2010 m. gruodžio 15 d.
Nr. 91
(1876)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Kai visi sėdi prie bendro vaišių stalo

Gintaras Visockas

Internetiniame portale delfi.lt prieš kelias savaites pasirodė buvusio laidos „Be pykčio“ vedėjo, dabar europarlamentaro Leonido Donskio straipsnis „Kodėl rusų disidentai taip nemėgsta ES?“ L. Donskis pastebi, jog Lietuvos spaudoje pastaruoju metu pagausėjo nuorodų į buvusių didžiųjų sovietinių disidentų mintis apie nūdienos Vakarų pasaulį, o dar dažniau – apie Europos Sąjungą bei Europos politikos bei sąmonės lygį.

Europarlamentaras L.Donskis omenyje pirmiausiai turėjo žymaus disidento Vladimiro Bukovskio publikaciją „Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą?“, kuri, jo manymu, nėra vienareikšmė. L. Donskis jaudinasi, kad susidomėjimas rusų disidentų ir žmogaus teisių gynėjų mintimis apie ES kai kada gali sukelti... neteisingas mintis. Ir čia pat paaiškina, kodėl kai kurios V. Bukovskio ir jo kolegų mintys gali būti neteisingai suvoktos arba klaidingai traktuojamos.

L.Donskio manymu, buvusių rusų disidentų publikacijas savo reikmėms panaudoja euroskeptikai ir radikalūs nacionalistai, kurie mielai remiasi V. Bukovskio kritinėmis pastabomis apie Vakarus. Mat iš tų minčių galima patogiai išrankioti fragmentus, kurie sustiprina išankstinę poziciją arba gali būti saugiai perkelti į visiškai kitokios, nors išoriškai ir panašiai skambančios minties kontekstą. Vaizdžiai tariant, europarlamentaras L. Donskis baiminasi, kad V. Bukovskio ir kai kurių kitų buvusių rusų disidentų įžvalgos ir komentarai apie susilpnėjusią Vakarų Europos moralę stiprina... tas jėgas, kurių negalima toleruoti ir remti.

Europarlamentarui L. Donskiui labiausiai užkliūna V. Bukovskio posakiai: esą politinis korektiškumas yra blogesnis už leninizmą, esą itin pavojingas vadinamasis minkštasis totalitarizmas, esą ES sukurta pagal Sovietų Sąjungos principą.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt persispausdino keletą legendinio disidento V. Bukovskio, 1976-aisiais iškeisto į Čilės komunistų partijos lyderį Luisą Korvalaną, straipsnių. V. Bukovskis savo rašiniuose visiems suprantama kalba (tai – labai svarbu) paaiškino šiandieninio Vakarų pasaulio išsigimimo priežastis bei pasekmes. Todėl negalėjome nepastebėti ir europarlamentaro L. Donskio „kitos nuomonės“.

Beje, būtent paskutinysis buvusio laidos „Be pykčio“ vedėjo rašinys pasirodė ganėtinai tolerantiškas, demokratiškas, pagarbus. Tikrai – be pykčio, be tiesmukų pamokslų, kas kaip privalo elgtis, ir pretenzijų į visažinystę. Ši L. Donskio polemika su V. Bukovskiu ir kitais rusų disidentais, žmogaus teisių gynėjais, sakykim, Sergiejumi Kovaliovu, Stanislavu Dmitrijevskiu, su rusų žurnaliste Julija Latynina – verta dėmesio.

L. Donskis pripažįsta, kad V. Bukovskis turi teisę kritikuoti vadinamąjį minkštąjį totalitarizmą, ypač paplitusį Vakaruose, nes disidentui teko susidurti su tikruoju, baisiuoju sovietiniu totalitarizmu, pasireiškusiu ir kalėjimais, ir psichiatrinėmis ligoninėmis, ir žiauriais bauginimais. L. Donskis pripažįsta V. Bukovskio teisę susierzinti, kai Vakaruose ir Amerikoje jis regi subtiliai paslėptos cenzūros apraiškas.

Vakaruose – išties daug negerovių. Štai viena JAV leidykla atsisakė publikuoti V. Bukovskio knygą, kol jis neperrašys jos iš kairiojo liberalizmo pozicijų. Štai Vakaruose jau nebeatskirsi, kur kairė, o kur – dešinė. Šios dvi priešingos, tarsi nesuderinamos politinės srovės nūnai taip susipainiojo, persipynė, kad susiliejo į bendrą kamuolį.

Vakarai tapo absoliučiai dviveide struktūra, nes jie... triukšmingai giria kapitalizmą, kai pavyksta užsidirbti milijoną, ir čia pat pradeda liaupsinti socialinį solidarumą, kai į duris pasibeldžia bankrotas. Štai nesąžiningas vertelga įkuria korporaciją, kuri sukaupia milijardus dolerių nuskurdindama milijonus žmonių, priversdama juos gyventi už du dolerius per dieną. Vėliau šis magnatas įkuria labdaros fondą ir per fondą šelpia tuos, kuriuos prieš tai nuskurdino. Nepaisant šių aplinkybių, jis visų vadinamas labai garbingu, jautriu, sąžiningu verslininku.

Štai Vakarų žmogaus teisių gynėjai gina tik tuos, kurie buvo nuskriausti padoriose, keršyti nepajėgiančiose valstybėse. Tačiau ten, kur veikia Talibanas, „Al Qaeda“ ar panašaus plauko religiniai fanatikai, Vakarų žmogaus teisių gynėjai nedrįsta kišti ir nosies.

Vakarų žmogaus teisių gynėjai dažniausiai apie žmogaus teises kalba patogiuose, prabangiuose biuruose, gurkšnodami brangų prancūzišką vyną. O norint suvokti tikrąją padėtį Rusijoje ar į Rusiją panašiose valstybėse, būtina savo kailiu pajusti „degtinės, sniego ir kraujo mišinio skonį“. Taigi apie žmonių kančias Vakaruose dažnai kalbama „negyva, besiele ir medine biurokratų kalba“. Tokia vakariečių laikysena vadinama ideologiniu selektyvumu. Beje, ne mažiau pavojingu demokratijai nei autokratinis valdovas.

 Štai Vakarai labai principingai slopina bet kokį fašizmą savo teritorijoje ir apsimeta, kad rusiškojo fašizmo nepastebi. Nes tokia laikysena labai patogi. Prisiminkime Rusijos žmogaus teisių gynėjo Stanislavo Dmitrijevskio posakį: „Vakarai žino, kad Rusija meluoja, o rusai žino, jog Vakarai supranta, kad jie meluoja.“ Bet visi elgiasi taip, tarsi sėdėtų prie bendro vaišių stalo, kur nemandagu ištarti: „ponai, jūs akiplėšiškai meluojate.“

Įsimintinas buvusio disidento Sergejaus Kovaliovo pastebėjimas, iš kur ateina europiečių naivumas Rusijos atžvilgiu. Ogi tai patogi širma, kuri vakariečių demokratus ir humanistus išvaduoja nuo bet kokios atsakomybės priešintis rusiškoms neteisybėms.

Taigi L. Donskis toje savo publikacijoje sutinka, kad Vakarai buvo per daug idealizuoti. Jis supranta, kad kitaip ir būti negalėjo. Juk sėdint kalėjimo vienutėje disidentui V. Bukovskiui Vakarų Europa galėjo atrodyti kaip sunkiai pasiekiamas rojus. Išėjus į laisvę tas rojus jau nebeatrodo toks gražus ir tvarkingas, koks atrodė žvelgiant pro kalėjimo grotas. Panaši ir Lietuvos laikysena. Kol lietuviai kentėjo Sovietų Sąjungos imperijoje, Vakarai atrodė kaip rožinėmis spalvomis piešta pasaka. Kai lietuviai tapo tos pasakos dalimi, paaiškėjo, jog pasaka – ne be trūkumų. L. Donskio publikacijoje esama net pastebėjimo, jog „tikėjimą absoliučiu moraliniu demokratijos pranašumu prieš antidemokratinius režimus Vakarai šiandien prarado“.

Taigi L. Donskiui, polemizuojančiam su buvusiu disidentu V.Bukovskiu, – jokių priekaištų. Čia keista tik buvusio laidos „Be pykčio“ vedėjo baimė, jog V. Bukovskis atiduoda lengvus ir pigius kozirius į Rytų Europos nacionalistų ir kraštutinių dešiniųjų (arba kraštutinių kairiųjų) rankas, o jie, suprask, daugiau rėkauja negu mąsto. Kaip atiduoda? Kokius kozirius atiduoda? Kas tie nacionalistai, kas tie kraštutiniai dešinieji? Štai šios L. Donskio sąvokos yra sunkiai iššifruojamos.

Taip, alternatyvų Europos Sąjungai mes neturime. Taip, lygybės ženklo nedera dėti tarp Europos Sąjungos ir buvusios Sovietų Sąjungos. Taip, Vakarų liberaliosios demokratijos modelis – pranašesnis už kinų kapitalizmą be jokių politinių laisvių. Bet akivaizdu ir tai, kad ES pradeda veikti kaip buvusi SSRS – didžiosios valstybės savo valią vis dažniau primeta mažosioms tik todėl, kad jos... didelės. Paskutinysis atvejis: politinis Lenkijos spaudimas Lietuvai. Akivaizdu ir tai, kad išlepinti vakariečiai jau nebesugeba darbo rinkoje darbštumu ir produktyvumu konkuruoti nei su kinais, nei su indais.

Taigi geriau būtų, jei europarlamentaras L. Donskis, užuot tuščiai filosofavęs, ką disidentas V. Bukovskis ne visiškai tiksliai pasakė, verčiau siūlytų konkrečius receptus, kaip Lietuvai nepaskęsti audringoje interesų jūroje. Kad žurnalistai dažnai pilsto iš tuščio į kiaurą – nieko nuostabaus, bet iš europarlamentaro norėtųsi išgirsti konkrečių pasiūlymų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija