2011 m. vasario 18 d.
Nr. 13
(1893)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Atsistatydino Ukrainiečių Katalikų Bažnyčios vadovas

Mindaugas BUIKA

Ukrainiečių Rytų Katalikų (Unitų)
Bažnyčios didysis arkivyskupas
kardinolas Liubomyras Husaras MSU

Palinkėjimai įpėdiniui

Ukrainiečių Rytų Katalikų (Unitų) Bažnyčios didžiojo arkivyskupo (patriarcho) Liubomyro Husaro atsistatydinimas ženklina šios Bažnyčios, daugiau kaip keturis dešimtmečius galėjusios veikti tik sovietiniame pogrindyje („katakombų Bažnyčios“ padėtis), atsikūrimo laikotarpio pabaigą. Vasario 10 dieną Vatikane buvo pranešta, kad popiežius Benediktas XVI priėmė kardinolo L. Husaro MSU prašymą atleisti jį iš Kijevo ir Galicijos didžiojo vyskupo pareigų. Nors vienybėje su Roma esančių Rytų Bažnyčių vadovai paprastai valdo iki gyvenimo pabaigos, tačiau kardinolas L. Husaras, kuriam vasario 26 dieną sukanka 78 metai, nusprendė pasitraukti dėl sveikatos. Ganytojas yra beveik visai apakęs, todėl liturgines apeigas galėjo vesti tik iš atminties.

Priėmęs kardinolo atsistatydinimą Šventasis Tėvas Ukrainiečių Katalikų Bažnyčią laikinai administruoti paskyrė Lvovo arkivyskupą Ihorį Vozniaką CSSR, kuriam pagal Rytų Katalikų Bažnyčių kanonų teisės kodeksą pavesta parengti didžiojo arkivyskupo rinkimus. Per du mėnesius į Sinodą susirinkę 45 ukrainiečių katalikų vyskupai iš Ukrainos ir kitų Europos, Amerikos šalių ir Australijos turi išrinkti kardinolo L. Husaro įpėdinį, kuris prieš inauguraciją turės gauti ir Popiežiaus pritarimą. Ukrainiečių Katalikų Bažnyčia, išlaikiusi bizantiškąją liturgiją, nuo XVI amžiaus pabaigos yra vienybėje su Roma. Jai priklauso apie 6,5 milijono tikinčiųjų, gyvenančių Vakarų Ukrainoje ir išeivijoje. Nors 46 milijonus gyventojų turinčioje Ukrainoje jie sudaro mažumą (šalyje vyrauja stačiatikiai), tačiau tarp daugelio kitų vienybėje su Roma esančių Rytų Katalikų Bažnyčių ji yra gausiausia.

Po atsistatydinimo Ukrainos sostinėje Kijeve surengtoje spaudos konferencijoje kardinolas L. Husaras paaiškino, jog prašė Šventojo Tėvo priimti jo atsistatydinimą, nes jis fiziškai nepajėgia tvarkyti Bažnyčios reikalų sudėtingomis socialinėmis ir politinėmis aplinkybėmis. Ganytojas reiškė įsitikinimą, kad jo įpėdinis gebės „efektyviai pratęsti šį darbą. O aš dirbsiu ką galėsiu: melsiuosi už Bažnyčią, rūpinsiuosi jos praeities išsaugojimu, susitiksiu su jaunimu ir kitais visuomenės sluoksniais“. Kardinolas L. Husaras su jam būdingu šiltu humoru teigė, kad nors neturi pakankamai sveikatos eiti Bažnyčios vadovo tarnystę, tačiau taip pat nesijaučia, kad jau būtų „viena koja karste“. Savo būsimajam įpėdiniui jis palinkėjo „nenuolaidžiauti sekuliaristinėms tendencijoms ir saugoti Bažnyčios vienybę ir šventumą visame pasaulyje“.

Neįprasta vyskupiška konsekracija

1933 metais Lvove gimęs kardinolas L. Husaras neseniai duotame  interviu prisipažino, kad pašaukimą į kunigystę pajuto būdamas dar dešimties metų. Tam įtakos turėjo ne tik giliai tikintys tėvai, bet ir redemptoristų vienuolijai priklausę vietiniai parapijos sielovadininkai, besirūpinantys katalikiško jaunimo ugdymu. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jis su šeima pasitraukė į Austriją, o 1949-aisiais emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Praėjus vos trims savaitėms po atvykimo, įstojo į vietos ukrainiečių katalikų Šv. Bazilijaus kunigų seminariją Stemforde (Konektikuto valstija). Vėliau tęsė mokslus Amerikos katalikų universitete Vašingtone ir Fordamo universitete Niujorke. Gavęs kunigystės šventimus nuo 1958 metų kovo 30 dienos dėstė Šv. Bazilijaus kunigų seminarijoje, ėjo sielovadinę tarnystę parapijose.

1969 metais išvyko į Romą. Čia Popiežiškajame Urbono universitete per trejus metus parengė ir apgynė dogmatinės teologijos doktoratą, įstojo į ukrainiečių studitų vienuolinę bendruomenę Grotaferatoje ir 1974 metais buvo išrinktas jos vyresniuoju. 1977 metais labai neįprastomis sąlygomis tuo metu tremtyje Romoje gyvenusio Ukrainiečių Katalikų Bažnyčios didžiojo vyskupo kardinolo Josifo Slypio buvo konsekruotas vyskupu. Neįprasta buvo tai, kad 1946 metais Stalino nurodymu Ukrainiečių Katalikų Bažnyčia „savanoriškai“ buvo prijungta prie komunistų kontroliuojamos Rusijos Stačiatikių Bažnyčios ir daugiau lyg ir nebeegzistavo. Žinoma, pogrindyje Vakarų Ukrainoje veikė „Katalikų Bažnyčios“ struktūros, tačiau Vatikane dėl ekumeninių tikslų bei vadinamosios „ostpolitik“ Kremliaus atžvilgiu apie tai stengtasi nutylėti. Todėl vyskupo L. Husaro konsekracija sukėlė nemažą sumaištį ir jos nepatvirtino tuometinis popiežius Paulius VI. 1978 metais  naujasis Bažnyčios hierarchas buvo paskirtas Studitų vienuolijos archimandritu (vyriausiu abatu) Europai ir Šiaurės Amerikai.

Didžiausias moralinis autoritetas

Po Sovietų Sąjungos žlugimo ir Ukrainos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo buvo sugrąžintos ir „pasmerktos išnykti“ Ukrainiečių Katalikų Bažnyčios teisės. Vyskupas L. Husaras sugrįžo į tėvynę ir buvo paskirtas Lvovo Šventosios Dvasios Kunigų seminarijos dvasiniu vadovu. 1994 metais jis įsteigė studitų vienuolijos bendruomenę Ternopolyje. 1995 metais Ukrainiečių Katalikų Bažnyčios vyskupų sinodas jį išrinko Kijevo ir Višhorado atkurtos arkivyskupijos ganytoju egzarchu. Kitais metais šį sprendimą patvirtino ir popiežius Jonas Paulius II, kas reiškė vyskupo L. Husaro konsekracijos, įvykusios prieš beveik du dešimtmečius, pripažinimą Vatikane. Augant šio aktyvaus ganytojo autoritetui, ukrainiečių vyskupų sinodas 1996 metais jį išrinko tuometinio Ukrainiečių Katalikų Bažnyčios vadovo Lvovo didžiojo arkivyskupo kardinolo Myroslavo Liubačivskio pagalbininku su specialiomis administracinėmis teisėmis.

Po kardinolo M. Liubačivskio mirties 2001 metų sausio mėnesį Ukrainiečių Bažnyčios sinodas jį išrinko didžiuoju arkivyskupu ir Bažnyčios vadovu. Tai patvirtinęs popiežius Jonas Paulius II 2001 m. vasario mėnesio konsistorijoje naująjį unitų patriarchą paskyrė į Kardinolų kolegiją. Šioje garbėje kardinolas L. Husaras sutiko Šventąjį Tėvą su apaštaliniu vizitu apsilankiusį Ukrainoje 2001 metų birželio 23–27 dienomis. Vizitas buvo labai sėkmingas, nors Maskvos stačiatikių patriarchatas jam prieštaravo, laikydamas Ukrainą savo „kanonine teritorija“. Stiprindamas Ukrainiečių Katalikų Bažnyčios įtaką kardinolas L. Husaras 2005 metais jos bažnytinį centrą iš Lvovo perkėlė į šalies sostinę Kijevą ir tų metų rugsėjo 29 dieną buvo intronizuotas kaip pirmasis Kijevo ir Galicijos didysis arkivyskupas. Taip pat pažymėtina, kad jo rūpesčiu buvo įkurtas Lvovo katalikų universitetas, kol kas vienintelė tokio pobūdžio aukštoji mokykla visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje.

2008 metų vasarį liturginėmis apeigomis Romoje buvo iškilmingai paminėtos Ukrainiečių Katalikų Bažnyčios vadovo kardinolo L. Husaro gyvenimo 75-osios metinės ir kunigystės auksinis jubiliejus. Ta proga ganytoją laišku pasveikino popiežius Benediktas XVI. Tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka tais pačiais metais kardinolui L. Husarui įteikė aukščiausią valstybinį apdovanojimą – kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo ordiną už „išskirtinį asmeninį įnašą ukrainiečių tautos dvasiniam atsinaujinimui“. Iki šiol kardinolas L. Husaras Ukrainoje laikomas visuotinai pripažintu moraliniu autoritetu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija