Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Gyniau ne Seimą – gyniau savo namus

LR Seimo narys Edmundas Pupinis (pirmoje eilėje antras iš dešinės) ir Sausio 13-osios gynėjas majoras Aleksejus Gaiževskis (su kario uniforma centre) su Utenos moksleiviais Kovo 11-osios salėje Seime

LR Seimo narys Edmundas Pupinis (dešinėje) ir Sausio 13-osios gynėjas majoras Aleksejus Gaiževskis

Per Lietuvą nuvilnijo Laisvės gynėjų dienos 20-mečio renginiai, trukę visą savaitę ir vyksiantys visus likusius metus. Buvo įsimintinų televizijų laidų, susitikimų, parodų, koncertų ir t. t. Didžiausią įspūdį man paliko susitikimas su Lietuvos karininku majoru Aleksejum Gaiževskiu, Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėju, su kuriuo moksleivių uteniškių susitikimą buvo surengęs Seimo narys Edmundas Pupinis. Nors dirbdama žurnalistinį darbą mačiau ir girdėjau įvairiausių žmonių, bet tokį tvirtą, įtaigų žmogų, Lietuvos patriotą, kuris sugebėtų savo įsitikinimus išreikšti žodžiais ir pagrįsti darbais, buvau mačiusi tik filmuose ar apie tokius skaičiusi knygose.

Žinoma, straipsnyje neįmanoma perteikti jaunuolių akių spindesio, kai jie klausėsi Aleksejaus. O jis pasakojo ir apie autoavariją, kurios metu girtas vairuotojas įvažiavo į jo mašiną kaktomuša. Jis buvo visas sulaužytas, gydytojai manė jį neišgyvensiant, o jeigu išgyvens, tai sėdės invalido vežimėlyje. Aleksejus ne tik atsistojo ant kojų, bet po to dar tapo savigynos mėlynojo diržo savininku ir parašiutizmo sporto meistru.

Edmundas Pupinis susitikimą su A. Šapokos gimnazijos moksleiviais, atvykusiais į Vilnių, surengė istorinėje Kovo 11-osios salėje, kurioje parlamentarai dirbo ir 1991-ųjų sausio dienomis. Pristatydamas majorą Aleksejų Gaiževskį Seimo narys pirmiausia papasakojo apie tų dienų politinę situaciją.

Edmundas Pupinis

1991 m. sausyje buvo organizuojami budėjimai prie Parlamento. Buvo sudarytas grafikas, kada kurių rajonų žmonės važiuos budėti prie Parlamento Vilniuje. Sausio 13-osios vakare buvo Utenos budėjimo laikas. Į Vilnių turėjome išvažiuoti sausio 13 dienos popietę. Žinia, iš sausio 12-osios į 13-ąją visi sėdėjome prie televizorių ir matėme, kad buvo užimta televizija, per radiją girdėjome, kad užimtas televizijos bokštas. Aš tuo metu dirbau Utenos profesinėje technikos mokykloje, turėjau ir auklėjamąją klasę. Su bendradarbiais ir draugais nutarėme, kad reikia važiuoti kiek įmanoma anksčiau: jeigu paimtas televizijos bokštas, gali būti praradimų ir kitur. Savaime suprantama, labiausiai baimino Aukščiausios Tarybos likimas. Į mūsų autobusą įsėdo ir mūsų mokyklos moksleivis Aleksejus. Tuomet aš jį vadinau Aleksu. Pasirodo, Aleksas, išgirdęs apie įvykus prie televizijos bokšto, kad ir žinodamas, jos vyksime vėliau, pats nutarė, kad reikia važiuoti anksčiau. Čia ir prasidėjo įdomioji istorija.

Atvykę į Vilnių prie Aukščiausios Tarybos jau radome daugybę žmonių. Visi, kurie atvažiavome viename autobuse, buvome sutarę, kad po paros budėjimo susirinksime numatytoje vietoje ir nutarsime, ką darysime toliau. Tuo metu mobiliųjų telefonų dar nebuvo, o Utenoje liko šeimos, be to, pagal numatytą grafiką mus turėjo keisti kiti. Susirinkom. Atėjęs Aleksejus pasakė: „Mokytojau, aš lieku“. Mane prislėgė atsakomybė: ką aš pasakysiu tėvams! O jis sako: „Aš jiems paskambinau“. Nustebau: „Iš kur tu skambinai?“ „Iš Aukščiausios Tarybos“. Taip jis ir liko. Jis mokėsi baigiamajame kurse, todėl maniau, kad jam jau yra 18. Šiandien sužinojau – Aleksui tada buvo 17 metų.

Aleksejus Gaiževskis

Esu majoras, man 38-eri, esu 15 metų vedęs, turiu dvi nuostabias dukras – 12 ir 3 metų. Esu nuo Alaušo ežero, iš tokio nuostabaus Alaušų kaimelio Utenos rajone.

Edmundas Pupinis – mano buvęs mokytojas, ir šiandien man keista sakyti „Seimo narys“. Man jis mokytojas, kuris labai įdomiai dėstė.

Važiuodami į Vilnių matėme stebėjimo postus, stovėjo šarvuočiai, kareiviai pasirinktinai tikrindavo mašinas. Pravažiuodami šarvuočiai darydavo dūmų uždangas. Ne viena mašina po tokia dūmų uždanga buvo ir sutraiškyta. Mums pasisekė, atvažiavome laimingai. Pamatėme barikadas... Įsivaizduokite, važiuoja į objektą statybines medžiagas vežanti mašina, nusuka nuo maršruto, atvažiuoja prie Aukščiausiosios Tarybos ir čia iškrauna krovinį, kurį žmonės panaudoja barikadoms. Aplink AT žiedu autobusas stovėjo prie autobuso, kad sovietų tankai negalėtų prasiveržti.

O į Aukščiausiąją Tarybą patekau per draugą, kuris jau buvo budėjęs prie televizijos bokšto. Įėjus į vidų jis mane rekomendavo, laidavo kaip už pažįstamą ir patikimą. Tik liepė nesakyti, kad man 17 metų, nes priėmė nuo 19-os. Taip ir pasakiau: 19-ka. Bet, manau, tai buvo šventas melas.

Po paros, kaip ir buvome sutarę, atėjęs į sutartą vietą mokytojui pasakiau, kad lieku. Aš esu atsakingas žmogus, turėjau pasakyti, dėl to, ko gera, ir kariškas gyvenimas man gerai sekėsi, – atsakomybė labai svarbu ir šeimoje, ir darbe.

Iš Aukščiausiosios Tarybos paskambinau mamai, kuri televiziją mažai žiūrėdavo, ko gero, tiksliai net ir nežinojo, kas vyksta. Ji sakė: „Tuoj tavęs atvažiuos paimti dėdė“. „Ne, mama, niekur aš iš čia neisiu. Aš pasirinkimo neturiu, be to, niekas manęs iš čia taip lengvai neišleis“. Iš tikrųjų, prieš numatomas galimas atakas, kuomet sužinodavo, kad iš karinio miestelio pajudėdavo kolona tankų ir buvo galima ataka prieš Aukščiausiąją Tarybą, mums leisdavo apsispręsti ir išeiti. Tokių taip pat buvo. Aš likau.

Dabar trumpai apie pačią AT gynybą. Čia mes ne tik budėjome, bet ir ilsėjomės, nors nei lovų buvo, nei pagalvių, nei antklodžių. Kaip stovi, taip ir miegi. Buvo panašūs kilimai kaip ir dabar. Ir dar tokie minkštasuoliai. Įdomiausia, kaip sovietai sakydavo, kad mes esame buržujai, naudojamės įvairiausiomis paslaugomis, kad čia viskas komfortiškai įrengta.

Tėvai ne tik sulaukė skambučių iš KGB, bet buvo atvažiavę ir į namus: „Žinom, kur jūsų sūnus! Žinot, kas su jumis visais bus!“ Bet palaikymą iš namų vis dėlto turėjau.

Apsisprendimas buvo sunkus, bet jaunystė, energija, ryžtas padėjo, o supratimas, kas yra laisvė, pareiga, man atėjo čia, kai 1991 sausio 14–16 dienomis, praktiškai kiekvieną vakarą, buvo priiminėjama priesaika. Veikė AT Gynybos taryba: Butkevičius, Jezerskas, Gečas, Česnulevičius ir kt. Jie išrikiuodavo gynėjus ir pasakydavo: mes gavome informaciją, kad sovietų tankai pajudėjo iš Šiaurės miestelio, sulaipinti desantininkai, vyks puolimas...

Mūsų ginkluotė: geriausiu atveju – armatūros gabalas, vienas kitas medžioklinis šautuvas. Iš tikrųjų jokių slaptų ginklų nebuvo. Dujokaukių visiems neužteko. Buvome sukomplektavę Seimo nariams, – reikėjo išlaikyti valstybės valdymą. Tą visi suprato ir niekas dėl to nesiginčijo. Mums sakydavo: „Jūs visi žūsite, todėl mes nė vieno nesmerksime, jeigu dabar išeisite. Nueikite kur nors – gal į tualetą, ir išeikite, tik įspėkite kolegas, kad paskui uždarytų duris ar langus.“

Yra vienas labai svarbus dalykas, ir aš truputėlį nukrypsiu nuo gynybos. Dažnai tariamas žodis „Tėvynė“. Kas man ši sąvoka buvo 17-os metų ir kas dabar? Patikėkite, per 20 metų man ji nepakito.

Aš gyniau ne Seimą, aš gyniau gal net ne televizijos bokštą, ne pastatą, ne žemės lopinėlį – aš gyniau šeimą, savo mamą, tėtį, seserį, brolius (aš iš penkių vaikų šeimos). Gyniau draugus, kaimynus, visus, ką pažįstu. Tai man buvo garbės reikalas. Kai po daugelio metų išvažiavau tarnauti į Afganistaną, lygiai tą patį dariau tenai: aš sudariau sąlygas tiems žmonėms ginti savo namus, kad priešai neturėtų galimybės vystyti prekybos narkotikais ir kt. blogybių. Tas pats ir čia: mano Tėvynė – tai mano namai, ir aš padarysiu viską, kad juos apginčiau. Aš negaliu savo namų židinio apginti vienas, mes turime susivienyti. Ne kariuomenė gina mus – gina visa Lietuva. Mes tik organizuojame, o į mūšį eisime kartu su jumis. Neatsiras slaptų ginklų, – mes atsistosime ir apginsime.

1991 m. sausio mėnesį įvyko lūžis. Atsistojo beginkliai žmonės ir pasakė: mes neleisime pulti Lietuvos. Mes, gynėjai, AT rūmuose buvome tik mažas branduoliukas, ne mes buvome pagrindinė jėga. Aš nenoriu sau prisiimti nuopelnų ir užsikabinti medalių, nors turiu jų daug. Svarbiausius medalius turi nešioti tie žmonės, kurie buvo už AT sienų. Tie žmonės buvo pirmas avangardas, siena, kuri gynė nuo tankų. Jie didvyriai. Jie buvo pasiruošę pirmi gulti po tankais. Mes – tik po to. Žmonės apgynė Lietuvą.

Kokia tuomet buvo dvasia! Įsivaizduokit, eini per minią, – o juk tai praktiškai buvo 100–150 000 žmonių, kuri kvėpuoja viena mintimi! Ir, sakykim, atsiranda vienas, kuris jai nepritaria. Žinokite, aplink jį susidarydavo tuščias ratas. Kai ateidavo kolaborantai-diversantai-jedinstvininkai, – kad ir kaip juos pavadinsi, – jų niekas nemušdavo, juos tiesiog išnešdavo ant rankų ir išmesdavo.

Iš kur mes žinodavome, ką veikia priešas? Vienas informacijos šaltinis buvo patys žmonės. Lietuviai buvo labai susivieniję. Lietuviai – tai nereiškia lietuvių kilmės; mano būryje buvo rusų, baltarusių, ukrainiečių, Lietuvoje gyvenančių. Jie buvo Lietuvos patriotai. Žmonės, kurie gyveno prie Šiaurės miestelio, per langus stebėdavo ir mums į AT skambindavo, pranešinėdavo, kur važiuoja tankai, kas į mašinas įsėda, kokie mašinų numeriai. Aš įsivaizduoju, kaip buvo bjauru sovietų žvalgams, – tokios informacijos srautą suvaldyti yra labai sunku. Žmonės nebijojo, rizikavo savo gyvybe, o juk juos galėdavo areštuoti. Jie buvo pasiruošę aukotis už Lietuvą. Savo butus užleisdavo, kad būtų galima iš tų butų stebėti.

Buvo iš garsiakalbių skelbiama: paskambinkite tokiu ir tokiu numeriu, priimsime nakvynės. Buvo ir vagišių, bet žmonės priimdavo nakvynei, valgydindavo, veždavo maistą. Kaip Baltijos kelyje buvo susivieniję, taip ir aplink Aukščiausiąją Tarybą. Aukščiausioji Taryba buvo simbolis. Čia buvo Seimo nariai, mūsų laisvės įkūrėjai, signatarai, kurie budėjo niekur neišeidami, priiminėdavo delegacijas. Dažnai susidurdavom su Vytautu Landsbergiu ir su kitais vadovais. Jie mus padrąsindavo, padėkodavo už ryžtą.

Grįžtu prie savo gyvenimo... Po poros savaičių buvo suformuotas mokomasis karinis junginys, kuris buvo sudarytas iš gynėjų, 17–30-mečių. Mes AT negalėjome turėti ginklų, nebuvo leidžiama. Čia buvo vykdomas tik fizinis parengimas. Man pasisekė – aš buvau imtynininkas, karatistas. Pradėjo formuoti sportininkų grupes. Mes buvome apgyvendinti dabartiniuose III Seimo rūmuose, kur ir miegodavome. Iš esmės buvome mokomi kovinės savigynos, – trys treniruotės per dieną. Juk reikėjo užimti jaunimą, kad nedykinėtų. Tai net užmigdavome eidami, tiek būdavome nuvaryti. Bet tai buvo ir gerai, nereikdavo daug galvoti. Nes mus paleisti būtų buvę pavojinga. Mus tada įvairiai vadindavo: pvz., „riebūs Landsbergio katinai“. Tai buvo vienas populiariausių mūsų pavadinimų priešiškoje aplinkoje.

Vėliau mokomasis junginys tapo karine jėga, kuri galėjo vykdyti operacijas. Mus siųsdavo saugoti objektų. Pagrindinis priešininkas buvo OMON’as – sovietiniai sukarinti specialiosios paskirties milicininkai. Tai tokia struktūra kaip dabar „Aras“. Tik jie buvo sovietiniai ir operacijose veikdavo prieš mus. Pamažu mes ėmėme dominuoti prieš juos Vilniuje, Kaune. Pradėjome po truputėlį ginkluotis.

Po to buvo suformuoti specbūriai su antidiversantišku parengimu. 1991 m. liepos mėnesį Medininkuose buvo sušaudyti mūsų pasieniečiai. Tada buvo nuspręsta, kad mums reikalingi padaliniai, kurie sugebėtų greitai atsidurti nustatytoje vietoje ir kovoti su diversantais. Aš praėjau atranką, patekau į vieną iš tų padalinių. Buvome treniruojami Pociūnuose, Prienų rajone. Ten stovėjo sovietinių desantininkų padalinys, šalia buvom rengiami ir mes – visiškai priešingos organizacijos. Tai be galo įdomus ir iššūkių kupinas laikotarpis.

Rugpjūčio mėnesį Rusijoje įvyko pučas.

Gorbačiovas buvo nustumtas nuo valdžios; valdžią perėmė komunistai. Keitėsi kai kurių kepurės. Per tą laiką buvo ir žuvusių. Buvo vykdomos slaptos operacijos. Atvažiavę rusai provokuodavo: stovi poste, pradeda šaudyti... Jeigu aplink tave kilnojasi žemė, reiškia šaudo. Ačiū Dievui, ne tiek daug buvo sužeistų. Perėmėme KGB rūmus, OMON’o bazę, po truputį juos išstūmėme ir iš kitų objektų. Pradėjome dominuoti ir Lietuvoje. Tiesa, gynėjų buvo ne tiek daug. Būdavo, kai išsiunčia į objektą, 3–4 paras niekas nepakeičia, nes nėra žmonių.

1991 metų lapkričio mėnesį paskutinės kovinės operacijos buvo pasalos Medininkų pasienyje. Gaudavome informaciją, kad puls. Gynėme Lietuvą jau pasienyje – jau stipriau. Tai, žinoma, žinojo ir sovietai, jie irgi pradėjo saugotis, mažiau puldinėti. Pradėjo valstybė atsistatyti.

Aš ėjau iš idėjos, kaip ir mano draugai, ir kai man baigsis tarnybos laikas, aš atiduosiu pagarbą ir išeisiu, padėkojęs, kad turėjau galimybę tiek metų tarnauti. Ir ieškosiu ką daryti toliau. Bet neverksiu, nesiskųsiu, nekeiksiu, kokie blogi Seimo nariai, kokia bloga valdžia, kaip viskas blogai. Jie yra tokie, kokius mes išrenkam, ir kiekvienas nusipelnome gyventi taip, kokį mes savo gyvenimą pasistatome.

Parengė Audronė V. Škiudaitė

© 2011 „XXI amžius“