2010 m. gruodžio 15 d.
Nr. 91
(1876)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Medininkų žudynių byla: keista buvusio SSRS pulkininko apklausa

Gintaras Visockas

Rusijos specnazo emblema. Viena
iš versijų, jog Medininkų
žudynėse dalyvavo specnazo kariai

Gruodžio 8 dieną detektyvų mėgėjai turėjo puikią progą savo akimis išvysti realias teisėjų, prokurorų ir advokatų grumtynes. Omenyje turiu Vilniaus apygardos teisme surengtą buvusio SSRS vidaus kariuomenės 42-osios divizijos (k/d Nr. 3404) 132-ojo Minsko, Raudonosios žvaigždės ordino, konvojaus pulko (k/d Nr. 7574, kadaise dislokuoto Vilniuje, netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios) vado Stanislovo Stančiko apklausą.

Teisėjos Sigitos Vainauskienės vadovaujama Vilniaus apygardos teismo kolegija šį buvusį aukšto rango sovietų kariškį apklausė Medininkų nužudymo byloje. Apklausos metu nuo pradžios iki galo tvyrojo įtampa.

Neįtikinamai nuskambėjo net vienas pirmųjų jo teiginių, esą jis vadovavęs 24-jam milicijos pulkui. Bet juk 24-asis atskirasis motorizuotas milicijos batalionas tuo metu buvo dislokuotas Dniepropetrovske. Lemtingomis Lietuvai 1990–1991-ųjų dienomis S. Stančikas vadovavo vidaus kariuomenės pulkui, turėjo pulkininko laipsnį. Įspūdžio būta tokio, kad liudytojas, nors ir bandė išlikti ramus, iš tiesų buvo labai įsitempęs ir nervingas.

Žvelgiant iš šalies jo apklausa atrodė keistai. Jau vien dėl to, kad liudytojas S.Stančikas nenorėjo atsakinėti į konkrečius buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo-Nikulino klausimus. Tik tada, kai buvo pabrėžta, jog jis privalo atsakyti ir į kaltinamojo klausimus, S. Stančikas teikėsi kalbėti, tačiau vis tiek neatsakė konkrečiai. Ir į K. Michailovo gynėjų klausimus dažniausiai atsakydavo abstrakčiai arba net visai neatsakydavo. Nepaisant akivaizdaus nenoro duoti konkrečius parodymus teisėja S. Vainauskienė priekaištų liudytojui S. Stančikui neturėjo. Teismo posėdžio pradžioje, prieš pradedant apklausą, teisėja net užsiminė, jog po Medininkų žudynių prabėgo beveik 20-imt metų, todėl ji puikiai suprantanti, kaip liudytojui sunku prisiminti visas detales ir smulkmenas. Ši teisėjos įžanga buvo panaši į perspėjimą, esą liudytojas net nereikia stengtis prisiminti. Pats liudytojas S. Stančikas apklausos pradžioje taip pat pabrėžė, esą jam bus sunku viską prisiminti, be to, jis turėjęs sveikatos problemų. Taigi teismas turėtų remtis jo parodymais, duotais 1991-ųjų gruodžio pabaigoje ir 2008-ųjų rudenį. Jis tik patvirtina, kad tai, kas pasakyta tų dviejų buvusių apklausų metu, teisinga.

