Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Bendruomenėse

Sodiečiai neina į dėl grožio pastatytas stoteles

Genovaitė Baliukonytė,

Justinas Mažeika

Alovės kaimo gyventojai norėjo stotelės buvusioje vietoje, kur daug sodybų, bet kelininkai jai vietos čia nerado

Į naująją stotelę su autopavilijonu prie prokuroro sodybų kaimiečiai neina

Naujas stoteles ir autopaviljonus užkėlė ant kalno, bet keleivių jos nesulaukia

Spalio mėnesį autopaviljono čia dar nebuvo, bet buvo aišku, kad vieta nesaugi

Naujos miestiečių vilos dygsta ant Alovės ežero kranto

Čia, kur baigiasi asfaltas, buvo Raudonosios Alovės kaimo stotelė. Kelių šimtų metrų atkarpai iki kryžkelės su Švabalaukio kaimu lėšų savivaldybei pristigo. Iš pamiškėje esančių sodybų dabar iki autobuso stotelės apie pora kilometrų

Lapkričio pabaigoje baigta kelio Alovė–Ilgai rekonstrukcija – 8,488 km ilgio žvyrkelis tapo plentu, kainavusiu 3282370,44 Lt. Didžioji dalis lėšų – 3134663,77 Lt – gauta iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, o 147706,67 Lt skyrė Alytaus rajono savivaldybė. Projektavimo darbus atliko Vilniaus įmonė UAB „Plentprojektas“, kelio rekonstrukcijos – Alytaus įmonė UAB „Parama“, techninę priežiūrą vykdė UAB „Statybų strategija“. Deja, ne visų kaimų gyventojai apsidžiaugė pamatę, kad iš buvusių septynių stotelių liko tik keturios, o ir tos įrengtos ten, kur beveik nebūna keleivių.

Dėl prasto kelio buvo užkampiu

Alovės miestelis ir du Alovės pavadinimą turintys kaimai – Alovės kaimo gyvenvietė ir Raudonosios Alovės kaimas – įsikūrę aplink Alovės ežerą ir 15–20 km atstumu nutolę į pietryčius nuo Alytaus rajono centro. Manoma, kad jau 1697 metais Alovėje buvo bažnyčia. 1802 metais dvaro savininkas J. K. Gediminas pastatė naują medinę Švenčiausios Trejybės bažnyčią. XIX amžiuje dabartinės Alovės valdas sudarė Gediminams, Ratautams ir kitiems savininkams priklausantis bažnytkaimis, keturi dvarai ir septyni kaimai. Vienas palivarkas buvo pavadintas Baltąja Alove (dėl ten buvusių baltų dvaro rūmų), o kitas dėl jame esančio raudonų plytų svirno – Raudonąja Alove.

Alovė su aplink ja esančia nemaža teritorija nuo XIX a. antros pusės iki XX a. pirmosios pusės buvo valsčiaus, vėliau apylinkės, o šiuo metu – seniūnijos centras. Tačiau dėl prasto kelio aplink Alovės ežerą gyvenantys kaimiečiai jautėsi gyveną tarsi užkampyje (nuo Alytus – Vilnius plento iki kolūkio centro Alovės miestelyje kelias buvo išasfaltuotas dar kolūkio laikais). Apie likusios kelio dalies Alovė–Ilgai rekonstravimą ir būsimą plentą pradėta kalbėti prieš kelerius metus. Tačiau, pasak aloviškių, kelininkai „parausė, palygino, nuvertė kai kurių stotelių ženklus ir pradingo“. Todėl kai šių metų pradžioje vėl pasirodė kelininkų mašinos ir Alovės kaimo gyvenvietėje ėmė kasti smėlį, žmonėms sugrįžo viltis, kad šįkart jie galbūt tikrai turės geresnį kelią. Kodėl kelias atsirado tik šiemet, stebėtis labai nereikia... Artėja rinkimai į savivaldybes, o rajono savivaldybėje administracijos direktoriaus postą užima buvusio Alovės kolūkio pirmininko sūnus Aurimas Truncė. Tačiau pats direktorius, matyt, nesidomėjo nei kaip kelininkai kelią rekonstruoja, nei kur ir kiek stotelių rengia.

Autopaviljonai ne ten, kur reikia

Taigi išėjo taip, kad po kelio rekonstrukcijos beliko keturios stotelės vietoj buvusių septynių, o ir tos nepatogiose vietose. Dvi stotelės išdygo Alovės ir Raudonosios Alovės kaimo sankirtoje, įkalnėje, kažkodėl šalia prokuroro namų. Kitos dvi naujos – Kudariškių kaime. Stotelės įrengtos su autopaviljonais abiejose kelio pusėse – tiek vykstant į Alytų, tiek į Ilgus. Jeigu stotelės būtų įrengtos ne stačiose įkalnėse ir jų būtų penkios, gyventojai būtų tik džiaugęsi. Deja, Švabalaukio ir Akalyčios kaimo gyventojai užprotestavo neisią dar puskilometrio iki prokuroro namų, nes ir taip iki stotelės sukaria apie 2–3 km. Nelipa į kalną ir Alovės kaimo gyventojai. Taigi abi naujos stotelės laukia nesulaukia keleivių. Pasak kaimiečių, į Ilgus apskritai retai kas iš kaimų važiuoja, o štai laukiantys į Alytų buvusiose stotelėse vis dar turi stypsoti šaltyje ir vėjyje. Mat kelininkai beveik po 15–20 tūkst. Lt kainavusius autopaviljonus (iš viso per 30 tūkst. Lt – tikrosios kainos taip ir nepavyko sužinoti: anot vilniškio projektuotojo, tai – komercinė paslaptis, o Alytaus komunalininkai ją kukliai nutylėjo) pastatė ne žmonėms laukti, o netoli Alovės ir Kudariškių ežerų paplūdimių. Taigi, naujos keleiviams patogesnės stotelės atsirado ne ten, kur didžiausias gyventojų susitelkimas ar susikerta kaimų keliai, o šalia kaimo turtuolių namų. „Matyt, kelininkai pasižiūrėjo, kieno trobos gražiausios, ir tose vietose stoteles pastatė. Bet kad šių namų savininkai ratuoti ir autobusais nevažinėja“, – traukdama per dantį kelininkus teigė senojoje Alovės kaimo vietoje autobuso laukianti pensininkė. „Nesuprasi kam – žmonėms ar dėl grožio jie tas stoteles stato?..“ – stebėjosi kita moteris, išlipanti senojoje Raudonosios Alovės kaimo stotelėje, buvusioje šalia dvaro pastatų. „Argi jiems žmonės rūpi? Jie visai nesistengia, kad žmonės būtų geriau, – apgailestavo ir minėtą vietovę aptarnaujančios UAB „Busota“ vairuotojai. – Įrengtos jos stačiose įkalnėse. Ar tie, kurie projektavo bent pagalvojo, kaip čia galėsime įvažiuoti ir sustoti žiemą, kai kelias slidus? Juk užmiesčio kelių niekas dažnai nevalo.“ „Žinom, kad pažeidinėjame taisykles, bet ką daryti? Mūsų vairuotojai atsižvelgia į žmonių pageidavimus ir stoja ten, kur ir anksčiau, juolab kad maršruto mums niekas nepakeitė. Jis tebėra toks, koks ir buvo – su septyniomis stotelėmis. Jo savavališkai mes nesudarinėjome, viskas buvo seniai suderinta rajono savivaldybėje. Tos pačios stotelės vietos likę dar nuo sovietmečio, žmonės prie jų pripratę“, – teigė autobuso firmos savininkė Ramunė Micevičienė.

Kaip paaiškėjo, Alytaus rajono valdininkai visai nesidomėjo nei kur buvo senosios stotelės, nei kiek jų buvo. Tik pradėjus šiuo reikalu intensyviai domėtis redakcijai, po pusantro mėnesio, kai visi kelio rekonstravimo darbai jau buvo baigti ir autopaviljonai sustatyti (pirmieji klausimai dėl stotelių valdininkams buvo išsiųsti dar spalio viduryje, kai dar galima buvo klaidas ištaisyti), gavome atsakymą. Valdininkas teigia, kad bus įrengtos ir pamirštos stotelės. „Kelyje Alovė – Ilgai yra numatytos ir suprojektuotos keturios autobusų stotelės su autopaviljonais (Alovės ir Kudariškių k. sustojimai). Tiek jų ir įrengta. Kiti sustojimai – Transformatorinė, Raudonoji Alovė ir Dobrovolė – bus be autopaviljonų, o tik su autobusų sustojimo ženklais. Stotelių vietos buvo parenkamos arba buvusiose, ar arti buvusios stotelės, vadovaujantis projektavimą reglamentuojančiais norminiais aktais įvertinus saugaus eismo sąlygas (vietos buvo derinamos su visomis kontroliuojančiomis institucijomis, stotelės negali būti įrengiamos sankryžose). <...> Perkėlus stotelę į kitą vietą Raudonosios Alovės kaime atstumas pailgėjo 200–300 metrų)“, – elektroniniu paštu redakcijai atsiųstame laiške teigia Alytaus rajono savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio skyriaus vedėjas Raimondas Sodaitis. Pasirodo, valdininkai stoteles derino ne su gyventojais, o vieni su kitais, beje, atstumus jie irgi skaičiuoja tik nuo vienos stotelės. Alovės kaimo gyventojams stotelei iš pakalnės nukeliavus 300 metrų ir atsidūrus įkalnėje ties Alovės ir Raudonosios Alovės kaimų riba, šių kaimų gyventojams atstumas gal ir pailgėjo tiek metrų, bet Švabalaukio ir Akalyčios kaimų gyventojai, kurie jau dabar iki Raudonojo dvaro kulniavo apie 2–3 km, iki naujos stotelės prie prokuroro namų dar turėtų minti gerą puskilometrį. O kadangi dabar stotelė (tik su ženklu, nors čia, pasak vietinių, būna daugiau keleivių) vėl atsiras ir Raudonosios Alovės kaimo teritorijoje, atstumas tarp šių stotelių bus tik puskilometris, tuo tarpu Alovės ir kitų kaimų gyventojams iki stotelės reikės eiti keletą kilometrų. Prie transformatoriaus (gyvenvietės centre) irgi bus pastatytas tik autobuso sustojimo ženklas, nors čia daugiausiai gyventojų. Be pastogės bus ir pradingusi paskutinio maršruto galinė stotelėje Dobrovolėje.

Aprėkė kelio darbininkus

„Kai pamatėme, kad UAB „Paramos“ kelininkai ruošia vietą stotelei įkalnėje, puolėm šaukti, ką jie daro, – pasakojo sunkiai vaikštanti Alovės kaimo gyventoja pensininkė Janė. – Tačiau šie tik skėstelėjo rankomis ir puolė aiškintis, kad nieko padaryti negali. Nurodymą, kur rengti stotelę, jie gavo iš Vilniaus.“ „Taigi, pastatė stotelę ten, kur žmonių nėra, – stebėjosi kita Alovės kaimo gyventoja pensininkė Nijolė. – Nesuprantama, jei nesaugu klonyje, nes arti kryžkelė, tai kaip gali būtų saugu įkalnėje? Juk čia išlipus ir kelią reikės pereiti? Nuo kalno riedanti mašina gali ir senelius, ir vaikus partrenkti. Niekas į tą stotelę neis. Taip ji ir stovės tik dėl parodos...“ „Senesniam žmogui su nešuliais sunku į kalną užlipti. Juk žmonės tuščiomis į Alytų nevažinėja – tai į turgų ką veža, tai su pirkiniais grįžta“, – teigė kaimo gyventoja Ona.

„Net žagtelėjau pamačiusi, kurioje vietoje jie tą stotelę pastatė“, – telefonu teigė ir kalbinta Alovės seniūnė Alvyda Urbanavičienė, paaiškinusi, kad rajono savivaldybė su seniūnija stotelių vietų nederino. „Pagerino jie čia mums sąlygas?! Visai nieko nemąsto apie kaimo žmogų. Nėjom ir neisim mes į tą jų stotelę. Autobuso vairuotojai žino senas, iš jų mus paima ir išleidžia“, – porino dar kone pusantro kilometro iki savo namų pėdinančios senolės Albina ir Bronė. Moterys teigė, kad sovietmečiu autobusų stotelė buvo Akalyčios ir Švabalaukio kaimo kryžkelėje, bet dabartinė valdžia gerindama kelią šį ruožą vis dar žada asfaltuoti. „Asfaltuos, kai mūsų jau nebus. Argi jiems paprastas kaimo žmogus rūpi?.. Skųstis?!. O kam skųsies?.. Vairuotojai, ačiū jiems, supranta ir sustoja. O ką laimėsime pasiskundę? Kas tuos popierius rašinės, juk vis tiek niekas dėmesio nekreipia. Žiūrėkit, kas aplink darosi. Žmonės rėkia, barasi ir kas iš to?! Tik savo sveikatą gadina. Valdžia rūpinasi vien tik savo reikalais“, – postringavo moterėlės. „Gal čia tas prokuroras giminaičiams ir savo vaikams stotelę prie namų ateičiai užsisakė, nes dabar tai nevažinėja“, – samprotavo kitas Švabalaukio kaimo gyventojas, teigiąs, kad pats jis tai į naują stotelę tikrai neis, tegu sau žinosi. „O vairuotojams keleivių reikia. Kur jie dėsis – turės sustoti ten, kur laukiam, antraip liks be uždarbio“, – užtikrintai pareiškė kaimietis, teigdamas, kad triukšmą valdžiai kelsiąs tik tuo atveju, jei ši uždraustų vairuotojams sustoti.

Valdininkai kritiką ignoruoja

Telefonu kalbintas UAB „Plentprojektas“ kelių inžinierius Maksimas Traskovskij teigė projektavimo darbus pradėjęs tik šių metų pavasarį, o kai atvyko apžiūrėti kelio minėtame ruože, tai rado tik dviejų autobusų stotelių ženklus – Alovės kaimo ir Kudariškių – kitur jokių sustojimo ženklų nebuvę. „Visas stoteles derinau su žemėtvarka ir Alytaus rajono komunaliniu ūkiu, man niekas nepasakė, kiek tų stotelių iš tikrųjų yra. Dabar buvau nuvažiavęs pažiūrėti. Sutinku, gal kiek ir per didelis nuolydis stotelei, bet jos man nebuvo kur dėti ir tikrai nežinojau, kad ten kažkoks prokuroras gyvena. Sudėtinga buvo tą kelią platinti, nes jis daug kur į sodybų sklypus įeina. Kai prie dvaro reikėjo medžius išpjauti, savininkas labai prieštaravo. Turėjome daug vargo. Teko net fotografuoti, kad įrodyčiau, jog sodyba netvarkoma, apleista“, – teisinosi vilnietis projektuotojas.

Nors valdininkai teigia, kad garantuoja, jog tris milijonus kainavusio kelio kokybė abejonių nekelia, kaimo gyventojas kraipo galvas. „Pamatysit pavasarį – bus vienos duobės, nes ant kelio pieską (smėlį) pylė, o ne žvyrą“, – porino neprisistatęs vyriškis rodydamas į ištrupėjusius asfalto kelkraščius. Daug nepatenkintų gyventojų buvo ir dėl netvirtų įvažiavimų (teko kelis kartus perasfaltuoti, nes lietus išplovė, o vienai Alovės kaimo gyventojai net sodybą užliejo. „Aprėkė Janė kelininkus, tai šie atvažiavo, išsiurbė vandenį ir vėl išvažiavo. Nežinia kas pavasarį darysis“, – sakė jos kaimynė).

Pavažiavus naujuoju asfaltu lapkričio mėnesį matėsi, kad tikrai ne visi įvažiavimai kokybiškai sutvarkyti. Šalia plento gyvenantis sodybos šeimininkas stebėjosi, kad kelininkai prie plento nepastatė jokių riboženklių, kur plentas ribojasi su kaimyno kūdra: „Kaip čia saugumu rūpinasi, neįrengė jokių stulpelių, patamsyj kas nors į tą balą tikrai įvažiuos...“

Tačiau Alytaus kelininkai teigia, kad tokia kritika nepagrįsta, nes jie viską darė, kad kaimo žmogui būtų geriau, nes kelias buvo prastos būklės. „Įgyvendinus projektą kelyje Alovė–Ilgai patiesta 5,5 m pločio asfalto danga bei įrengti 1 m pločio kelkraščiai. Kelio rekonstrukcijos veikla apima ir viešojo transporto laukimo stotelių rekonstrukciją (buvusios neatitinka dabartinių saugaus eismo reikalavimų, nėra autopaviljonų), susidėvėjusių pralaidų pakeitimą naujomis, nuovažų bei sankryžų sutvarkymą. Atlikus numatomą rekonstrukciją pagerės eismo sąlygos, padidės eismo saugumas, sumažės neigiamas transporto poveikis aplinkai, įrengus asfaltbetonio dangą bus apribotas neigiamas dulkėtumo poveikis gyventojų sveikatai. Po rekonstrukcijos pagerės susisiekimas tarp prie kelio išsidėsčiusių gyvenviečių ir Alovės miestelio (seniūnijos centro).“

Kalbintas šalia kelio gyvenantis Alvydas tik iš dalies buvo patenkintas nauju asfaltu (nereikia klampoti per purvą), bet triukšmo lygį vertina skeptiškai: „Anksti ryto prabundu nuo švilpimo. Kai buvo žvyrkelis, tokio triukšmo nesigirdėjo.“ Kad nutiestus plentą girdimas didesnis mašinų ūžesys, prisipažino ir toliau nuo plento gyvenanti moteris.

Pinigų užteko tik iki direktoriaus sklypo

Rekonstruojant kelią asfaltas buvo užlietas ne tik ant minėto vietinės reikšmės kelio, bet nuasfaltuota ir dalis žvyrkelio–aplinkkelio Alovė–Akalyčia–Raudonoji Alovė. Tačiau nuasfaltuota buvo ne ta dalis, kuria galėtų važiuoti autobusas iki Akalyčios ir Švabalaukio kaimų sankryžos – tam reikėjo nuasfaltuoti kelių šimtų metrų atkarpą nuo Raudonosios Alovės dvaro iki kaimų sankirtos, bet kelio atkarpa nuo Alovės iki Akalyčios kaimo, iš kitos pusės, kur autobusas negali užsukti.

Baigiant reikėtų priminti, kad šalia Alovės ežero (Akalyčios kaime) sklypą yra įsigijęs ir pats Alytaus rajono savivaldybės direktorius Aurimas Truncė. Ten, pasak kaimiečių, jau stumdoma žemė, ruošiamasi statyboms. „Aplink Alovės ežerą jau beveik nėra kur kojos pastatyti – vien privačios valdos. Naujos vilos dygsta tiesiog ant kranto“, – teigė Švabalaukio kaimo gyventojas. Privažiavimams prie būsimų savininkų vilų rajono savivaldybė lėšų randa (apie tai teigiama ir Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo R. Sodaičio atsiųstame atsakyme: „Kelio atkarpa link Akalyčios kaimo sankryžos (apie 1 km) buvo asfaltuojama Alytaus rajono savivaldybės lėšomis. Jei ateityje leis finansinės galimybės, likusi kelio atkarpa taip pat bus asfaltuota.“), bet jų neužtenka kelių šimtų metrų kelio atkarpai, kad joje atsirastų autobuso stotelė.

Alytaus rajonas
Justino Mažeikos nuotraukos

© 2010 „XXI amžius“