2011 m. vasario 18 d.
Nr. 13
(1893)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


Atmintis 

Viešintų ir Lygumų bažnyčių statytojas

Prisimenant kunigą poetą Jurgį Rupką

Vytautas  Bagdonas

Viešintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

1901 metų sausio 1-ąją Viešintose (dabar Anykščių rajonas) dirbti pradėjo naujasis klebonas kun. Jurgis Rupka (1839–1929). Jis jau buvo dirbęs Ukmergėje, Šiaulėnuose, Gegrėnuose, Gadūnave, Alsėdžiuose, Kartenoje.

Pirmasis kunigo J. Rupkos rūpestis Viešintose buvo naujosios bažnyčios statyba. Istoriniai šaltiniai byloja, jog Viešintose pirmoji medinė vieno bokšto bažnyčia su trimis altoriais buvo pastatyta 1787 metais vietinio  lenkų kilmės pono Nepokojčickio iniciatyva. Naujai įsikūrusiai parapijai  66 hektarus žemės dovanojo net 2000 hektarų šiuose kraštuose valdęs dvarininkas Komaras. Bažnytinės procesijos reikmenis dovanojo Akmenos dvaro savininkas Emilis Hopenas. 1820 metais Viešintose  iškilo nauja, žymiai erdvesnė bažnyčia, tačiau greitai paaiškėjo, kad ir ji per ankšta ir tikintieji  nesutelpa. Juk tuo metu  parapijoje būta arti 4000  tikinčiųjų. Todėl parapijiečių ir jų ganytojų  mintys vis sukosi apie naujų maldos namų statybą. 1902 metais, patvirtinus beveik 27 tūkstančių aukso rublių sąmatą,  buvo pradėta naujos neogotikinės  bažnyčios (projektavo gubernijos inžinierius Andrejevas) statyba. Plytas bažnyčiai degė iš Burbeklių kaimo laukuose kasto molio. Mūro darbus atliko vokiečių meistro Anzelio vadovaujama dešimties mūrininkų brigada iš Liepojos. Statyba rūpinosi klebonas Jurgis Rupka, kuris sukviesdavo parapijiečius  pagelbėti statybos darbuose, skatino aukoti savo maldos namų statybai ir pats nesibodėjo padirbėti. Po ketverių metų trukusių statybų Viešintas papuošė naujutėlaitė  raudonų plytų  bažnyčia, kurios bokštas iškilo į aukštį net 55 metrus. 1906 m. spalio 22 dieną naująją šventovę pašventino prelatas Antanas Povilonis, o  dar po penkiolikos metų, 1921-ųjų rugsėjo 2-ąją, Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius konsekravo Viešintų bažnyčią Šv. arkangelo Mykolo vardu.

Užrašas pilioriuje skelbia: „Wieszintų Baznyczia  pradėta isz plytų statyti 1902 m., pabaigta 1906 m. ant Diewo garbės klebono Jurgio Rupko ir parapijonių  wargais ir pinigais. Truputį suszelpus  Zemaiczių Wyskupijai“.

Kun. J. Rupka Viešintose klebonavo septynetą metų. Nuo 1908 m. sausio 18-osios jis darbuojasi Pakruojo krašte, Lygumuose.  Būdamas jau garbaus amžiaus, jis užsimojo pastatydinti bažnyčią ir čia. Pasakojama, kad kunigas, lipdamas iš ratų, pasakė tokius žodžius jį pasitinkantiems vyrams: „Statykime bažnyčią!“ Bažnyčią klebonas pastatė. Ir čia, Lygumų bažnyčios šventoriuje, atgulė amžinojo poilsio.

Kun. J. Rupka buvo neeilinė asmenybė. Labai išsamiai ir plačiai jį yra apibūdinęs lietuvių literatūros klasikas, publicistas, literatūros istorikas, visuomenės veikėjas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Kun. J. Rupką Vaižgantas asmeniškai pažinojo, ne kartą su juo bendravo. Lietuvos universiteto bibliotekoje Vaižganto įkurtame Rašliavos muziejuje buvo sukaupta nemažai kun. J.Rupkos  eiliuotų pamokslų, eilėraščių bei kitokių kūrybinių bandymų. 1931 metais laikraščio „Tiesos kelias“ 7 ir 8 numeriuose Vaižgantas išspausdino rašinius apie šio kunigo gyvenimo kelią, tarnystę Dievui ir žmonėms, atskleidė kai kuriuos asmenybės bruožus, polinkį į kūrybą. (Korespondencija išspausdinta ir 2002 m. išleistame Vaižganto „Raštų“ 14-ame tome.)

Jurgis Rupka gimė 1839 m. gruodžio 10 dieną pamaldžių lietuvių šeimoje Gruzdžių parapijos Dimšių kaime. Dar vaikas jis buvo atiduotas kunigo globai, kad tasai berniuką išleistų į mokslus. Kunigas Jurgį išvežė mokytis į Sedą, paskui į Rietavą, sėkmingai gabus jaunuolis mokėsi ir Šiaulių gimnazijoje. Svajojo būti kunigu, tačiau susidūrė su dideliais sunkumais. Carinės Rusijos valdžia, keršydama lietuviams už dalyvavimą sukilime, Varnių kunigų seminariją uždarė, o Žemaičių kunigų seminariją Kaune atidaryti delsė. Tą laiką Jurgis Rupka mokytojavo dvaruose. Kai 1870 metais Kaune pradėjo veikti seminarija, pirmasis studentas ir buvo Jurgis Rupka, jau peržengęs tris dešimtis metų.  1875 m. kovo 6 dieną J. Rupką į kunigus įšventino vyskupas Motiejus Valančius. Kaip rašė Vaižgantas, „gyvenimo kalvariją“ kunigas ėjo iki 1918 metų rugsėjo 27 dienos. Tuomet atsistatydino dėl senatvės ir paliko laukti gyvenimo saulėlydžio paskutinėje savo kunigavimo vietoje – Lygumuose, kur mirė 1929 m. gruodžio 26 dieną, sulaukęs garbingo amžiaus.

Vaižgantas rašė: „Darbininkas kun. Rupka buvo begalinis... nuvargęs per dieną, per vakarinius poterius apvirsdavo miegu. Keliamas į kitą vietą ir nujausdamas dar sunkesnį darbą, sakydavęs: „Važiuoju žūstančių gelbėti ir prie Dievo traukti“. Niekad nestojo dykas – tai ligonius lankė, tai bažnyčioje dirbo. Perleido keletą epidemijų, kada per kiauras dienas ir naktis pravertė iš ratų nelipdamas, ligonius belankydamas, mirusius belaidodamas. Susirgęs, kai gydytojai nebepadėdavo, dideliu tikėjimu kreipdavos į stebuklingąsias vietas: į Šiluvos ir Čenstakavos Švč. Panelę, į Gruzdžių šv. Roką ir dukart stebuklingai pasveiko; vieną kartą iš paralyžiaus, antrą kartą smarkiai susižeidęs...“

Savo straipsniuose Vaižgantas pabrėžė, kad kun. Rupka buvo romantikas, mėgo gamtą. Kur tiktai apsigyvendavo, tenai sodindavo medelius. Kai būdavo keliamas į kitą parapiją, būtinai prie bažnyčių pasodindavo po paminklinį medelį. Nepakentė netvarkos bažnyčiose. Sutvarkė Gegrėnų apgriuvusią bažnyčią ir  visus jai priklausančius trobesius, kapus apsodino medžiais. Alsėdžiuose gražiai atnaujino bažnyčią ir kleboniją, šventoriuje pastatė akmeninį kryžių. Nepamiršo Vaižgantas paminėti ir šio kunigo pastangų statant naujas bažnyčias Viešintose bei Lygumuose. Esą, „mielu noru net fiziškai vargo... bažnyčias statydamas, pats plytas nešiojo...“

Žmogus jis, pasak Vaižganto, „buvo ūmus, nekantrus, rūstus, greit užsigaunąs ir pernelyg taupus: neturėjo nei baldų, nei gerų drapanų, gyveno visiškai prastai, be mažiausių prabangų, nes buvo griežtas abstinentas. Bet šventiems išganingiems tikslams pinigų negailėjo.“ Ir kaip pavyzdys yra pateikiamas jo rašytas testamentas: „Mirus kunigui, dažnai atsitinka ginčų, o kartais net papiktinančių kivirčų dėl jo palikimo. Vengdamas to, aš laiku pasirūpinau šilta savo ranka ką turėjau geriems tikslams išdalyti. Gruzdžių bažnyčiai šv. Roko altoriui esu davęs 1000 rublių; daviau Kretingos ir Pažaislio vienuolynams; Šiluvos koplyčios Švč. P. Marijos statulai daviau 3000 aukso rub.; Kauno klierikų seminarijai 3000 aukso rub.; Viešintų bažnyčios didžiajam šv. Mykolo altoriui 1500 aukso rub.; Lygumų bažnyčios didžiajam Švč. Trejybės altoriui 3100 aukso rub.; viena ranka nešamam baldakimui 1000 litų. Už giminių vėles: tėvų, brolių, genčių ir geradarių Romos vienuolyną obligavau palaikyti 1000 šv. Mišių. Be to, obligavau, kad kas metai Gruzdžių bažnyčioje būtų palaikomos Mišios už Rupkų giminę, o man mirus vienerios Mišios už mane patį Lygumuose. Manau, tad gimines nebegalėsiant ant manęs rūgoti, kad juos pamiršau, nieko nepalikau – dūšioms turto palikau daug. Malonėkite tad atvykti į mano laidotuves be intencijos kuo nors pasipelnyti. Nes ir daiktus: šėpą, skrynią, aštuonis krėslus (keturius geresnius ir keturius aplūžusius), stalą, dvi lovas, kailinius ir paveikslus skiriu Onai Rupkaitei už patarnavimą“. Kas dar liks mirus, liepė tylomis išdalyti labdarystės tikslais.

Vaižganto žodžiais tariant, „kunigas J. Rupka mokėjo poteriauti ir daug poteriavo. Visur jį laikė šventu kunigu. Ir vis dėlto su juo nesugyveno: buvo per griežtas, niekur nedarė kompromasijų net mažiausiame dalykėlyje ir buvo visoje Žemaičių vyskupijoje garsus keistuolis. Dėl to dažnai gaudavo keisti ganytojavimo vietas...“ Šie teiginiai patvirtinami konkrečiais faktais. Alsėdžiuose dėl klebono Rupkos keistenybių nuolat kildavo konfliktai.  Kartenoje jis norėjo statyti bažnyčią, bet nepasisekė susitarti su parapijiečiais. Čia kunigas visiems gerokai įkyrėjo  blaivybės propagavimu ir iš sakyklos, ir bendraujant privačiai su gyventojais. Dėl kylančių  nuolatinių nesitarimų kun. Rupkai teko palikti Karteną ir kraustytis į Viešintas. Čia irgi būta nesusipratimų. Antai naujajam klebonui labai patiko, kad senosios viešintiškės dar dėvi nuometus. Jis griežtai pareikalavo, kad visos ištekėjusios Viešintų krašto moterys ryšėtų nuometus. Jaunesnės moterys nuometų jau nebenorėjo, mieliau puošdavosi skarelėmis. Pasak Vaižganto, pasitaikydavo konfliktinių situacijų, kai klebonas „eidamas per žmones“ nutraukdavo moterims nuo galvų skareles. Arba Viešintose ir kitur šis kunigas reikalaudavo, kad moterys vilkėtų palaidines, neaptempiančias krūtinę „nažutkas“, esą moteriška figūra sukelia goslybę...

„Taip visur kun. Rupkos ganomieji laimino jį, džiaugės ir drauge dėl menkniekių riejos; dvasiškoji vyriausybė turėjo nemaža sielvarto, kur pavartoti tas tikrai dievotas, šventas ganytojas keistuolis ir naivus kaip vaikas. Kito kunigo, tokios skaisčios sielos, per visą amžių pasirengusio be kliūčių patekti į dangų, aš nesu matęs...“ „Buvo ištikimas šv. Pranciškaus Asyžiečio mylėtojas, tikras tretininkas. Jo dvasią išlaikė iki galo: buvo toks pat prastuolėlis, tokios pat evangeliškos kūdikiškos dvasios, nepasakomai švarios širdies...“ Vaižgantas, aprašęs kai kurias keistenybes, negailėjo ir pagyros žodžių, padėkų už lietuvybės puoselėjimą, patriotiškumą, atsidavimą Dievui ir Katalikų Bažnyčiai, pasišventimui kunigystei.

Gilioje senatvėje, jau apakęs, kun. J. Rupka tebesakė gražius, rūpestingai paruoštus pamokslus. Niekuomet neapleisdavo ir šv. Mišių, bet jas laikydavo savotiškai: atmintinai, nes Šventojo Rašto jau nebegalėjo įskaityti, ir būtinai prie uždarų durų. Visada norėjo, kad ničnieko bažnyčioje nebūtų, ypač moterų. Stengdavosi šv. Mišias aukoti nakties metu arba tuomet, kai iš maldos namų visi išsiskirsto. Prieš tai dar paliepdavo apžiūrėti visas kertes, ar kas bažnyčioje nepasiliko. Tebegiedojo gražiu, jaunatvišku balsu...

Mirė jis nusilpęs zakristijoje, prieš eidamas į šv. Mišias. Iškeliavo amžinybėn sutvarkęs ir testamentu paskirstęs savo turtą, išsirinkęs kapui vietą, pasistatęs ten kryžių, apsirūpinęs karstu ir įkapėmis. Ir prieš mirtį prisakęs, kad kai tik numirs, tuojau būtų išneštas į bažnyčią. Ir dar – kad prie jo karsto nebūtų giedotojų moterų...

Detaliai aprašęs kun. J. Rupkos gyvenimo kelią, jo nuopelnus Katalikų Bažnyčiai ir netgi atvirai išanalizavęs pasitaikiusias ydas, keistenybes, Vaižgantas nemažai dėmesio skiria šio dvasininko kūrybinei veiklai. Pasirodo, jo būta poeto. Kunigas mėgo eiliuotą kalbą, kartais sueiliuodavo ir pamokslus. Net laidodamas savo motiną, prie kapo duobės jis prabilo eiliuotai. Rengdamas Rašliavos muziejų kanauninkas J. Tumas-Vaižgantas iš kun. J. Rupkos gavo 41 puslapių sąsiuvinį su eilėraščiais, parašytais Ukmergėje, Alsėdžiuose, Viešintose, Lygumuose, Šiaulėnuose bei kitose Lietuvos vietovėse. Tai eilėraščiai „Apie jaunikaičius“, „Žiema“, „Senatvė“, „Piemenėlis“, „Kaštanėlis“, „Laukiamasis pavasaris“, „Jūs mergaitės“ ir kt. Eilėraščiuose džiaugiasi gamtos grožiu, jaudinasi dėl piemenėlių, našlaičių vargo, aprašo jaunimo gyvenimą, sielvartauja dėl tautiečių girtavimo, kitų blogybių. Nepamiršta bažnytinių švenčių, jubiliejų, matytų miestelių vaizdų. Kun. J. Rupka eilėmis surašė ir visą savo autobiografiją. Į muziejų pateko ir kelios dešimtys kun. J. Rupkos rašytų pamokslų lietuvių ir lenkų kalbomis, taip pat seminarijos laikų užrašai lotynų kalba.      

Dabar jau net nebelieka abejonių, kas sukūrė giesmę apie ką tik pastatytą Viešintų bažnyčią. Naujos bažnyčios šventinimo proga buvo sukurtas eiliuotas tekstas – džiaugsmo ir padėkos himnas, kurį bažnyčios choras  atliko iškilmių metu 1906 metais. Dar neseniai buvo spėliojama, kas tos giesmės autorius, ir nelabai tvirtai buvo kalbama, kad tai galėtų būti klebonas kun. J. Rupka. Tuo metu gyvenę  viešintiškiai mokėjo šios giesmės žodžius mintinai, ne kartą  ji skambėjo atlaidų, įvairių iškilmių metu. Viešintų gyventoja Veronika Gikienė (1893–1983), būdama 83-ejų metų, dar puikiai prisiminė giesmės žodžius ir juos padiktavo kraštotyrininkui Povilui Jurkštui. Jo dėka giesmė apie Viešintų bažnyčią išliko iki šių dienų. 1997 metais  giesmės žodžiai buvo išspausdinti ir neperiodiniame anykštėnų Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatoriai) laikraštyje „Žiburys“.

Štai ta giesmė, gimusi kartu su naująja bažnyčia 1906 metais:

Šiandien linksmybė Viešintose didi,
nes jau bažnyčią pabaigtą išvydom.
Džiaugias žmoneliai seni, jauni, maži,
jog rausvų plytų bažnyčia yr graži.
Pamatai jos iš akmenų iškalti.
Langai švytruoja, nes jų rėmai balti
iš cino lieti, pastrižai sunerti.
Kas tik žiūri, pagirt, sako, verti.
Stogas su skarda  gijuota apklotas.
Bokštas ant viršaus kryžium vainikuotas.
Žemiau ant  bokšto keturios bonelės,
visos su kryžiais rodos kaip roželės.
Vidun bažnyčios  galima įeiti,
pro šešias duris tuojau pasinerti.
Bažnyčią šitą šventina pralots Pavilonis,
krapydamas  gausiai mūro abi šalis.
Žmonės už durų visi ant šventoriaus
rodos išginti kaip Adoms iš Rojaus.
Tą mums bažnyčią Jurgis kunigėlis
Vienkart su žmonėmis pastatė senelis.
Nemažai vargo  jis čia padėjo,
kolei pastatė, daug iškentėjo.
Kuomi  už tai mes tau atsimokėsma?
Garbus klebone, tik ačiū sakysma.
Mum čia  maldos ir paguoda lemta,
kol stovės tvirtybėj ta bažnyčia šventa,
kol mum ir kitus užklos grabo lenta.
Dabar Tau, Dieve, ačiū visi sakom
už tą gėrybę, jog bažnyčią matom,
kurią ant garbės Tavo Sūnaus statėm,
kol savo aukų vietelę pamatėm.
Metų ilgiausių, metų ilgiausių
tegul Dievas duoda visiems laimingiausių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija