|
Apie pasaulinę konfederaciją
Toliau spausdiname ištrauką iš naujos knygos.
Pradžia 2010 m. Nr. 46,
55,
59,
67,
76,
93,
2011 m. Nr.
5
Dr. Petras Ironis Jokubka
Sekretoriato darbas
Generalinis sekretorius turi paruošti Jungtinių Tautų metinį biudžetą ir jį duoti patvirtinti Visuotiniam susirinkimui. Komitetas, tvarkantis rėmėjų įnašus, paruošia apmokestinamųjų sąrašą, kuris sudarytas atsižvelgiant į valstybių ekonominę padėtį. Didžiausią dalį sumoka Jungtinės Amerikos Valstijos. Jungtinių Tautų bendros metinės išlaidos siekia daugiau kaip milijardą JAV dolerių. Jas padengia kelios turtingiausios valstybės.
Jungtinių Tautų narių skaičius nuolat didėja dabar jų yra apie 200. Jungtinių Tautų karinė jėga organizuojama atsiradus ypatingam būtinumui. Kad palaikytų tvarką Viduriniuose Rytuose, 1956 metais buvo suorganizuotas batalionas iš 5000 karių. Prisidėti prie karių išlaikymo ir didinti jų skaičių kai kurios valstybės nenori, motyvuodamos, kad Jungtinių Tautų chartija pavedė didžiosioms valstybėms palaikyti pasaulyje tvarką. 1960 metais Jungtinės Tautos savo žinioje turėjo apie 20000 karių. Daugumai valstybių atsisakant prisidėti prie karių išlaikymo, nuolatinis karinis dalinys buvo išformuotas.
Rusija. Bendros pastabos
Rusijos valstybė formavosi gana vėlai. Tik IX amžiaus viduryje randama žinių, kad ji valdė didelius žemės plotus. Jos valstybingumo požymių reikia ieškoti tarp Naugarduko ir Kijevo kunigaikštysčių. Žinoma, kad jų ainiai gyveno Dniepro ir jo intakų srityse. Vėliau jie paplito į Volgos ir Dauguvos aukštupius ir siekė net Ilmenio ežerą. Be didesnio pasipriešinimo jie slinko į šiaurę, į suomių gyvenamas vietoves. Vėliau, verždamiesi į Vakarus, susidūrė su baltų gentimis lietuviais ir latviais. Tenka pripažinti rusų tautos veržlumą. Per maždaug tūkstantį metų jie užėmė milžiniškus žemės plotus nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno. Tų didžiulių plotų jie, deja, nesugebėjo apgyventi. Organizuojant Pasaulinę konfederaciją, Kinija turėtų gauti galimybę į Sibirą permesti dalį savo gyventojų pertekliaus.
Rusų valstybės vystymasis
Rusijos valstybės pėdsakų reikia ieškoti nuo Naugardo miesto pradžios. Nestoro kronikos žiniomis, Naugardas buvo žinomas jau nuo V amžiaus. IX amžiuje jis jau buvo minimas kaip vidutinio dydžio slavų miestas. Naugardo gyventojai, nesugebėdami patys tvarkytis, pasikvietė variagų kunigaikštį Riuriką, kuris, atvykęs su savo palydovais, 864 metais organizavo pirmą slavų valstybę su sostine Naugardu. Maždaug tuo metu susidarė ir Kijevo valstybė. Riurikui mirus, jo įpėdinis Naugardo kunigaikštis Olegas, išžudęs Kijevo valdovus, pats ėmė jį valdyti. Taip buvo sujungtos Naugardo ir Kijevo valstybės. Kijevo miestas tapo sostine. Ši valstybė, nuo IX iki XII amžiaus Riuriko giminės kunigaikščių valdoma, apėmė visas slavų sritis. Ta kunigaikštystė aukščiausią išsivystymo lygį pasiekė kunigaikščio Sviatoslavo (973 m.) ir Vladimiro (1015 m.) valdymo laikais.
Vėliau, įvedus stačiatikių tikėjimą, Kijevas tapo religiniu centru, kuriam daug įtakos darė Bizantija. Kijevas įsivedė Bizantijos teisyną Ruskaja Pravda. Kijevo valstybė labiausiai iškilo kunigaikščio Jaroslavo laikais. 1054 metais, po Jaroslavo mirties, prasidėjo valstybės skilimas. Kunigaikščiui Mstislavui mirus 1132 metais, valstybė suskilo į daugybę kunigaikštysčių. Iš jų vėliau išsiskyrė kunigaikščio Danieliaus (1264 m.) valdoma Haličo-Volynės kunigaikštystė. Tuo metu iškilo Vladimiro miestas, kuris ir tapo valstybės sostine.
1147 metais Suzdalės kunigaikštis Jurijus Dolgorukis savo valstybės ribose įkūrė Maskvos miestą, kuris greitai plėtėsi. XIII amžiaus viduryje miestas tapo Maskvos kunigaikštystės sostine.
Totorių valdžia
Maždaug XIII amžiaus viduryje Kijevo kunigaikštystę užpuolė totoriai. Slavų kunigaikščiai bandė tam priešintis, bet 12371240 metais totoriai užėmė Riazanę, Vladimirą, Maskvą, Kijevą ir Haličą. Užimtose kunigaikštijose totoriai elgėsi gana švelniai, paliko kunigaikščius buvusiose valdose, tačiau jie turėjo pripažinti totorių viršenybę ir kaip vasalai mokėti jiems duoklę. Totoriai įkūrė savo būstinę, kuri buvo vadinama Aukso orda. Aukso ordos chanas skirdavo vieną iš Riuriko kunigaikščių didžiuoju Vladimiro kunigaikščiu. Slavai chanui turėjo mokėti dideles duokles, kurias rinkdavo patys totoriai.
XIV amžiaus viduryje lietuviai iš totorių jungo išvadavo Kijevo, Voluinės, Podolės, Vitebsko, Černigovo ir Smolensko kunigaikštystes. Lietuviai kunigaikščiai dažnai imdavo į žmonas ruses ir priimdavo stačiatikių tikėjimą, todėl vietinių gyventojų buvo sutinkami gana draugiškai. Kitos kunigaikštystės išliko totorių valdžioje iki 1480 metų. Tie rusai, kurie liko totorių valdžioje, iš jų paveldėjo žiaurumą bei autokratiją. Jų ainiai vėliau tapo uoliais sovietiniais politrukais.
Maskvos valstybė
Didieji Vladimiro kunigaikščiai, pataikaudami totoriams, mokėdami jiems didesnes duokles, įgijo jų palankumą ir taip iškilo. Norėdami gauti valdyti didesnius žemės plotus, pataikavo ir kiti Riuriko giminės kunigaikščiai. Jų buvo gana daug. Tam, kad kiekvienas kunigaikštis gautų savo valdą, kunigaikštystė buvo dalijama toliau. Toje sumaištyje per didelius kyšius iškilo Maskvos kunigaikštis Jurijus ir laimėjo Vladimiro kunigaikščio didžiojo kunigaikščio titulą. Jurijus savo duoklėmis įgijo viršenybę, o jo valdoma Maskvos kunigaikštystė pamažu tapo nepriklausoma valstybe. Maskvos valstybė egzistavo du šimtus metų nuo XIV iki XVI šimtmečio. Ji prasidėjo Jono Kalitos laikais (13251340). Kalita, sumokėjęs didžiules duokles totorių chanui, iš jo gavo didžiojo kunigaikščio Vladimiro titulą. Jis perkėlė sostinę iš Kijevo į Maskvą ir pradėjo plėsti kunigaikštystę, kai kurias teritorijas užkariaudamas, kitas gaudamas paveldėjimo teise, kitus kunigaikščius jėga priversdamas jam paklusti. Maskva tapo ne tik politiniu, bet ir religiniu centru.