Tačiau vos tik buvusio omonininko K. Michailovo advokatai bandydavo patikslinti kai kuriuos dviprasmiškai skambančius liudytojo teiginius, čia pat sulaukdavo teisėjų kolegijos nepasitenkinimo. Pavyzdžiui, advokatas Arūnas Marcinkevičius pastebėjo, jog liudytojo S. Stančiko parodymai, duoti 1991-aisiais ir 2008-aisiais, akivaizdžiai skiriasi. 1991 m. gruodžio 30-ąją S. Stančikas tvirtino, jog Medininkų poste budėjusius mūsų pareigūnus nužudyti galėjo ir vadinamojo „specnazo“ kariai ir kad apie tai dar 1991 m. rudenį jis asmeniškai informavo Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos bei Generalinės prokuratūros vadovus. O štai 2008-aisiais S. Stančikas akcentavo, jog tas skerdynes greičiausiai galėjo surengti tuometiniai omonininkai. Neva toks Nikolajus Gončarenko, su kuriuo jam kadaise teko mokytis toje pačioje karinėje mokykloje, buvo psichopatinė asmenybė, nekenčianti Lietuvos nepriklausomybės, ir būtent šiam rusų kariškiui apie 1990–1991-uosius buvo pavesta kuruoti Vilniaus ir Rygos OMON.

Po tokių žodžių K. Michailovo-Nikulino advokatai panoro išsiaiškinti, kokiais S. Stančiko parodymais reikėtų remtis šiandien: ar versija, kad į Medininkus žudyti mūsų pareigūnų važiavo specialiosios paskirties būrio kariai, ar versija, kad šaudė omonininkai. Konkretaus liudytojo atsakymo advokatai nesulaukė. O Teismo kolegijai toks liudytojo pareiškimas pasirodė priimtinas.  Žodžiu, atsakymo į šį svarbų klausimą gruodžio 8-osios posėdžio dalyviai neišgirdo.

Teismo posėdyje taip pat kilo klausimas, ar sovietų vidaus kariuomenėje buvo kuratoriaus pareigos ir kokios funkcijos buvo priskirtos tokiai pareigybei. Liudytojas atsakė, kad jam tokios pareigos nėra žinomos. Į klausimą, ką tuomet reiškė liudytojo minimos Vilniaus ir Rygos OMON kuratoriaus pareigos, atsakymo nesulaukta. Liko neatsakyta ir į pasiteiravimą, kur dirbo šitoks „kuratorius“, jei abu OMONai buvo tiesiogiai pavaldūs 42-os divizijos vadui? Vadinasi, belieka spėlioti: gal liudytojas tik išsigalvoja, kad būta kažkokio oficialaus omonininkų kuratoriaus?

Advokatai pasidomėjo, ar liudytojui yra žinoma ir ar jis turįs duomenų arba įrodymų, kad mūsų šalies pareigūnus Medininkuose nužudė būtent Rygos OMON milicininkai, tarp kurių buvo ir K. Michailovas. Į šį klausimą S. Stančikas atsakė taip: tokių žinių ir duomenų arba įrodymų jis neturįs.

Deja, gruodžio 8-ąją į daugelį klausimų nebuvo konkrečiai atsakyta, o į kai kurias svarbias advokatų pastabas – visai nereaguota. Tąsyk posėdyje apklausiamas liudytojas apie 15 minučių pasakojo, kaip juo 1990–1991-aisiais nepasitikėjo sovietų karininkai, mat jis pareiškė norą pereiti į kuriamą nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. S. Stančiko bandymas papasakoti teismui, jog dar dėvėdamas sovietinio pulkininko uniformą jis buvo lojalus ir ištikimas Lietuvos nepriklausomybei, gal ir gražus žingsnis, tačiau niekaip nesusijęs su Medininkų byla. Ir vis dėlto teisėjai S. Vainauskienei neužkliuvo S. Stančiko monologas. O kai advokatai paprašė konkrečiai nurodyti, kada S. Stančikas savo kolegoms rusų karininkams pranešė pereinantis į Lietuvos pusę, teismo salėje įsivyravo tyla. Beje, advokatas A. Marcinkevičius neprašė nurodyti konkretaus mėnesio ir konkrečios dienos. Jis tik pageidavo, kad liudytojas pasakytų: ar prieš tragiškus Sausio 13-osios įvykius, ar – po jų, ar prieš Medininkų skerdynes, ar jau po to? Liudytojas S. Stančikas nusprendė verčiau patylėti. Teismo kolegijai ši liudytojo taktika nepasirodė verta kritikos.

Tada K. Michailovo-Nikulino advokatai norėjo paklausti, kodėl S. Stančikas, jo paties žodžiais tariant, 1990–1991-aisiais praradęs sovietų armijos vadovybės pasitikėjimą, buvo paliktas toliau vadovauti pulkui. Argi neįdomu, kodėl jis nebuvo pažemintas pareigose arba nebuvo išleistas į atsargą? Logiškai svarstant, sovietų armijos vadovybė negalėjo leisti, kad pulkui vadovautų nepatikimas, į priešingą barikadų pusę perbėgti pasiruošęs pulkininkas. Deja, šis klausimas Teisėjų kolegijai pasirodė ne itin svarbus, ir ji sutiko su abstrakčiu S. Stančiko komentaru.

Painiavos būta ir dėl liudytojo tvirtinimų, esą jis tais įsimintinais metais kalbėjęs su tuometinės atskirosios ypatingosios operatyvinės paskirties specnazo brigados (k/d Nr. 3700) vadu pulkininku Ivanu Pavlovičiumi Šerdec, ir šis jį patikinęs, kad specialiosios paskirties kariškiai Medininkų žudynėse tikrai nedalyvavo. Gal Vilniuje dislokuoto specnazo atstovai tikrai nepakėlė rankos prieš mūsų Medininkų pareigūnus. Gal Lietuvos sostinėje įsikūrusio specnazo vadas tikrai taip kalbėjo susitikęs S. Stančiką. Bet, vadovaujantis sveiku protu, šie liudytojo parodymai – beverčiai. Juk jis ką tik buvo pareiškęs, kad jo kolegos juo nepasitikėjo, jo vengė. Ir nepasitikėjo pagrįstai – juk jis buvo deklaravęs ištikimybę nepriklausomai Lietuvai. Tad sunku patikėti, jog specnazo brigados vadas su S. Stančiku būtų dalinęsis kokiomis nors svarbiomis paslaptimis ar žiniomis. Pavyzdžiui, apie tai, kas galėjo dalyvauti užpuolant Medininkų postą. Bet šie nelogiški liudytojo teiginiai domino tik advokatus. Teisėjams ir prokurorams jie, regis, tiko.

Keistai atrodė ir S. Stančiko bandymas įtikinti teisėjus, kad tuomet Sniečkuje (dabartinis Visaginas) dislokuotos sovietų vidaus kariuomenės specnazo brigados vadas pulkininkas I. Šerdec, anksčiau tarnavęs patarėju Afganistano milicijos, vadinamos Carandoj, vyriausioje revoliucijos gynybos valdyboje, buvo lojalus Lietuvai ir ketino pasilikti joje tarnauti. Kokios tarnybos patarėjai rūpinosi „revoliucijos gynyba“, daugeliui skaitytojų yra žinoma.

Šis S. Stančiko bandymas negalėjo nekelti susirūpinimo vien todėl, kad dar 2008 m. sausio 16 dieną Ukrainos laikraštyje „Jaunagvardietis“ („Molodogvardejec“) buvo išspausdinta Aleksėjaus Rozumno publikacija „Pilietybės dvipatystė“. Straipsnyje pasakojama, kad Rusijos Federacijos pilietis, atsargos pulkininkas I. Šerdec, gyvenantis Rusijos Krasnodaro krašte, Pavlovsko rajono gyvenvietėje Novoplastunovskaja, tapo Ukrainos Respublikos Lugansko srities tarybos deputatu. Publikacijos autorius pažymi, kad tai labai panašu į, specialiųjų tarnybų kalba šnekant, vadinamojo įtakos agento infiltravimą į gretimos valstybės teisės aktų leidybos ir valdymo organus.

Įtarimų sukėlė ir liudytojo S. Stančiko parodymai, esą į tuometinį Kalnų Karabachą jis su savo pulko kariais išvyko ne kariauti, bet treniruotis. Šiandien bent kiek išsilavinusiam žmogui aišku, kad 1991 metais Kalnų Karabache rusų kariuomenė, padedama armėnų nacionalistų, vijo azerbaidžaniečius iš jų gimtųjų žemių nevengdama masinių žudynių. Oficialusis Azerbaidžanas pagrįstai siekia, kad tarptautinė bendruomenė azerbaidžaniečių žudymą Kalnų Karabache pripažintų genocidu. Pasak oficialiojo Baku, Kalnų Karabache žuvo dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių, o šimtai tūkstančių buvo išvyti iš savų namų. S. Stančikas paklaustas, ar tikrai jis 1991-aisiais buvo išvykęs į Kalnų Karabachą, čia pat pasitaisė: jo kareiviai treniravosi būtent Kalnų Karabache, o jis tuomet buvo išvykęs į Tadžikistano sostinę Dušanbe. Pasiteirauti, ar įmanoma situacija, kai pulko kariai permetami į Aliaską, o pulko vadas sėdi, pavyzdžiui, Majamyje, advokatams neleista.

Įdomi ir dar viena detalė. Kalnų Karabache S. Stančiko kareiviai sunaudojo apie 200 sulėtinto greičio šovinių, kurie tinkami šaudyti tik prie automato vamzdžio pritaikius garso slopintuvus. Net ir karinių mokslų neragavusiems aišku, kad tokio pobūdžio šoviniai tinka ne atviroms kautynėms, o tik slaptoms operacijos. Sakykim, sargybinių likvidavimui, kai nepageidautinas net menkiausias triukšmas. Tačiau liudytojas S. Stančikas tvirtino, jog tokie šoviniai Kalnų Karabache buvo iššaudyti treniruotėse. Šis liudytojo pareiškimas kažkodėl nesukėlė prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko, iki šiol tvirtinusių, jog tokie šoviniai pratybose nenaudojami, susidomėjimo.

Keistai nuskambėjo ir liudytojo S. Stančiko pareiškimas, esą jis nežinojo, kad jo pulko teritorijoje buvo dislokuota specnazo divizijos kuopa. Nepastebėti jų buvo neįmanoma dėl specialios paskirties karių dėvimų avietinės spalvos berečių („krapovyje berety“). Beje, šioji kuopa taip pat buvo komandiruota į Kalnų Karabachą, kuriame nuo 1990 metų pradžios vyko „masiniai neramumai“ panaudojant sunkiąją toliašaudę artileriją bei šarvuotus šturmo malūnsparnius. Ar įmanoma, kad pulko vadas nieko nebūtų girdėjęs apie tokias „smulkmenas“? Neįtikinami pasirodė ir liudytojo S. Stančiko parodymai, esą jis nieko nežinąs, kas buvo toks Andrejus Batrakas. Priminsime. A. Batrakas – specnazo kareivis, tarnavęs jo pulke dislokuotoje specnazo kuopoje (apdovanotas medaliu už kovinius nuopelnus Kalnų Karabache, dalyvavęs 1991-ųjų rugpjūčio 21-osios akcijoje, kurios metu buvo užpulta tuometinė Aukščiausioji Tarnyba ir žuvo SKAT’o savanoris Artūras Sakalauskas). Būtent tą pavakarę A. Batrakas pakliuvo į nelaisvę. Beje, sužeistas. A. Batrakas priklausė būtent tai specnazo kuopai, kuri buvo dislokuota S. Stančiko pulko teritorijoje. Dėl šio incidento S. Stančiko pulkas prarado ir kareivį, ir specialiąją jo ginkluotę – Kalašnikovo automatą  su duslintuvu bei sumažinto greičio šoviniais. Bet pulko vadas S. Stančikas tokios „smulkmenos“ vis tiek neprisimena...

Liudytojas S. Stančikas deramai nepapasakojo ir apie karininką Nikolajų Gončarenko, kuris Medininkų žudynių išvakarėse neva susiginčijo su tame poste budėjusiais mūsų pareigūnais ir pagrasino jiems atkeršysiąs. Liudytojas nesugebėjo paaiškinti, iš kur konkrečiai sužinojęs, kad tokio konflikto būta. Tačiau ši dilema domino vėl išskirtinai buvusio omoninko K.Michailovo-Nikulino advokatus. Nei teisėjai, nei prokurorai šios temos neprašė smulkiau pakomentuoti. Todėl liudytojas taip ir nepasakė, iš ko, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis sužinojo apie šį „konfliktą“.

Žodžiu, stebint gruodžio 8-osios Vilniaus apygardos teismo posėdį susidarė įspūdis, jog liudytojas S. Stančikas pasakoja ne tai, kaip iš tikrųjų kas vyko, o tik tai, ką nori ar gali papasakoti. O teisėjus ir prokurorus tokia S. Stančiko laikysena tarsi tenkino. Tądien būta net akivaizdaus akibrokšto. Pavargęs duoti parodymus stovėdamas liudytojas atsisėdo ant kėdės. Teismas jam leido atsisėsti. Bet liudytojas įsitaisė šalia prokuroro S. Versecko, kuris posėdžio metu jam duodavo ne tik pastebimus ženklus, bet ir sufleravo. Deja, ši aplinkybė nesulaukė jokios teisėjų kolegijos reakcijos.

Ypač nesuprantama buvo teisėjos S. Vainauskienės pozicija. Prieš pradėdama apklausas ji vis dažniau perspėja liudytojus, esą jie prabėgus beveik dviems dešimtmečiams po įvykių negali visko deramai prisiminti. Jei tokia teisėjos įžanga būtų buvusi tik gruodžio 8-ąją, galima manyti, kad tokie žodžiai išsprūdo netyčia, neturint nieko blogo. Bet kad teisėja S. Vainauskienė ir kitiems svarbiems liudytojams prieš apklausą taip pareiškia. Štai kad ir lapkričio 22-osios teismo posėdis, kurio metu buvo klausomasi liudytojo Alfredo Jagėlos parodymų. Vos tik advokatas A. Marcinkevičius paklausė, ar liudytojas matė Konstantiną Michailovą tarp rygiečių, o liudytojui atsakius neigiamai, Vilniaus apygardos teismo teisėja S. Vainauskienė čia pat pabrėžė, kad po tiek laiko natūralu kai ko neprisiminti. Ir į teisėjos klausimą, ar jis prisimenąs kitus, tąkart Vilniaus OMON bazėje matytus asmenis, liudytojas, užuot bandęs smulkiau prisiminti, atsakė neprisimenąs. Gal tikrai neprisimena, o gal pasirinko teisėjos pasiūlytą taktiką.

Panašios taktikos teisėja S. Vainauskienė laikėsi ir šių metų lapkričio 24-ąją, kai buvo apklausiamas liudytojas Vladislav Stepuro. Advokatas A. Marcinkevičius pageidavo, kad liudytojas prisimintų specialiųjų šaudmenų, ginklų ir šūvių garso slopintuvų atidavimo į S. Stančiko vadovauto pulko sandėlius aplinkybes. Tuokart Teismo kolegijos pirmininkė paskubomis pareiškė, jog normalu, jei liudytojas visko nepajėgia prisiminti ir... liudytojas nedelsiant pasinaudojo „leidimu neprisiminti“.

Tad niekaip nesuprantu, kam naudingi tokie tik pasirinktinai atskirus fragmentus prisimenantys arba net nieko neprisimenantys liudytojai? Ir kam naudingi dviprasmiškai skambantys liudytojų parodymai? Kodėl advokatams akivaizdžiai neleidžiama gilintis į nelogiškus ar net akivaizdžiai prieštaringus liudytojų teiginius?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija