Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Poezija  maldoje

Knygos viršelis

Šiuo metu Australijoje gyvenanti rašytoja Nijolė Jankutė-Užubalienė apžvelgia šiais metais Kaune išleistą kun. dr. Kęstučio A. Trimako eilėraščių rinkinį „Jis man dovanojo būtį“.

Kun. dr. Kęstučio A. Trimako naujausios knygos „Jis man dovanojo būtį“ vien  nepretenzinga, skoninga knygos išvaizda, papuošta paties autoriaus tapyba – į šviesą kylančio paukščio siluetu – patraukia skaitytoją.

Šio autoriaus poezija tikinčiajam – malda, tik nuoširdesnė ir tikslesnė, negu tos vaikystėje iš menkai suprantamų maldaknygių išmoktos, jaunystėje pamirštos, senatvėje ieškomos ir nebesurandamos… Šią knygą skaitant ateina kasdienybės užgožtos mintys, kad esi, kad tapai iš nieko, tačiau svarbus ir mylimas.  Ne tvarinys tarp tvarinių, bet vaikas Tėvo Absoliuto, Kūrėjo.  Jis tarė: „iš nieko …būki! Ir esi, o Mano vaike!“ Ir toliau poetas dėsto: „esame  kviesti iš nebūties susėst prie Tavo stalo“.

Knyga dalijama į du skyrius: „Mūsų Ieškantysis“ ir „Tarp gyvenimo ir mirties“. Kiekviename jų yra daug kasdienybės nuvargintam žmogui reikalingų minčių, pristabdančių tą kovą už būvį, pakeliančių dvasia ten, kur ji turėtų būti.  Kaip autorius sako: „aklasis pasijuto išeinąs iš savęs lyg tamsos“. K. Trimako ramios, gilios mintys pristabdo šių laikų žmogaus bėgimą į pasaulio kunigaikščių peršamą tikslą – pirmyn, į niekur!  Ir, kaip autorius sako, „imu įsitikint, kad į save, į gyvenimą žiūrėjau apvirtęs aukštyn kojom“.

Ypač pagauna poeto mintys iš skyriaus „Kryžiaus šešėlyje“: „Jie užgavo Meilę, niekad taip nemylėję.  Ne jiems pajust, kokią Meilę užgavo. Jie tikrai nežino, ką daro…“  Šiek tiek stabtelėjus mūsų dabarties bėgime tikrai pastebim, kad nebeaišku, ką darom, kodėl ir kur taip skubam.  Senas liaudies posakis neblogai paaiškina – „skubos darbus velnias renka!“  Na, velniu juk netikim, o vienišas Dievas bažnyčiose tvirtai uždarytas. Taip galvojant labai verta paimt į rankas kun. K. Trimako minčių rinkinį apie Būtį. Paimti, stabtelti, paskaityti ir pagalvoti, kad gyvent verta, jei gyvenimą vertini ne tik kūnu, bet ir dvasia.  Jie abu dvyniai, tik mes patys juos be atodairos perskiriame tvirtai įkibę į matomą, jaučiamą, ragaujamą. Kaip autorius sako: „Daiktus laikau šalia... kad pasiimčiau, kai laikas bus išeiti“.

Poetiškiausi ir skaitytojo žemiškai širdžiai artimiausi šio rinkinio posmai skyreliuose „Žemės kalba“, „Gyvenimo kontrastai“, „Gyvenimo variantai“.

„Jis man dovanojo būtį“ – puikus rinkinys minčių, kurios apspinta nuolat ieškantį žmogų, bet galų gale parodančios tą vienintelę, netikėtą kryptį į visos būties Viešpatį!  Šių labiau poetiškų negu filosofiškų autoriaus minčių rinkinys yra malonus skaityti ir lengvas suprasti.  Jis nudžiugins skaitytoją, kurį nuolat murdo triukšmingoji vartotojų minia. Bandydamas šioje minioje nepaskęsti, pradedi galvoti apie „dovanotą būtį“, kaip senovės keltų išminčiai sako: „kiekviena būtybė pagaliau yra savimi, prieglobstyje, šalia mūsų, tik kitoje pusėje…bet nematome.“

© 2010 „XXI amžius“