Maskvos valstybę toliau plėtė didysis kunigaikštis Donskojus (13621389). Labiausiai jam pasipriešino Tverė, kurią rėmė Lietuva. 1368 metais Tverė kartu su Lietuva smarkiai sumušė Maskvos kariuomenę. Rusai netrukus atsigavo ir 1370 metais vėl puolė Tverę. Šį kartą Lietuvos kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio Algirdo, kartu su tveriškiais puolė Maskvą ir ją sudegino. Tačiau Maskva greit atsigavo ir po pergalės prieš totorius prie Kulikovo siekė atsikratyti Aukso ordos globos. Tačiau tam dar nebuvo atėjęs laikas.
Tuo laiku Lietuva, valdoma didžiojo kunigaikščio Vytauto, buvo iškilusi iki aukščiausio savo išsivystymo lygio ir jos rytinės sienos buvo arti Maskvos, o pietinės iki Juodosios jūros. Vytautas buvo mažamečio Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II globėju. Vėliau, kai Vasilijus savo sūnaus ir žmonos globėju paskyrė didįjį Lietuvos kunigaikštį ir Lenkijos karalių Kazimierą, santykiai su Maskva pasidarė dar artimesni.
Vėlesnių kunigaikščių Ivano II (13531359), Dmitrijaus Donskojaus (13621389), Vasilijaus (13891425) ir Vasilijaus II (14251462) valdymo laikais nieko svarbesnio neįvyko.
Ivanas III (14621505) pradėjo plačią ekspansiją. Atsisėdęs į kunigaikščio sostą jis iš Lietuvos pareikalavo grąžinti visas jos valdomas rusakalbių žemes. Tuo metu Lietuvos valdovu buvo jauniausias Jogailos sūnus Kazimieras (14401492). Maskvai ypač rūpėjo atgauti prekybos ir pramonės centrą Naugardą. Jį Lietuva atidavė be didesnio pasipriešinimo. 1488 metais Maskva užėmė Tverės kunigaikštystę, jos kunigaikštis pabėgo į Lietuvą, bet čia didesnės pagalbos negavo. Ivanas III ne tik karu skverbėsi į Lietuvos valdomas žemes. Jis vedė didelę propagandą, kėlė rusų patriotizmą ir žadino ištikimybę pravoslavų religijai. Susižavėję propaganda rusų kunigaikščiai patys pradėjo pereiti į rusų pusę. Lietuvos kunigaikštis Kazimieras laikėsi pasyviai, tenkinosi protestais.
1492 metais mirus Kazimierui ir Lietuvai nutraukus uniją su Lenkija, Rusija pasinaudojo padėtimi ir užėmė kelias Lietuvos valdomas rusakalbių žemes: Černigovą, Starodubą, Jaraslavlį, Permę, Viatką ir Rostovą.
Ivanas III savo valdžią stiprino beveik visuose frontuose. Jis nustojo mokėti duoklę totoriams, o Rusiją padarė savarankiška valstybe, pasiskelbė stačiatikių bažnyčios vadovu ir caru. Ivanas III buvo vedęs Bizantijos imperatoriaus sesers dukrą, tad save laikė ir Bizantijos sosto įpėdiniu.
Ivano III įpėdinis Vasilijus III toliau tęsė savo tėvo politiką ir galutinai prijungė prie Maskvos Pskovą, Smolenską ir Riazanę.
Vasilijaus sūnus Ivanas IV (15331584) vykdė naujus užkariavimus. 1552 metų kare su turkais jis laimėjo Kazanę, Astrachanę ir priėjo prie Kaspijos jūros. Tuo laiku Rusija buvo jau didelė valstybė. Jos gyventojai buvo daugelio tautybių žmonių mišinys. Jie pradėjo gauti daugiau laisvių ypač tie, kurie dirbo caro žemėse. Ivanas IV perorganizavo kariuomenę, pastatė keletą pilių, įvedė žemės mokesčius. Jam valdant buvo pradėtos spausdinti knygos rusų kalba, užmegzti diplomatiniai ryšiai su kitomis valstybėmis. Ivano IV sūnus Fiodoras buvo negabus, todėl už jį valdė Borisas Godunovas ir Vasilijus Šuiskis. Netrukus Godunovas perėmė visą valdžią. Jo valdymo metu Rusiją nusiaubė maras ir badas (16011603), o jo populiarumas labai sumažėjo. 1597 metais bajorams buvo uždrausta valstiečiams apdirbti jų žemes ir taip panaikinta baudžiava. Mirus Godunovui Rusijoje prasidėjo suirutė. Į sostą pretendavo apsimetėlis Dmitrijus. Jis, remiamas lietuvių ir lenkų, 1604 metais su kariuomene įžygiavo į Maskvą ir buvo vainikuotas caru. Valdė labai trumpai buvo bajorų nužudytas.
1606 metais Maskvos bajorai caru išrinko Vasilijų Šuiskį. Bet jis viešpatavo trumpai. Atsirado apsimetėlis Dmitrijus, kurį rėmė visokie avantiūristai ir kazokai. Vasilijus, nepajėgdamas avantiūristų nugalėti, į pagalbą pasikvietė švedus. Švedams kelią pastojo lietuviai ir lenkai, kurie 1509 metais sumušė švedų ir rusų kariuomenę ir įžygiavo į Maskvą. Maskvos bajorai lietuvius ir lenkus įsileido be mūšio, kaip padėties gelbėtojus. Maskviečiai siūlė sostą Lietuvos-Lenkijos karaliaus Zigmanto sūnui Vladislavui. Zigmantas svajojo paimti pats Maskvos karūną. Vykstant svarstymams prieš Zigmantą susidarė opozicija, nes buvo žinoma, kad jis buvo aršus katalikas ir didelis autokratas. Opozicija, susidedanti iš smulkių bajorų ir miestiečių, suorganizavo didelę kariuomenę ir užėmė Maskvą. Tuo laiku ten stovėjusi Lietuvos-Lenkijos kariuomenė pasitraukė be mūšio. Užėmę Maskvą bajorai sušaukė visuotinį seimą, kuris caru išrinko šešiolikos metų jaunuolį Mykolą Romanovą.
Romanovų dinastija (16131917)
Romanovų dinastijos laikais Rusija pasidarė didžiulė valstybė, kurios ribos siekė Baltijos jūrą vakaruose, Didįjį vandenyną rytuose, Juodąją ir Kaspijos jūras pietuose ir Arkties vandenyną šiaurėje.
Kai Nikolajus Romanovas (16131645) perėmė valdžią, tokius klausimus, kaip stoti į karą ar pasirašyti taikos sutartį, kelti mokesčius ar ne, naujus įstatymus priimti, spręsdavo visuotiniai seimai. Romanovai tuos klausimus pradėjo aptarinėti tik su savo asmeniniais patarėjais, ministrais ar bajorų taryba. Provincijas valdė caro skiriami vaivados. Caras artimai bendradarbiavo su cerkve. Jis skirdavo ir vyriausiąjį stačiatikių šventiką. Caras savo valdžią vykdė per savo skiriamus bajorus, kurie buvo visiškai jam pavaldūs. Dvarai atiteko bajorų nuosavybėn. Bajorai pradėjo griežčiau kontroliuoti ūkininkus ir pavertė juos baudžiauninkais. Baudžiauninkai pradėjo rengti sukilimus.
Romanovai plėtė prekybinius ryšius su užsieniu ir mezgė artimesnius diplomatinius santykius. Į Rusiją buvo kviečiami amatininkai ir fabrikų specialistai, kurie apsigyveno Maskvos priemiesčiuose. Rusai siekė palaikyti gerus santykius su kaimynais. 1617 metais Stolbove jie pasirašė taikos sutartį su švedais. Per tą sutartį švedai grąžino Rusijai Naugardą, o Rusija jiems perleido Karelijos ir Ingrijos sritis.
Lietuvos ir Lenkijos karalius Zigmantas, pretenduodamas į Maskvos sostą, su didele kariuomene artinosi prie Maskvos. Maskva, matydama pavojų, pagal taikos sutartį Lietuvai perleido Smolenską, o Lenkijai Černigovą ir Severską. 1623 metais po Zigmanto Vazos mirties prasidėjo Lietuvoje-Lenkijoje tarpuvaldis. Tuo pasinaudodami rusai bandė paimti Smolenską, bet jiems nepavyko.
1648 metais prasidėjo B. Chmielnickio vadovaujamas kazokų ir ukrainiečių sukilimas. Kazokai, nepajėgdami apsiginti, šaukėsi caro Aleksiejaus pagalbos ir pasidavė Maskvai. Caras atėjo kazokams į pagalbą ir 1654 metais užėmė Kijevą, Smolenską, Mogiliovą, Vilnių, Kauną ir Gardiną. Tuo pasinaudodami švedai puolė Lietuvą-Lenkiją ir užėmė dalį vakarinės Lietuvos bei Lenkijos sostinę Varšuvą ir Krokuvą.
Maskva, bijodama švedų įsigalėjimo, 1655 metais su Lietuva- Lenkija sudarė paliaubas ir prisidėjo prie Vokietijos-Danijos koalicijos prieš Švediją. 1658 metais Maskva pasirašė su Švedija taikos sutartį, per kurią rusai grąžino užimtas žemes.
Maskva su Lietuva toliau tęsė agresyvią politiką, siekdama atsiimti rusakalbių žemes, ir 1654 metais pradėjo karą, kuris su pertraukomis tęsėsi iki 1667 metų. Per tą karą Maskva vėl atgavo Smolenską, Seversko guberniją ir dalį Ukrainos iki Dniepro upės. Ta sutartimi buvo nepatenkinti kazokai. Jie siekė valdyti visą Ukrainą.
Caro Teodoro laikais (16761682) turkų kišimasis į Ukrainos reikalus išprovokavo rusų ir turkų karą, kuris, pradedant 1677 metais, tęsėsi ketverius metus be didesnių pasikeitimų. Įsigalėjus Turkijai, kilo grėsmė Rusijai ir Lietuvai-Lenkijai, tad šios valstybės nutarė veikti bendrai. 1686 metais jos pasirašė amžinos taikos sutartį, pagal kurią Maskvai buvo atiduotos Smolensko, Kijevo, Seversko, Poltavos ir Storadubo valdos. Šios sienos išliko iki Lietuvos-Lenkijos padalijimo.
Rusams geriau sekėsi Tolimuose Rytuose. 1639 metais jie baigė Sibiro nukariavimą ir pasiekė Ramųjį vandenyną. Šiame Romanovų valdymo laikotarpyje, pradedant caru Nikolajumi, caras, pritariant bajorų tarybai, tapo absoliutus valdovas. Jis valdė valstybę per administracinę bajorų tarybą. Vietinė valdžia buvo karininkų gubernatorių rankose, kurie rėmėsi profesionaline kariuomene. Piliečiams buvo kraunamos tik pareigos, bet pamiršta apie jų teises. Žemių savininkai turėjo atlikti karinę prievolę ir civilinę tarnybą. Civiliai miestų gyventojai buvo pririšti prie savo gyvenamosios vietos. Jie rinko mokesčius ir galėjo užsiimti prekyba bei gamyba. Religija buvo carų kontroliuojama.
Spaudai parengė Stasys POVILAITIS
© 2011 XXI amžius
|