Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Tarp lietuvių

Lebeniškiuose sugyvena stačiatikiai ir katalikai

Bronius VERTELKA

Lebeniškių stačiatikių seniūnas Genadijus Chotenovičius

Lebeniškių Šv. kankinio Nikanoro cerkvė

Cerkvės viduje

Prie miško prisiglaudęs kadaise buvęs didelis Lebeniškių kaimas šiandien 100 gyventojų nebesurinktų. Didžiausia jo vertybė – stačiatikių Šv. kankinio Nikanoro cerkvė. Ne kartą ją aplankė vagys, duris išlaužė, išnešė vertingiausius daiktus. Dabar duris atverti sugeba tik Genadijus Chotenovičius.

 G. Chotenovičiaus gyvenimo istorija verta storokos knygos. Valdant carui, jo tėvas buvo karo gydytojas, tarnavo prie Rusijos sienos su Persija. Keičiantis valdžioms, patraukė namo. Važiuojant įvyko traukinio avarija, kurios metu buvo kontūzytas ir prarado klausą. Dirbti gydytoju nebeleido. Tada jo tėvas, šventikas, sūnui patarė eiti jo pėdomis. Šis, būdamas tikintis žmogus, žinodamas stačiatikių apeigas, išlaikęs egzaminus tapo šventiku. Paskyrimą į Lebeniškius gavo jau pokario metais. Čia ir mirė. Palaidotas šalia Šv. kankinio Nikanoro cerkvės.

Genadijus pasakojo, kad jam atvykus į Lebeniškius juose buvo 60 stačiatikių sodybų. Apsigyveno čia apie 1860 metus iš Tambovo, Jaroslavlio ir Samaros sričių į Lietuvą atgabentos su valdžia konfliktavusios šeimos, o netrukus į Rusijos gilumą buvo ištremtos vietos gyventojų lietuvių šeimos, prisidėjusios prie 1863 metų sukilimo. Šv. kankinio Nikanoro cerkvė pastatyta 1909 metais pirklio I. Markovo lėšomis. Ateidavo į ją pasimelsti ir lietuviai, nes arti jų bažnyčios nebuvo. Lebeniškiuose visi sugyveno draugiškai, vieni kitiems padėdavo. Nieko blogo apie lietuvius Genadijus negalėtų pasakyti. Rusai turėjo mažai žemės, lietuviai – daug, tad eidavo pas juos uždarbiauti. Šiaip visi sunkiai gyveno, bet badauti neteko. Per Šv. Kalėdas ar Velykas susirinkdavo tikinčiųjų pilna cerkvė. Šiandien stačiatikius čia ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi: vieni išvažinėjo į kitus kraštus, kiti išmirė.

G. Chotenovičius 40 metų išdirbo vairuotoju, vežiojo pieną. Vedęs vietinę rusę, išaugino du sūnus, kurie vedė lietuvaites ir su šeimomis gyvena Panevėžyje. Tėvui padovanojo dvi anūkes. Genadijus su marčiomis kalbasi lietuviškai. Niekas apie jį neatsiliepia piktu žodžiu. „Lietuvoje baigiau keturias lietuviškas klases, esu Lietuvoje ir gimęs. Kalbėti lietuviškai ar rusiškai man tas pat“, – didžiuodamasis sako 77 metų lebeniškietis.

Genadijaus žmona mirė daugiau nei prieš metus. Netektis taip sukrėtė, jog teko gulėti ligoninėje. Dabar džiaugiasi, kad medikai sveikatą sugrąžino. Namo grįžo vos ne kaip naujai gimęs. Apsiėmė pabūti stačiatikių parapijos seniūnu ( iki mirties tokias pareigas ėjo žmona). Jis turi ir cerkvės raktą.

Cerkvę ne tik vagys, bet ir laikas alina. Netgi kryžius pakrypo virš stogo. Retinant medžius apie cerkvę nepavyko jo ištiesinti – nepasiekė bokšteliu. Stogą irgi reikia perdažyti. Šventikas čia atvyksta mirus žmogui, švenčiant Šv. kankinio Nikanoro atlaidus ir per didžiąsias šventes. Sutvarkyti cerkvę ir jos aplinką stengiasi Lebeniškių bendruomenė (pirmininkė Regina Kančiauskienė). Prieš šventes išpuošia, išplauna grindis, nupjauna žolę šventoriuje. Vabalninko seniūnija (seniūnas Stepas Gudas) aptvėrė cerkvę medine tvorele, ją nudažė, nugriovė seną, prie cerkvės stovėjusį ir gadinusį jos vaizdą namą.

Lebeniškiai, Biržų rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“