Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Sužydėjęs Evangelijos teisumas

Kun. Vytenis Vaškelis

Praėjusį sekmadienį pamaldose girdėjome, kad krikščionys pašaukti skleisti Kristaus šviesą. O ateinančią Viešpaties dieną švęsime kitų Jo tiesos spindulių nutvieksti. Jėzus mums prabils, kad yra atėjęs iki galo išaiškinti Pranašus bei įvykdyti Įstatymą, idant mes Jį pažintume bei priimtume kaip Dievo šlovės atšvaitą, palaikantį galingu savo žodžiu visatą, kuris savo krauju nuplovė mūsų nuodėmes ir po prisikėlimo iš numirusių atsisėdo dieviškos Didybės dešinėje (Žyd 1, 1–3).  

Anuomet rabinai mokė, kad ateisiantis Mesijas visiems laikams patvirtins Mozės Įstatymą. Bet Jėzaus tikslas buvo nepalyginti aukštesnis: Jis savo asmeniniu pavyzdžiu, mokslu ir pasiaukojančio gailestingumo darbais nupūtė nuo Dievo Įstatymo visas fariziejų veidmainiškumo dulkes, idant visiems žmonėms ir visais laikais Dekalogo viršūnė – Viešpaties Dievo meilė – taptų švyturiu, nušviečiančiu kelią pas Kristų (Mt 11, 28).  

Vysk. Ryleas įžvalgiai lygina: „Senasis Testamentas yra besiskleidžiantis Evangelijos pumpuras, Naujasis Testamentas – pilnutinai sužydėjusi Evangelija. Senasis Testamentas yra Evangelijos stiebelis; Naujasis – tai pilna Evangelijos varpa“. Taigi Įsikūnijusio Žodžio apsireiškimu Naujajame Testamente išsipildė visi svarbiausieji Senojo Testamento lūkesčiai ir žmonijai išbrėško naujo gyvenimo aušra.

Tačiau žinome, kad Jėzus ir Jo mokymas buvo ir bus prieštaravimo ženklas, o ypač tiems, kurie nenori keisti savo minčių ir gyvenimo būdo. Kai kurie yra užvaldyti savo suformuotų stereotipinių (savimeilės padiktuotų) įsitikinimų, kuriuose labiausiai trūksta svarbiausių dalykų: teisingumo, gailestingumo ir ištikimybės (Mt 23, 23), tai yra Dievo meilės.

Jonas Paulius II enciklikoje „Apie Dievo gailestingumą“ rašė: „Praeities ir šiandienos patirtis byloja, kad negana teisingumo, kad jis gali nukrypti į savęs neigimą bei naikinimą, jei neleis žmogaus gyvenimo savais būdais formuoti gilesnei jėgai, kuri yra meilė. Be kita ko, istorijos patirtis leido suformuluoti teigimą: „Summum ius – summa iniura“ („Aukščiausia teisė – didžiausia neteisybė“).“

Išties – kuo griežtesnis žmonių išleistas įsakymas, tuo didesnę neteisybę jis gali sukelti, pavyzdžiui, teismui apsirikus. Ir priešingai. Kai žmonių protai ir širdys atsiveria Įstatymo didžiausio meilės Įsakymo vykdymui, tada jiems nepalyginti lengviau žengti Kristaus teisumo keliu ir laikytis visų dešimties Dievo įsakymų. Šiuo atveju šv. Augustino posakis: „Mylėk ir daryk, ką nori“, tebegalioja.

Vis dėlto gyvenime bus ne viena situacija, kurioje pagausime save elgiantis neteisingai – dėl susiklosčiusių aplinkybių, savo silpnybių ir ydingų įpročių liekanų kartais laikomės daugiau savosios teisumo sampratos, o ne Dievo. Gerai, kai krikščionis supratęs, jog suklydo, turi norų ir laiko pasitaisyti. O jei situacija tampa nekontroliuojama?

Lenkijos pajūrio miestelio Smoldzyno klebonas kun. Robertas Jakubowskis išleido giesmyną, skirtą kelių taisyklių laužytojams. Kas važiuoja optimaliai saugiu 80–90 km per valandą greičiu, jiems siūloma giedoti: „Palaimink, Dieve, kelią“ bei „Tai laiminga diena“. Tiems, kurie stipriau mėgsta spausti akceleratorių, skirtos tokios giesmės: 120 km/val. greičiu – „Viliuosi Tavo malonės, Tėve“; 150 km/val. – „Noriu būti arčiau Tavęs“; 170 km/val. – „Prie Tavo durų stoviu, Viešpatie“. Skrendant didesniu greičiu labiausiai tinka giesmės „Dievas yra čia“, „Sveikinu Tave, Tėve“ ir „Angelai tegu mano sielą pasiima“.

Nors minėtas šių giesmyno autorius kelių nutrūktgalviams šias giesmes siūlo su tam tikra šmaikščios ironijos doze, bet galime ir rimčiau paklausti: ar asmenys, žuvę autoavarijose ir atsidūrę amžinybėje, tikrai galėtų bematant džiaugsmingai sveikinti Dievą Tėvą, jei savo netvarkingu gyvenimo būdu būtų paniekinę Viešpaties Mokymo teisumą (Ps 19, 8–10)?

Krikščionims nepakanka vien prigimtinio sąžinės indikatoriaus – natūralaus vidinio teisumo balso, liepiančio daryti gera ir vengti blogio, kuriuo, beje, kiekvienas individas apdovanojamas, kai Dievas jį pašaukia iš nebūties į būtį. Nors tuo elementariu teisumu yra grindžiami žmonių tarpusavio santykiai, sudaromi sandėriai, bet jis dėl perdėm vartotojiškoje visuomenėje įsigalėjusios korupcijos, savanaudiškumo ir susvetimėjimo ir kitų panašių ydingų reiškinių gali ilgainiui išsikvėpti ir įgyti chameleoniškų prisitaikėliškumo savybių. Trumpai tariant žmogaus teisumas, stokojantis transcendentinės atramos, išsigimsta.

Kad tikinčiųjų teisumas pranoktų fariziejų (Mt 5, 20), neišvengiamai turime grįžti prie dieviškos meilės ištakų. Tiktai vienintelis Kristus – meilė, kelias, tiesa ir gyvenimo pilnuma yra kiekvieno krikščionio tobula viso gyvenimo teisumo atrama, ant kurios kasdien statome savo teisumo darbų namą, kurio jokios vėtros nenugriaus, nes jis pastatytas ant Jo žodžių įgyvendinimo uolos (Mt 7, 24–25). Taigi kuo labiau Jėzaus meilė pražysta mūsų širdyse, tuo daugiau turime tikrojo teisumo, kuris mus nenumaldomai artina prie Jo.

© 2011 „XXI amžius“