalūs vadybininkai, kurie šiuo metu versle esą uždirba nuo 15 tūkst. iki 25 tūkst. litų.

Turbūt pono Masiulio pastangomis Vyriausybė nutarimu susiejo stambių valstybės kontroliuojamų bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo užmokestį su vidutiniu statistiniu darbo užmokesčiu. Iki šiol jis buvo susietas su vidutine tos įmonės darbuotojų alga ir negalėjo viršyti 5 vidutinių įmonės darbuotojų užmokesčių.

Nutarime pažymėta, kad didelė įmonė yra ta, kurioje dirba ne mažiau kaip 5 tūkst. žmonių, o jos pagrindinės veiklos pajamos yra ne mažesnės nei 150 mln. Lt. Tokios, pasak pono Masiulio, yra Lietuvos paštas, „Lietuvos geležinkeliai“, „Lietuvos energija“. Net jei iš dalies pritarčiau ministrui, kad menki kai kurių valstybės sektoriaus vadybininkų atlyginimai skatina korupciją ar tiesiog elementarias vagystes, nemanau, kad ir 25 tūkst. Lt atlygį gavęs vagis vien todėl liausis vogęs. Skepsį dar labiau padidino tą pačią dieną paskelbta informacija, kad Lietuvos paštas, siekdamas kitus metus baigti be nuostolių, platinimo įkainius didina vidutiniškai 40 procentų. Ši informacija niekais verčia ministro vizijas – nereikia jokių profesionalių vadybininkų pastangų ir išmonės, kaip monopolines valstybės įmones padaryti pelningas: tereikia padidinti tarifus, o tam užtektų ir tris klases baigusio pradinuko išminties, kam dar didesniais atlyginimais švaistytis. Galima ir elektros tiekimą branginti, ir šaltą vandenį, tuomet ir Rytų skirstomieji tinklai, ir VST, ir kokie „Vilniaus vandenys“ dosniau į biudžetą pinigų suneštų, tačiau tikrai ne dėl to, kad profesionalūs vadybininkai šias bendroves priverstų efektyviau dirbti.

Be to, liūdina Vyriausybės pasirinkta atsakomybės gradacija – juk mokytojai, gydytojai, gaisrininkai, policininkai valstybei yra daug svarbesni nei Lietuvos paštas ar „Lietuvos geležinkeliai“, nes būtent nuo jų priklauso, kokia Lietuvos visuomenė bus po dešimties metų.

 LRT, 2010 11 11

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija